Žodžiu, čia yra puikūs Churchillio pasakymai. Ir aš pasižiūrėjau: taip, aš turiu prezidentų – 3 yra mano studentai arba mano bendramoksliai. Tačiau jie neturi sentencijų folderių ar puslapių. O Ingrida Šimonytė – turi. Vienintelė. Iš visų. Labai nustebau, o tada pradėjau naršyti.
Užeinu ant vieno sakinio, kad ji norėjo būti „Metallicos“ būgnininkė. Čia jau gerai. Antano Smetonos laikais Lietuvos nedraugai šaipėsi iš mūsų kultūros, kad Lietuvos kultūra yra Vytautas plius kaimiečių kultūra. Taip kartais priduriu: šiais laikais nedaug kas pasikeitė – Vytautas ir „Duokim garo“. O čia dabar Prezidentė kalba apie „Metallicą“.
Aš kažkada Vasario 16-osios proga, kai reikėjo Eimuntui Nekrošiui kažkokios subtilios muzikos, kad Lietuvos kareiviai stovėtų prie Signatarų namų išties tiesiai, buvo pasirinkęs F. Šopeną. Paskutinę sekundę kažkas sako: „Taigi lenkas. Ogi lenko negalima – tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko.“ Tai kaip čia F. Šopeną gali praleisti? Taip aš netyčia pasiūliau E. Nekrošiui: „Užsidedam „Led Zeppelin“ „Good times, bad times“, 1968 metų pirmasis diskas.“ E. Nekrošius taip persigando, klausia: „Ar jau laikas?“ Su I. Šimonyte dabar matau, kad jau beveik laikas. Tokia yra pirmoji mano tezė.
Dabar toliau. Skaičiau toliau ir pamačiau, kad W. Churchilliui labai rūpėjo žodis „kvailys“. „Kiekvienas kvailys gali pamatyti tai, kas negerai, bet Tu pamatyk, kas gerai“, – čia W. Churchillio žodžiai.
Aš stebiuosi, kaip Ingrida gražiai apie kvailius šneka, taip kažkaip mandagiai, švelniai. Aš tai paprastai neapsikenčiu, sakau, žiūrėkit, žmogus iš priekio lyg tai su galva, paversk, pasuk į šoną – pusgalvis. Kartais jau nebeturiu argumentų kitokių, jau nebėra, kaip šnekėti. O ir Ingridos pasakymai, tokie kaip „žmonės nesupranta, kad politika visada yra kompromisų ieškojimas, balansų ieškojimas, kad iš rato neįmanoma padaryti kvadrato“, man labai patinka. Čia lietuvių yra labai aukšta technologija – tuos daiktus konstruoti.
Vokiečių istorikai seniai šaiposi, kad mes Vilniaus prieš karą siekėme istorinės teisės pagrindu, o Klaipėdos – tautos apsisprendimo teisės. Sakė – apskritas kvadratas. Ir atkreipkit dėmesį: mes Vilnių praradom, o Klaipėdos – gerai neįgijom. Bent jau prieš karą. Su tais kvadratiniais apskritimais yra blogai. Tai čia Ingrida mus visus labai nuramina.
Na, ir toliau. Grįžtam prie tos pačios babytės. Kiek čia dabar zyzė visi, kaip čia bus blogai su euru, tapatybė žlugs. Vytautas Radžvilas su Arvydu Juozaičiu gieda ditirambus ir dabar, o aš sakau: „Joks Darius ir Girėnas nebūtų nuskridęs iki Kanarų, o Vytis ant euro – nujojo.“ Vytis ir Afrikoj Vytis. Ir kas pasakys kitaip? Ir dabar: kaip blogai, geriau buvo prie lito, lenkai geriau gyvena su zlotu – čia atskira šneka, čia Ingrida geriau pasakys. Bet mes su euru. Bet kas tą eurą sukėlė dabar? Babytė krapus pardavinėdama. A ne? Vietoj vieno lito prašo vieno euro. Jeigu nenori duoti, tai pats augink. Ir pats prašyk to vieno euro. Kodėl gaila babytei duoti užsidirbti? A ne? Pavydumas graužia bambą? Tipiškas lietuviškas bruoželis.
