Mes laimėjom! Mes – laisvai ir kritiškai mąstantys žmonės, kuriems nepatinka žodžio šeimininkai – noriu daviau, noriu atsiėmiau – ir kurie jau nebesvaigsta nuo populizmo garų, mes – proeuropa, provakarai, pro-žodžio laisvė lietuviai, pasitikintys savimi ir tikintys savo valstybės ateitimi.
Penkeri Skvernelio metai Daukanto aikštėje, grėsė septyniolika gėdos akimirkų.
Nusišnekėjimai, anglų kalbos nemokėjimas, nesugebėjimas atstovauti Lietuvai užsienyje, vaipymasis kai Netanyahu kalba apie Holokaustą, paramos prašymas iš teistų partijų, galvos nulenkimas prieš korumpuotus politikus, kalbos apie paramą verslui bet rinkiminio laikraščio spausdinimas Lenkijoje, svetimų nuopelnų prisiėmimas, prezidento funkcijų nesuvokimas, smegenų „pudrinimas“ pensininkams dėl iš šešėlio ištrauktų 4 milijardų, priklausomybė nuo oligarcho rėmėjo, privaloma tvarka į susitikimus vežami žmonės, žurnalistų skirstymas į antipatiškus ir simpatiškus, noras keisti Konstituciją dėl asmeninių tikslų, Putino stiliaus vaizdo klipai, nesibodėjimas šantažuoti demokratinę valstybės struktūrą, gebėjimas teleportuotis ir transformuotis iš premjero į kandidatą.
Tai cool. Gėdos nebus. Plikas drebantis Nausėdos šuniukas Davose padarys daug mažiau gėdos nei visa tai.
Pergalės pjūvius pastebėti nesunku. Visų pirma, savo raumenis parodė didieji miestai. 60 procentų Vilniuje ir 62 procentai Kaune – sveiki. Atskirties tai, žinoma, nepadeda mažinti, kai kaimai pamato, kad jų balsas už gerąjį policininką taip nelabai, bet parodo politikams, kad Lietuvos širdis plaka urban ritmu.
Antra, jaunimas. Chebrytė pajudėjo normaliai. 46 procentai žmonių iki 29 metų atėjo balsuoti, tai absoliutus rekordas. Net nereikėjo balsavimo apylinkėse įrengti kavinių su sėdmaišiais ir nemokamu WiFi, galit patikėti?
Niekas neįsivaizdavo, kokia galinga jėga yra noras į Insta Stories įsikelti nuotrauką su lipduku „Aš balsavau“. Mieli senosios kartos politikai, aš jums sakiau, kad taip bus. Kartojau. Įspėjau. Ne kartą. Ne tris kartus. Neklausėt. Galvojot, kad viską Lietuvoje lemia pensininkų balsai. Tai turėkit dabar.
Ir 2020 metų bus jums dar blogiau. O 2024 metais naują prezidentą jau apskritai rinks nauja Lietuva. Nesakykit, kad neįspėjau.
Trečia, žmonės labai aiškiai savo merams pasakė – kalbėkit ką norit, remkit ką norit, valgykit spurgas su kuo norit, tvarkykit miestą kaip norit, bet tik neaiškinkit mums, ką daryti ir mes nesakysim, kur jums eiti.
Kauno Matijošaitis, mūsų bendras draugas Šiaulių Visockas, Druskininkų Malinauskas raustelėjusiais skruostukais trauko pečiais ir kažką murma, kad žmonės atsirinko patys. Negi sakys, kad pasitriochinom. Matijošaitis tai apskritai ant žemės nusileido po rinkimų. Suprato, kad iki Jasikevičiaus jam dar trūksta.
Tik Širvintų Živiliukas nerausta. Ji išleido ukazą balsuoti už Skvernelį ir Širvintos atsakė – Jawohl, Mein fuhrer. Galvoju, gal reikėtų jiems pasiskelbti Širvintų Liaudies Respublika ir atsiskirti nuo Lietuvos. Gal ir jiems būtų geriau, ir mums ne taip gėda. O šiaip tai Širvintose reiktų patikrinti vandenį. Gal Živiliukas ten kažko vis įberia. Visuotinis miestelio apsinuodijimas yra mažesnė blogybė negu visuotinė viršininko baimė.
