Vašingtonas skelbia turįs informacijos, kad Iranas ir jo palaikomos sukarintos grupės kelia konkrečių grėsmių amerikiečiams ir jų interesais, nors šie teiginiai priimami gana skeptiškai net ir pačiose JAV. Prezidento Trumpo įspėjimas, kad jei Iranas smogs, tai bus „Irano oficiali pabaiga“, lyg grasino genocidu.
Vakarų Europos šalių ir Vašingtono santykiai labiau įtempti negu bet kada nuo 2003 m., kai JAV puolė Iraką.
Mėnesio pradžioje JAV valstybės sekretoriui Mike‘ui Pompeo paskutinę minutę atšaukus vizitą į Berlyną, įtakingas dienraštis „Sueddeusche Zeiting“ rašė, jog iš JAV ir Vokietijos draugystės liko tik šukės. Nesutariama rimtais klausimais, svarbiausi jų – JAV politika Irano atžvilgiu bei ES planai plėtoti savo gynybos pajėgumus.
Nors pavojus šiek tiek atslūgęs, tebegresia prekybos karas tarp JAV ir ES. Naujasis Lietuvos prezidentas turės skubiai nutarti, kaip reaguoti į šiuos iššūkius, net jei nutartų, kad geriausia nieko nedaryti ir nieko nesakyti.
Irano klausimas yra bene svarbiausias. Egzistuoja reali galimybė, kad JAV siekia karinės konfrontacijos su Teheranu. JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas jau 15 metų nuosekliai skatina nuversti Irano valdžią, net jei tam reikėtų griebtis karinių priemonių.
Mėnesio pradžioje JAV į Vidurio Rytus nusiuntė lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ smogiamąją grupę ir kelis strateginius bombonešius B-52, šį savaitgalį, kad į Artimuosius Rytus siųs 1,5 tūkst. karių. Prezidentas D. Trumpas kartais taikiau nusiteikęs negu Boltonas, kartais kovingiau.
Gal abi pusės trauksis atgal, nusiramins aistros. Bet ką darytų naujasis prezidentas, jei kiltų konfliktas, ir būtų tvirtas pagrindas manyti, kad Vašingtonas jį išprovokavo. Yra trys galimybės.
Pirma, toliau palaikyti JAV. Tai reikštų, kad Lietuva skiria pirmenybę ryšiams su JAV, o ne tarptautinės teisės normoms, pritaria jų pažeidimams, kai jas pažeidžia sąjungininkas.
Atseit, tarptautinės teisės svarbios tol, kol jos sutampa su Lietuvos ir jos draugų interesais. Priešingu atveju galima jų nepaisyti.
Antra galimybė – atvirai kritikuoti JAV arba subtilesniais būdais leisti suprasti, kad nepritariama JAV veiksmams.
Tai būtų sunkus sprendimas, nes keistų vieną principinę užsienio politikos gairę, būtent bene visomis aplinkybėmis palaikyti JAV, pagrindinį mūsų saugumo užtikrintoją.
Pritarimas JAV veiksmams yra giliai įsitvirtinęs į mūsų politikos kultūrą, turi beveik visos žiniasklaidos ir elito pritarimą, tad bet kokie mėginimai pasukti politikos kryptį sulauktų kritikos.
Nutarimas nebūtų priimtas vakuume, daug kas priklausytų nuo kitų ES šalių reakcijų. Jeigu nemažai šalių atvirai priekaištautų Vašingtonui, kaip darė 2003 m., Lietuvos kritika ne taip rėžtų akis, ją būtų galima pristatyti kaip solidarumo europiniams partneriams išraiška.
Be to, užuot buvusi tiesmuka, kritika gali būti niuansuota su įvairiomis išlygomis ir daliniais pateisinimais.
Trečioji galimybė – nei kritikuoti, nei pritarti, bet laikytis neutraliai, tenkintis aptakiais pareiškimais, kurie minėtų tarptautinių principų gerbimo svarbą, tuo pačiu pabrėžiant, kad dabartiniu atveju neįmanoma nustatyti, ar principų laikomasi, ar jie pažeidžiami.
