Šie ir panašūs klausimai yra teisėti ir reikalingi aiškaus atsakymo.

Dalyvaujame rinkimuose į EP todėl, kad jis tapo svarbiausia Lietuvos ateičiai vieta. Ir darome tai dėl panašių priežasčių, dėl kurių prieš tris dešimtmečius Sąjūdžio atstovai važiavo į Maskvą – į M. Gorbačiovo sušauktą TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą.

Šventa teisybė, kad dar prieš penkerius metus EP buvo tik šiltas ir sotus visos Europos politikos pensininkų prieglobstis. Bet šitaip nebebus. Pirmą kartą savo istorijoje EP tampa svarbiausiu ES politiniu centru, kur spręsis visos Sąjungos ir pirmiausia mūsų Lietuvos likimas. Šiuo atžvilgiu būsimasis EP taps politinio mūšio lauku, savo svarba prilygsiančiu minėtam suvažiavimui.

Raginantiems rūpintis Lietuvos, o ne ES reikalais galiu pasakyti tik tiek: tinkamai pasirūpinti Lietuva nebūnant EP paprasčiausiai neįmanoma. O taip yra todėl, kad po Lisabonos sutarties Lietuva praranda paskutinius suverenumo likučius. Tai reiškia, kad visi svarbiausi jos reikalai sprendžiami jau ne Vilniuje, o Briuselyje. Be ES esminių pertvarkų nors kiek rimčiau pakeisti Lietuvoje įsitvirtinusią neoliberalią nomenklatūrinę-oligarchinę santvarką yra tiek pat realu, kiek realu buvo atsikratyti komunistinės santvarkos be Kremliuje paskelbtos ir pradėtos pertvarkos.

Būtent todėl rinkimai į EP yra svarbesni net už šalies Prezidento rinkimus. Turėkime omenyje, kad rinkdami „prezidentu“ tituluojamą aukščiausią valstybės pareigūną iš tikrųjų renkame Briuselio skiriamą ES provincijos aukščiausią administratorių, arba tiesiog vietininką. Pareigūną, turintį galią iš anksto nubrėžtose ribose spręsti kasdienius administavimo ir ūkinius reikalus, bet neįstengiantį priimti jokių Lietuvos ateitį lemiančių politinių sprendimų, pavyzdžiui, nepasirašyti Migracijos pakto ar atsisakyti prievarta primetamų „pabėgėlių“ kvotų.

Naivu manyti, kad D. Grybauskaitė būtų galėjusi susikurti „plieninės magnolijos“ įvaizdį tik dėl tvirto ir atkaklaus būdo ar geležinės valios. Iš tikrųjų šis įvaizdis slepia savarankiškos politinės valios neturinčią Briuselio statytinę, leidusią sau demonstruoti „drąsą“ ir beatodairiškai vykdyti Lietuvą naikinusias neoliberalias reformas tik todėl, kad visada juto ją remiančią galingą jėgą. Ją į šį postą paskyrusių Šeimininkų galią. Šiuos šeimininkus Lietuva domina tik kaip ekonominė kolonija – rinka ir įvairių išteklių, ypač kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos, šaltinis.

Ir kol ši galia išliks nepajudinta, tol Lietuvos žmonės gali nesitikėti jokių geresnių permainų. Visoje Europoje atliekamos apklausos prieš EP rinkimus rodo dvelkiant permainų vėjus. Neabejotina, kad dabartinių Briuselio komisarų valdžios ir galios pamatai bus sudrebinti. Artėja didelės permainos.

Mūsų gyvybinis interesas yra pasiekti, kad tos permainos vestų į ES atsinaujinimą ir pagarbą narių suverenumui ir lygybei, bet ne į griūtį. Ar tos permainos pasieks Lietuvą – tai smarkiai priklausys nuo to, ar liksime beviltiška ES intelektualine bei politine periferija ir pasyviais epochinės reikšmės įvykių stebėtojais, ar vis dėlto, kaip ir prieš tris dešimtmečius, sugebėsime tapti aktyviais jų dalyviais ir Europos istorijos valingais kūrėjais.

Aišku viena: raktai nuo Lietuvos atgimimo padėti Briuselyje, o ilgo ir sunkaus kelio į šį atgimimą pradžia neabejotinai yra Europos parlamento rinkimai.