Kodėl būčiau balsavus už Nausėdą tik iš bėdos? Todėl, kad yra dalykų, kurių gražiomis šnekomis nepridengsi, poelgių, kuriuos sunku pateisinti. Aš sprendžiu pagal tai, ką matau. O matau aš žalsvą stiklinį kubą viduryje pievos, kurią juosia įspūdingas Vilnelės vingis.
Vis mėginu įsivaizduoti, kaip šis kraštovaizdis atrodytų be to agresyvaus svetimkūnio. Esu jau rašiusi, kad už tokį kūrinį ir architektas turėtų netekti licencijos, ir tas, kas pasirašė statybų leidimą neturėtų išvengti atsakomybės.
Norvegijos fiordų pakrantėse, kurių vaizdai laikomi nacionaliniu turtu, ne tik kad toks svetimkūnis būtų neįmanomas – namai, kurie matomi nuo fiordo gali būti tik tradicinių formų, ir dažomi tik nustatytomis tradicinėmis spalvomis. Turistiniai Umbrijos kraštovaizdžiai taip pat griežtai saugomi. Ar Lietuva susigriebs tik tada, kai nebeliks ką saugoti?
Nausėdos namas, mano galva, tiesiog simbolizuoja tipišką mūsų turtingųjų požiūrį į viešąjį interesą: jei turi pakankamai pinigų, neįveikiamų kliūčių nėra. Taip ir auga „stiklainiai“ kone Vilniaus senamiesčio širdyje, ir net saugomo UNESCO urbanistinio ansamblio statusą randama kaip apeiti... Nosį riečia nuo korupcinio tvaiko, o padaryti nieko neįmanoma. Ir paveldosaugininkams, ir neabejingiems paveldui inteligentams nusileidžia rankos.
Beje, iš savo neilgo darbo „Panoramoje“ dar šiek tiek prisimenu ir paveldosaugininkų batalijas dėl to paties Vilnelės vingio, į kurį pasižvalgyti nuo Pučkorių atodangos pavasarėjant traukia Vilniečiai. Tik tos batalijos kažkaip staiga nutilo...
Manau, pasikapsčius po „Panoramos“ archyvą galima būtų rasti įdomių siužetų – gal kolegos iš LRT galėtų paieškoti? Gal tada ir debatų tema apie kultūrą būtų kiek gyvesnė ir konkretesnė? Žinoma, kandidatas galėtų parodyti popierius, kuriuose viskas švaru ir teisėta... Bet vaizdas vis tiek negražus. Nes kalba šiuo atveju – ne apie popierius, o apie moralinę poziciją.
Asmuo, siekiantis kandidato posto turėtų būti pilietiškumo pavyzdys, o matome paprasčiausią savanaudiškumą, atsainų požiūrį į bendrapiliečius, į kraštovaizdį kaip nacionalinę vertybę.
Vienodai blogai ir tuo atveju, jei Nausėda gudrauja, ir tuo atveju, jei jo supratimas apie viešąjį Lietuvos žmonių interesą yra toks skurdus. Tiesą sakant, toks supratimas nelabai kuo skiriasi nuo ežerų pakrantėse įsikūrusių vasarviečių šeimininkų, kurie užsitveria savo sklypus iki pat vandens (nors tai neteisėta) ir dar palaidus šunis laiko, kad „svetimi“ prie ežero išvis neprieitų. Štai toks pilietiškas solidarumas...
Užtat ir negaliu balsuoti už kandidatą, kuriam solidarumas (beje, viena iš krikščioniškos politikos vertybių) aiškiai nėra pirmoje vietoje. Niekada, matyt, ir nebuvo. Paklauskite, ką jis veikė tuo metu, kai finansų ministrė I. Šimonytė grūmėsi su Lietuvą užklupusios ekonominės krizės bangomis? Patogiai „ekspertavo“ už gerą algą banke, kuris ne tik nenorėjo skolinti į bėdą patekusiai mūsų valstybei, bet dar ir atitraukė iš Lietuvos taip reikalingą tuomet kapitalą.
Na, nesakau, kad eksperto įtaka galėjo būt lemiama. Gal netgi būtų kainavusi ekspertui karjerą, jei būtų mėginęs paveikti savininkus Lietuvos naudai, bet... Iš tiesų – tai dar viena objektyvi takoskyra: I. Šimonytė – jau rimtuose sunkumuose patikrintas žmogus, turintis sprendimų priėmimo praktikos. G. Nausėda tokios praktikos neturi, nes eksperto darbas – patarinėti tiems, kas sprendimus priima.
G. Nausėdos pozicija viešojo intereso atžvilgiu aiškiai griauna šio kandidato simpatikų atkakliai kuriamą mitą, kad iš jo galima tikėtis labiau krikščioniškos politikos. Jų favoritas tiesiog dar neturėjo progos praktiškais sprendimais parodyti savo tikrųjų pažiūrų, ir kurį laiką tai puikiai veikė, nes rinkėjai galėjo pasirinkti sau labiausiai patinkančios retorikos detales, nesukdami sau galvos, kad prezidentas neturės galimybės susilaikyti, kaip eilinis Seimo narys. Jam teks pasirašyti arba vetuoti Seimo daugumos priimtus sprendimus – ir čia jau visiems geras nebūsi...
Niekaip negalėjau tikėtis, kad pirmas purvo pliūpsnis bus papiltas būtent katalikų, o meluojantis kunigas ir vienuolis išvis man atrodė neįsivaizduojamas dalykas. Vis dar negaliu patikėti, kad dėl kelių balsų už savo favoritą rinkimuose galima šitaip kompromituoti visą Bažnyčią, statyti ant kortos Bažnyčios ir sielovados atsinaujinimą, kuriam šiandien kviečia popiežius Pranciškus, pačią Gerąją Naujieną, kurios nešėju pašauktas būti kiekvienas krikščionis...
Man tai yra svarus papildomas argumentas nebalsuoti už G. Nausėdą. Galbūt kaip I. Šimonytės simpatikė galėčiau džiaugtis, kad toks nešvarus puolimas prieš padorų, neveidmainiaujantį žmogų tik sumobilizuos jos palaikytojus, o ypač jaunimą, kuris dar iki šiol nebuvo apsisprendęs...
Bet man tikrai neramu dėl to, kokią žinutę apie Bažnyčią, kuriai ir aš priklausau, siunčia tie katalikai, kurie „iškošia uodą ir nepastebi kupranugario“, kurie savo elgesiu ir prietaringais išvedžiojimais greičiau užstoja Gerąją Naujieną tiems dar ieškantiems, užuot savo pavyzdžiu patraukę ir stebinę, kaip stebino ir traukė pirmieji krikščionys.
Kalbant apie krikščioniškumą pasaulietiniame gyvenime, I. Šimonytės reputacijos netemdo joks savanaudiškumo šešėlis – ir tai – solidi garantija, kad ir pačiais kontraversiškiausiais klausimais ji bus iš tų taikdarių, kurie palaiminti, nors kartais susilaukia smūgių iš abiejų konflikto pusių. Ji nemeluos ir neapsimetinės, kad įtiktų visiems.
Ji žino, kas yra politikos darbas, reikalaujantis tikro pasiaukojimo, ir turbūt vienintelė iš visų kandidatų nesvaigo nuo perspektyvos tapti prezidente. O išmintingi žmonės sako, kad bendruosius reikalus verčiau patikėti tam, kas valdžios netrokšta.