Ketvirta, rinkimai atėjo labiausiai laiku Nausėdai. Jis jau buvo pradėjęs svirduliuoti kaip boksininkas, prasileidžiantis vieną smūgį po kito, pavargęs, pradėjęs „nervuotis“ ir vienu metu atrodė, kad tuoj susirinks daiktus ir eis iš smėlio dėžės skųstis mamai, kad kiti vaikai žarsto jam smėliuką į akis ir nesidalija kramtoma guma. Spėjo, spėjo, šaunuolis.
Penkta, Šimonytė sugebėjo paversti ją iškėlusią konservatorių partiją nematoma. Va čia tai fokusas – Herbertas Wellsas ir Davidas Copperfieldas ploja katučių, Copperfieldas tik Didžiąją kinų sieną pradangino, o Šimonytė visą konservatorių partiją.
Tarp kovo 29 dienos ir gegužės 10 dienos – per patį kampanijos įkarštį – Gabrielius Landsbergis feisbuke parašė... nieko. Įsikertat, kas buvo tarp Gabrieliaus ir feisbuko tą pusantro mėnesio – nieko nebuvo. Kokia disciplina. Gabrieliui diena be feisbuko prilygsta girtuoklio savaitei be alkoholio. Arba, jeigu nepaeis politiko karjera, galės stovėti jos karališkosios didenybės sargyboje – su tokiais įgūdžiais išbūti nejudant keletą valandų sunkumų nebus.
Normaliai. Įsivaizduoju pokalbį štabe – Gabrieliau, tu labai fainas, viską ten ir pirmininkas, bet dabar išnyk iš ekrano, neremk, nerašyk, nekalbėk, nieko nedaryk, būk nematomas, aišku?
Aišku, seneli.
Bet neįsijauskit. Konservatorių partija kaip kurmis sode – jeigu nematai, tai dar nereiškia, kad jo nėra.
Šešta ir svarbiausia – kaip sakoma, spasibo dedu za pobedu. Didžiausia padėka skrieja šios pergalės architektams, „žodžio žmonėms“ Ramūnui, kuris paskelbęs „Apokalipsės šiandien“ antrąją dalį per klaidą mobilizavo ne tuos, ir Sauliui, kuris susirinkęs viso politikos brudo paramą, irgi mobilizavo ne tuos.
Septinta, tai okultizmas. Šimonytė laimėjo rodydama šėtono ženklą, kaip pastebėjo dvi autoritetingiausios žiniasklaidos priemonės – „Sputniknews“ ir „Facebook“ paskyra „Liveta ir Petras Kazlauskai“.
Šėtono įtakos argumentas šiek tiek subliūško paaiškėjus, kad ženklą yra rodžiusi ne tik Šimonytė, bet ir krūva kitų pasaulio politikų, vienas kitas šventasis, popiežius Pranciškus ir netgi Livetos dukra. Taip kad, mieli Kazlauskai, išjunkit feisbuką ir eikit ieškoti praktikuojančio egzorcisto.
„Rinkimų žvaigždės“ prizą vis dėlto nusinešė Naglis Puteikis, kuris likus trims dienoms iki rinkimų pasakė – traukiuosi, VRK pasakė – Naglimantai, niekur nesitrauki, tu jau biuletenyje, ir žmonės balsuoja. Tada Naglis pasakė – ak šitaip, tada agituosiu prieš save. Ir agitavo. Tada įsteigė rinkimų štabą „Can Can“ picerijoje, į kurį atvyko vienas draugas ir kitas Krivickas, o pats Puteikis į štabą atvyko pavėlavęs ir jau buvo neįleistas.
Puteikio, kuris kandidatavo, o po to pradėjo prekiauti savo vardu, kūnu ir rinkimine parama, veiksmus sekdamas geriausiomis Liepalotų ryto Pauliaus Ambrazevičiaus tradicijomis gan aiškiai apibūdino atlikėjas Vaidotas Baumila – pakomentavęs „Esate politinė kurva ir buvote padėtas į vietą. Ačiū už dalyvavimą, viso gero“.
O žinot, man patinka, kad kyla abipusė politinio diskurso kultūra. Anksčiau ką ten – būtų pasakęs – tu kurva, tu aikštingas piderastas. Dabar gi visai kitaip – kreipiasi „jūs, politine kurva, ačiū, viso gero“. Kita pusė pasidalija įrašu. Kultūra. Europa, ponai. Seniai karo nebuvo.
Ir turbūt geriausiai rinkimų naktį reziumuoja mūsų visų mylimiausias Seimo narys Petras Gražulis, pareiškęs, kad rinkimų rezultatai tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbas.