Jei pirmame ture daugelio veidą temdė rūpestis dėl kandidato, kuris valdymą supranta, kaip varžtų priveržimą, tai antrojo turo finalininkai policiniais metodais nebaugina. Abu dalykiškai pasirengę atstovauti Lietuvą pasaulyje, o namuose abu nesipaišys į žaliavalstiečių bandomą sukurti valdžios piramidę.
Taip nusprendė jiems balsus atidavę maždaug 900 000 rinkėjų prieš Sauliaus Skvernelio maždaug 300 000 balsų. Taigi dauguma atsisakė jiems siūlomo modelio su vairininku Seimo kultūros komitete, dėl ko pastarasis ir jo legionierius premjeras labai įsižeidė ir norėjo mesti valdžią iš rankų, kaip vaikai meta žaislus, kada pralaimi žaidimą.
Takoskyra
Akivaizdžios takoskyros tarp dviejų likusių pasirinkimų tarsi nėra. Prisimindami neilgą prezidentų rinkimo istoriją, rasime ne vieną idėjinę priešpriešą, kada kandidatai atstovavo skirtingus ateities kelius.
Teko rinktis tarp Stasio Lozoraičio ir Algirdo Brazausko, tarp Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso, Kazimieros Prunskienės, Artūro Paulausko.
Tam tikri skirtumai tarp dabartinių finalininkų ėmė vis labiau ryškėti, kai jie liko vienas prieš vieną. Kitaip ir būti negali, jei norima, kad būtų renkamasi dėl kažko, o ne metus monetą: kaip iškris, už tą ir balsuosiu.
Yra skirtumų, kurie yra duotybė, yra afišuojamų skirtumų ir yra skirtumų, kurie išlenda tarp eilučių.
Man atrodo, kad ne lytiškumas lemia žmogaus gebėjimus, tačiau toli gražu ne visi taip galvoja.
Pakankamai gajus įsivaizdavimas, kad valdžia – „ne bobų reikalas“. Dalios Grybauskaitės atveju šią atgyveną nusvėrė jos kaip komisarės iš Briuselio įvaizdis, o dabar vėl atgimsta truputį maskuojamas šnabždėjimas: „Na ką čia mes vėl moteriškę rinksime“. Taigi turime duotybę, dėl kurios kandidatams nieko daryti nereikia – lemia daugumos nuostatos.
Gitanas Nausėda nuolat pabrėžinėja, kad Valdas Adamkus yra jam pavyzdys. Šis puoselėjo lietuvybę ir buvo JAV administracijos tarnautojas.
Daug metų išgyvenęs svetur, liko nesupratęs lietuviškos politikos vingrybių ir vietinių taisyklių. Yra nuomonių, kad G. Nausėda vidaus politikoje gali likti toks pats silpnas ir be įtakos, koks buvo Adamkus-2. Šiuo aspektu Ingrida Šimonytė startinėje pozicijoje pranašesnė, nes gerai žino, kaip veikia valstybės valdymas, ir apie pirštą pasakomis jos nepavyniosi.
Klaidos
Jei paaiškės, kad G. Nausėdos štabas tikrai veda rinkiminę kampaniją skolintais pinigais, turėsime dar vieną nemalonų panašumą su V. Adamkumi. Kai šis laimėjo rinkimus, skolas ėmėsi atidavinėti jo fondas, dengdamas rėmėjų tapatybes. Tačiau žurnalistams pavyko atkasti, jog dalis aukotojų buvo „Vikondos“ koncerno darbuotojai, gaunantys minimalų atlyginimą.
Prisiminkite dabar, kiek truko Viktoro Uspaskich bylos tyrimas, kaip vangiai dirbo atsakingos institucijos, tiesiogiai susijusios su Prezidentūra.
Klaidų valstybės valdyme G. Nausėda nepadarė, nes neturėjo tam progos. Bet taikančiam į prezidento postą politikui pilietiškoje visuomenėje sudėtinga gauti pasitikėjimą, pasistačius išskirtinį namą, badantį akis nuo Pučkorių atodangos. Kaip sakoma: kai gyveni stikliniame name, nemėtyk akmenėlių į kitus.
I. Šimonytė sunkiausius iššūkius darbe patyrė, tapusi finansų ministre krizės akivaizdoje. Vertingas bruožas yra imtis pareigų ne vardan patogios kėdės, o vardan pareigos jausmo ir suvokiamos atsakomybės. Kai užgriūna sprendimų lavina, būna klaidų. Savo klaidų nepripažinimas nėra geras bruožas.