Taigi... ir apskritai 70 procentų viso mūsų tvarkomų pajamų sudaro socialinė apsauga, sveikatos apsauga ir švietimas – 70 procentų. Ingrida sako: „Kol to nesutvarkysim, kokia čia sistema gali būti tų trijų sandų, tol bet koks mokesčių kaitaliojimas yra stumdymas iš vienos kišenės į kitą.“ O dar gražiau pasakė – kaip tos V. Čiapajevo pončiakos: vieną turi – ir ant kairės dėvi, ir ant dešinės. Tai tokia yra mūsų mokesčių sistemos reforma. Puiki! Puikus pastebėjimas!
Dėl Seimo narių skaičiaus. Visi sako, nu iš ko atimti ką? Reikia atimti. Tada Ingrida kažkodėl nepakartojo, bet kažkada yra sakiusi – savo ausim girdėjau – „Lietuva yra kaip platforma: ant jos stovi kokie du medikai, du mokytojai, du policininkai, vienas ugniagesys.“
Tarkim, kad ant jos ir visi, kas čia esam stovim. Ir viena karvė. Ir tada, atsimenu, klausiu: „Kodėl ta karvė?“ Pasirodo, kažką reikia nustumti, jeigu norim ugniagesiui algą pakelti. Kažką iš to reikia išstumti. „Kur dėti karvę?“ Sako: „Gi žemės ūkis dotuojamas.“ Vat ir viskas. Ir labai paprasta. Ar profesoriams reikia kelti algas? Nu reikėtų. Visi uždirbti daugiau norim? Tai ką nustumti nuo ten? Kas juokingiausia, tada belieka – atimti iš seimūnų.
Iš 141 padarykim 101. Ir kas tada išeina? Ingrida suskaičiavo: jeigu iš biudžeto atimsime 40 seimūnų išlaikymą – pensininkams prisidės į mėnesį 15 centų. Ot kad daug! Kramtoškė neišeina. Tai tuo kampu Ingrida mane pasiutusiai įtikina ir aš čia nesutinku su Giedriumi Savicku, kad ji jam patinka ne už humorą – humoras rodo protą.
Jeigu žmogus turi bent šiek tiek košės galvoj, jis visada šiek tiek supras, kad tavo protas yra ribotas. Dėl to eisiu prie galo jau. I. Šimonytė apie mūsų santykį su ES rašo: „Ypatingą ekstazę kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą.“ Suprask, ten neteisybė, ten visokiausi skriaudikai vaikų, šeimų, ten gi gėjų paradai, ten tolerancija, ten tolerastai, agrastai – kas tik nori. Bet pinigų reikėtų. Pinigai mums pritinka. Dėl to kažkaip ginčų nėra.
Dėl to aš kažkada esu sakęs, kad lietuvių nacionalinis paukštis yra erkė. Ji labai pritinka prie šitos situacijos. Tu kandi, čiulpi ir pyksti: koks neskanus paviršius, bet kraujas geras. Gandras yra kolchozų laikų. 1960 m. „Tarybinė moteris“ gandrą išrinko, kaip lietuvių paukštį. Bandėm čia kažkada daryti, idėją siūlėm, kad gal sakalas, gi apdainuotas „Atskrend sakalėlis“. Ne, mielieji – erkė. Pasakai, na erkių šalis, ir taip ramu. Ir viskas tada pasidaro gerai, aišku tada.
Pabaigsiu Juozu Erlicku. Erlickas, kaip žinot, yra nuo Veikšnių, nuo Virvytės. Ir kas žemaičiai, supras žodį „sunku“. Žemaičiai neturi žodžio „sunku“. Sunku yra „sunke“. Dabar tas „sunku“ persikėlė į bendrinę lietuvių kalbą. Nieks nesako „sunku“. Yra sunku. Laba sunku. Laba sunku gyventi. Pilnos krautuvės pirkėjų, pravažiuoti su vežimėliais neįmanoma, pilnos gatvės mašinų – pravažiuoti neįmanoma, sustoti nėra kur. Klausimas: jeigu visiems sunku, tai gal perka ir vairuoja ne mūsiškiai? Gal egzistuoja kažkokios Lietuvos spec. tarnybos, kurios rūpinasi Lietuvos įvaizdžiu? Šitą ekonominę mįslę palieku būsimai Prezidentei.