Bent šiek tiek išmanantys šypsosi stebėdami, kaip laukinio kapitalizmo propagavimu pagarsėję bankų ekonomistai, tapę prezidentais, žada kelti pensijas – t. y. vykdyti dalykus, priešingus iki šiol deklaruotiems įsitikinimams ir toli peržengiantiems siekiamų pareigų suteikiamų įgaliojimų ribas. Savo ruožtu ir kandidatai į Europos Parlamentą žada „ne ilsėtis“, o „dirbti Lietuvai“ ir „ginti vertybes“, kartu net nepasivargindami pateikti tokių „vertybių“ sąrašo ar „darbo“ tikslų.

Žinoma, Lietuva šiuo aspektu nėra unikali – daugelyje ES šalių rinkimuose į Europos Parlamentą balsuojama ne už kandidatų europinę programą, o prieš nacionalinės politikos nesėkmes arba tiesiog, kaip mūsuose buvo populiaru sakyti, „už gražius vyrus“. Todėl neretai Europos Parlamento rinkimuose balsuojama ne dėl europinių klausimų, o prieš nacionalinės politikos problemas – taip ir gaunamas „kreivas europinis veidrodis“, kuriame gerai matosi savo šalies bėdos ir, gana retai – europinės galimybės.

Visgi, esu įsitikinęs, jog Lietuva neturi vadovautis blogais pavyzdžiais. Net jei ir televiziniai satyrikai vis sveikina „mūsų jauną demokratiją“, daugiau nei dvidešimt devyneri savarankiško gyvenimo metai vaizdžiai rodo, jog jau atėjo laikas suaugti ir elgtis kaip brandžiai tautai.

Brandumas ir atsakingumas pasireiškia ir gebėjimu pasirinkti darbuotojus darbui atlikti, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir darbuotojų gebėjimus, o ne į spalvotų popierėlių grožį.

Pradžiai apie tai, kas gi yra Europos Parlamentas ir jo rinkimai. Europos Parlamento narių rinkimų metu ES valstybėse narėse yra išrenkami atstovai, kurie penkerius ateinančius metus kurs Europos Sąjungos teisę. Europos Sąjungos teisė nėra toks jau tolimas dalykas – maždaug 3 iš 4 Lietuvos teisės aktų yra tiesiogiai nulemiami bendrų europinių teisės normų. Todėl itin svarbia tampa užduotis užtikrinti, kad bendros europinės teisės normos atsižvelgtų į Lietuvos ypatybes, o ne būtų pagrįstos vien daug šnekėti mėgstančių Pietų europiečių kalbomis ar postmodernizme gyvenančių Šiaurės europiečių vizijomis.

Priešingai nei mėgsta pateikti su klausimo esme ne itin susipažinę komentatoriai, mokėjimas kalbėti keliomis kalbomis nėra esminis privalumas. Svarbiau yra mokėjimas susikalbėti ir apginti savo poziciją. Diskusijos oponentus įtikinančius argumentus puikiausiai gali išversti vertėjai, o štai neturintiems ką pasakyti ar gebantiems tik kelti beprasmį triukšmą, nepadės ir geriausi vertimo žodžiu ar raštu specialistai.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog žadantys „dirbti Lietuvai“, greičiausiai nedaug yra girdėję apie Europos Parlamentą. Darbo jame pobūdis yra toks, kad deputatai pasiskirsto ne pagal pilietybę, o pagal politines pažiūras. Net ir partijų koalicijos nėra pastovios, jos egzistuoja atskirais klausimais ir atspindi vidinius nesutarimus tarp šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų, pramonės ir žemės ūkio, ir t. t. Todėl sąvoka „dirbti savo šaliai“, visų pirma, reiškia nuolatinį ryšį su savo rinkėjais, su savo šalies Parlamentu. O dabar prisiminkime, kuris iš dabartinių europarlamentarų pastaruosius ketverius metus buvo matomas Lietuvoje, jos regionuose?

Pastarosios EP kadencijos patirtis labai vaizdžiai liudija, jog daugiausiai apie pavojų tėvynei šaukiančių partijų atstovai, ar aukso ir technologijų kalnus žadėję populistai, patekę į Europos Parlamentą, greitai įsitvirtina mažiausiai nieko nenuveikiančių gretose. Tuo tarpu, nuosekliai veiklos kryptį pasirinkę ir sąryšio su savo krašto žmonėmis neprarandantys europarlamentarai, tokie kaip Bronis Ropė, sugeba persverti europines svarstykles į savo šaliai palankią pusę.

Rezultatai kalba už save – tai, kas 2014 m. atrodė neįmanoma – pagalba nuo krizės nukentėjusiems pieno gamintojams, pakankamas Ignalinos AE uždarymo finansavimas, pažanga suvienodinant tiesiogines išmokas, ES įsipareigojimas nemažinti išmokų regionų sanglaudai – visa tai šiandien jau pasiekta arba juda Lietuvos žmonėms reikalinga linkme. Ir šiems procesams nebūtinos skambios deklaracijos – pakanka nuoseklaus ir kruopštaus darbo.