Jei dabar dejuojame, kad provincijoje beveik nebeliko nepriklausomos žiniasklaidos, kad didžioji spauda tapo labai komerciška, nepamirškime, jog ši padėtis didele dalimi buvo sukurta, kai finansų ministrė I. Šimonytė pažiūrėjo į žiniasklaidą kaip į paprasčiausią verslą, nesuvokdama jos svarbos visuomenei, ir uždusino ją padidintais mokesčiais. Taip surinktos lėšos turėjo pačią didžiausią – pilietinės visuomenės ugdymo kainą.
Reikia pastebėti, kad politikams lengviau gyventi, kai spauda nepajėgi skirti maksimaliai dėmesio jų veiklai ir uždarbiauja pop temomis, todėl ir socdemai, ir žaliavalstiečiai paliko viską kaip buvus.
Savi marškiniai arčiau kūno?
Nežinome, kaip savo valstybines klaidas vertintų G. Nausėda, bet man labai įstrigo jo reakcija per LRT TV debatus, kai laidos vedėjas pastebėjo, jog kariuomenės vadas nukentėjo dėl lobisto organizuoto susitikimo su kandidatu. G. Nausėdos atsakymas, esą svarbu, kad jis pats nenukentėjo, labai iškalbingai rodo prioritetus – savo asmeninę gerovę ir ramybę.
Vargu ar dėl to reiktų stebėtis, nes ilgametis patarėjo banke darbas antspaudą palieka. Atstovauti reikėjo banko nuostatas, o jei asmeninė nuomonė kirtosi, ją reikėjo įprasti pasilaikyti kišenėje vardan asmeninės ramybės.
Todėl net dėl Astravo AE elektros pirkimo G. Nausėda išsakė ne savo principinę nustatą, o pamojavo įstatymu, kuris tai draudžia: laikysimės, kas parašyta. Įstatymą priėmė Seimas. Seimas gali jį atšaukti. Kuo tada mojuos G. Nausėda? Pragmatizmu pirkti pigesnę elektrą?
Sutikdama kandidatuoti I. Šimonytė turėjo aukoti dalį asmeninio gyvenimo, susijusio su mamos priežiūra, ir ji nelengvai ėmėsi pareigos, kuriai kvietė pasitikėjimą reiškiantys rinkėjai. Pliko pragmatizmo čia neįžvelgsi.
Kas yra liberali ir konservatyvus?
Frydrichas Nyčė rašė, kad sunkiausias išbandymas žmogui yra išbandymas valdžia. Šiandienos kandidatai gali atsiskleisti tokiomis savybėmis, kurių iki šiol nematome. Nuosaikumas gali virsti ir prisitaikymu, ir išmintimi, o šmaikštavimai – ir žeminimu, ir susikalbėjimu.
Kokia prezidentė būtų I. Šimonytė, galime tik miglotai įsivaizduoti, nes finansų ministras vistik yra premjero komandos narys.
Ji pasirinko laisvo, nesuvaržyto melagingomis tradicijomis žmogaus įvaizdį, kurį simbolizuoja taškuota suknelė ir skausmingai atviras prisipažinimas, kad per daug gerbianti rinkėjus, kad žadėtų jiems pigesnės dešros. Kadangi liberalus yra iš lotyniško žodžio liberalis „laisvas“, šis epitetas jai tinka.
Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, koks valstybės prezidentas būtų Gitanas Nausėda, kurio banko prezidentu taip ir neskyrė tik dalykines savybes vertinantys švedai iš motininės banko būstinės. Jis pasirinkęs žmogaus su kaklaraiščiu įvaizdį, teigiantį atsargų žvilgsnį anapus kostiuminių rėmų ir tėvišką valdymą su pamokymais vaikams, t.y. partijoms, netriukšmauti. Žemdirbio mentalitetui tai artima labiau už kvietimą proveržiui į kitokį, šiuolaikinį pasaulį.
G. Nausėdos paradoksas, kad jis daug metų dirbo švedų banke, kad dabar pasisako už skandinaviško tipo gerovės valstybę, tačiau savo asmeniniais pavyzdžiais prasilenkia su svarbiausia Skandinavijos politikų savybe skaidrumu: jo permatomas stiklinis namas išdygęs ten, kur kitiems taip statyti negalima, jo nenoras parodyti rinkimų kampanijos išlaidas rinkėjams prieš jų pasirinkimą neišsklaido abejonių dėl slepiamų įsiskolinimų. Lotyniškai conservativus reiškia „išsaugantis“, ir jam šis epitetas labiausiai tinka.
Sekmadienis parodys, kaip norėtų toliau gyventi dauguma aktyvių rinkėjų. Bet tai anaiptol nereikš, kad artimiausius penkerius metus bus taip, kaip jie šiandien įsivaizduoja.