Atsargumas gėdos nedaro, tad šalies vadovas, užsienio politikos neofitas, detaliau nesusipažinęs su padėtimi, veikiausiai pasirinks šį variantą.
Dažnėjantys nesutarimai tarp JAV ir Europos šalių yra kita opi problema, su kuria turės grumtis naujasis prezidentas.
Nesutariama dėl politikos Irano atžvilgiu ir priemonių kovai su globaliniu šilimu. Vašingtonas dar ketina taikyti muitus iš ES importuojamiems automobiliams. Lietuvai jautriausias klausimas yra ES planai savarankiškai plėtoti gynybos projektus.
Nors Briuselis teigia, jog numatomos programos stiprina ES šalių tarpusavio bendradarbiavimą, Pentagonas perspėjo, kad tokie projektai gali sukelti neigiamų politinių pasekmių, nediplomatiškai pareikalavo, jog ES atsakyti į JAV priekaištus iki birželio 10 d., pagrasino imtis atsakomųjų veiksmų.
Lengvų sprendimų nėra. JAV teisingai ragina ES šalis didinti išlaidas gynybai, imtis daugiau atsakomybės už savo saugumą. Tiesa ir tai, kad reikia vengti nereikalingo dubliavimo, diegiant gynybos sistemas.
Antra vertus, kai ES vysto savo gynybos projektus, kuriais didina savo strateginę autonomiją ir mažina priklausomumą nuo JAV saugumo garantijų, ji sulaukia JAV priekaištų. Padėtį komplikuoja įspūdis, kad Vašingtonas siekia ne tik užtikrinti glaudų karinį bendradarbiavimą, bet ir apginti savo gynybos bendroves nuo konkurencijos. Ir tai siekia griežtais reikalavimais, turinčiais ultimatumo atspalvį.
Kurią pusę palaikys prezidentas ir kokiu pagrindu? Jei ES projektai kenktų NATO vienybei, vertėtų juos vertinti skeptiškai.
Bet jei NATO vienybė nukentėtų dėl JAV siekio puoselėti savo karinę pramonę ir iš esmės viena lemti NATO sprendimus, reikalus reikėtų vertinti kitaip. Kiekvienu atveju problemos sudėtingos, ir prezidentui nebus lengva rasti tinkamiausią sprendimą.
Smarkiai blogėja JAV ir Vokietijos santykiai. Abu svarbūs partneriai, Vokietija vadovauja Lietuvoje dislokuotam NATO batalionui.
Atrodo, kad pastaruoju metu JAV sąmoningai stengiasi įgelti Berlynui. Trumpas nuolat kritikuoja Vokietiją, Pompeo nutarimas paskutinę minutę atšaukti susitikimą su kanclere Merkel buvo akivaizdus akibrokštas.
JAV ketina taikyti sankcijas Europos bendrovėms, kurios dalyvauja dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesime.
Lietuva visomis išgalėmis priešinasi dujotiekio statybai, tad JAV sankcijas sveikintų. Bet ar pritarsime Vašingtono pastangoms nurodinėti suverenioms ES šalims, kokia turi būti jų energetikos politika, bei bausti ES bendroves, kurios dalyvauja tiesimo darbuose?
Smarkiai blogėja JAV ir Kinijos santykiai. Kadaise buvo manoma, jog itin glaudūs prekybos ir pramonės ryšiai yra tas balastas, kuris užtikrina santykių stabilumą ir švelnina nesutarimus gynybos ir kitose srityse.
Ne tik slūgsta viltys, kad bus išvengta prekybos karo, bet konfliktas persikelia į IT sektorių. Lietuva siekia praplėsti prekybos ryšius bei lyg šiol teigiamai vertina Kinijos Vidurio ir rytų Europos šalims siūlomą „16+1“ bendradarbiavimo formatą, kurį Vakarų Europos šalys laiko Pekino bandymu pasikliauti „skaldyk ir valdyk“ strategija. Ir čia prezidentas turės nutarti, ką daryti.