Renkantis, už ką balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, vertėtų atsižvelgti ir bendrą europinį kontekstą. Jame reikėtų išskirti keturis pagrindinius iššūkius – europinių finansų sumaištį sukėlusį „Brexit“, kitais metais ateisiantį derybų dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto įkarštį, gausiai kylančias grėsmes Europos saugumui bei nemažėjančius išsivystymo ir gerovės skirtumus Europos Sąjungoje.

Dėl šio problemų sąrašo iš esmės sutaria visos politinės jėgos. Visgi, kai kalba pakrypsta apie priemones šiems iššūkiams įveikti, panašu, kad dauguma politikų tesugeba pasiūlyti po vieną sprendimą, kuris, geriausiu atveju, spręstų vieną problemą ir, labai dažnai – augintų kitas.

Štai Lietuvoje į Europos Parlamentą kandidatuojantys buvę aukšti šalies pareigūnai kalba apie tai, kaip mūsų šaliai reikia daugiau haubicų ir tankų. Be abejo, reikia, bet ką tai bendro turi su ES politika ir su kitomis trimis europinėmis dilemomis? Kariniai klausimai yra NATO kompetencija ir net ir Seime vieningai sutariame, kad NATO dubliuojančios karinės struktūros kūrimas geriausiu atveju yra beprasmis.

Kitos, korupcijos šešėlio atsikratančios, politinės jėgos atstovai žada spręsti visas Europą kamuojančias problemas, liberalizuodami rinką, mažindami išlaidas socialinei apsaugai ir dar labiau stiprindami europinę žmogaus teisių apsaugos politiką. Visi šie tikslai pavieniui atrodo tikrai gerai – rinka kenčia nuo pernelyg didelio biurokratizmo, o žmogaus teisių apsaugos niekuomet nebus per daug.

Visgi, nereikia didelių analizių norint suvokti, kad dėmesio socialinei apsaugai mažinimas dar labiau padidins atskirtį tarp Šiaurės ir Pietų, tarp naujųjų ir senųjų ES narių, tarp miesto ir kaimo ir, žinoma, paskatins įvairaus plauko radikalų atsiradimą. Apie tai, kad labai graži idėja suteikti ne tik prieglobstį, bet ir socialines garantijas visiems pabėgėliams, 2015 m. sukėlė didžiulę migrantų krizę, neverta nei kalbėti. Bet, visgi, pakanka žmonių, su tokiomis idėjomis ketinančių valdyti Europą, per daug nesusimąstant apie to pasekmes.

Yra ir politinių jėgų, tiesiai siūlančių mažinti investicijas į gynybą ir besitikinčių, jog Europa geruoju susitars su diktatoriškais režimais. Įdomiausia, jog yra daugybė įrodymų, kad tie patys kaimynystėje gyvuojantys diktatoriai mielu noru „urmu perka“ tokių itin kairuoliškų (arba atvirkščiai – itin dešiniųjų) partijų vadus, kurių pagalba vėliau siekia iškreipti tiek ES vidaus rinkos taisykles, tiek kišdamiesi į rinkimus įtvirtinti sau palankias partijas.

Remdamiesi savo patirtimi ir europinėmis galimybėmis, mes siūlome kur kas išsamesnį požiūrį. Visuomenės problemos po vieną negali būti išspręstos, todėl mes jas vertiname kompleksiškai ir siūlome kompleksinius sprendimus. Regioninę ir socialinę atskirtį vertindami kaip nacionalinio saugumo klausimą, mes siūlome priemones, kaip vienu metu didinti šalies ar visos ES karinius pajėgumus, investuoti į mokslinių tyrimų ir pramonės potencialą bei piliečių sąmoningumą.

Galima pateikti daug tokio požiūrio pavyzdžių, o vieną jų savo akimis galime matyti Lietuvoje – vienintelė dabartinė Vyriausybė sugeba vienu metu didinti išlaidas gynybai, tuo pat metu didindama ekonomikos konkurencingumą bei, keldama atlyginimus ir pensijas – ir gyventojų gerovę.

Toks požiūris yra pritaikomas ir Europos Sąjungos lygmeniu. LVŽS, šioje Europos Parlamento kadencijoje, veikdama Europos Žaliųjų politinėje grupėje, tai įrodė. Gegužės 26 d. Lietuvos piliečiai turės galimybę pasirinkti savo atstovus Europos Parlamente. Pasirinkimas, kaip matėme, gana paprastas – tarp daug žadančių, tačiau neretai net „žaidimo taisyklių“ nesuvokiančių ir tarp LVŽS, praktiniais darbais įrodžiusios, jog kompleksinis požiūris į sudėtingų europinių problemų sprendimą gali duoti naudą visiems.