Šį kartą ne apie politiką, o apie tai, kad graži kaimiška Lietuva su keliais dangoraižiais Vilniuje ir Kaune, negrįžtamai dingo ir mes to net nepastebėjome. Dar keletas metų ir kaimas bus kitoks nei dabar, nekalbant apie smetoninius laikus.
Tačiau tai ne pirmas kartas.
Taip jau nutiko su vairuotojais, Statistikos departamento duomenimis pačia populiariausia profesija šalyje. Vieša paslaptis buvo kokiomis sąlygomis dirba žmonės ir kaip jų sąskaita mes „inovatyviai“ užkariaujame Europą. Kai europiečiams tokios inovacijos, kai vairuotojai įdarbinami nemokant mokesčių, o įmonės perka tūkstančius vilkikų ir taip nukonkuruoja prancūzus ir vokiečius, pabodo, atsirado Mobilumo paketas.
Tada mes apsimetėme didžiai nustebę ir pradėjome su ašaromis akyse reikalauti iš ES šalių senbuvių „neleisti, kad nutiktų tokia neteisybė, kad vairuotojams tektų padoriai mokėti“.
Kitas procesas mažiau matomas, tik juntamas empyriškai ir taip pat jau tapo vieša paslaptimi. Dauguma tai žino ir su tuo susidūrė, tačiau valdininkai ir netgi verslas apie tai garsiai kalbėti vengia.
Jau nieko nestebina, kai eilėje prie kasos vis dažniau skamba ukrainiečių kalba. Puse lūpų kalbama, kad jų vis daugiau tarp vairuotojų ir statybininkų, o mūsų statybininkai burnoja, kad dėl svetimšalių darbininkų antplūdžio iš Ukrainos algos ritasi žemyn. Tačiau mes eilinį kartą apsimetame, kad nieko nesuprantame ir nematome.
Paskutiniai „Sodros“ duomenys rodo, kad kovą vidutinis statybininkų atlyginimas siekė apie 568 Eur neatskaičius mokesčių, pagal senąją sistemą (pagal naująją – beveik 727 Eur). Tai yra 58 Eur daugiau nei praeitų metų kovą, tačiau mažesnis atlyginimas nei spalį (601 Eur) ar lapkritį (590 Eur). Tad nors būstas kiekvieną mėnesį kažkiek brangsta, statybininkų atlyginimuose – statistika kitokia.
Oficialių patvirtinimų, kad užsieniečiai, sutinkantys dirbti kur kas prastesnėmis sąlygomis nei lietuviai, jau spaudžia šią rinką, nėra. Tiksliau, šių žmonių, kurių vien pagal oficialią statistiką jau dešimtys tūkstančių, tarsi nėra. Jie neegzistuoja.
Migracijos departamento duomenimis, 2018 m. laikinai gyventi Lietuvoje išduota 40 tūkst. leidimų ,o dabar jau 52 tūkst. Kalbant paprastai – per keletą mėnesių pas mus įsikūrė Vilkaviškio dydžio miestelis, kurio gyventojai kalba nelietuviškai. Nors vienas politikas pradėjo kalbėti apie tai, kaip mes šiuos žmones integruosime, kur ir kokia kalba mokysis jų vaikai, ką ir kokiomis sąlygomis jie dirbs? Priminsiu, per keletą mėnesių jų atvažiavo ištisas miestelis.
Vertinant bendrą skaičių, tai Marijampolė ikiemigraciniais laikais. Tai oficialūs suskaičiuojami rodikliai, nes galimai didžioji banga dirba tiesiog taip. Statistikos departamentas pripažįsta, kad neturi jokių galimybių įvertinti, kiek Lietuvoje dirba ukrainiečių, kurie atvažiavo „per Lenkijos įmones“.
Tai legalu, kaip ir vairuotojams mokėti neapmokestinamus dienpinigius vietoj atlyginimo.
Kol kas visuomenė tai stebi ir mėgina suvokti kas vyksta.
„Pas mus, Utenoje, jau dirba 11 moterų iš Šri Lankos. Gyvenime dar to nebuvo. Rašysiu, kaip joms sekasi“, – blizgančiomis akimis dėsto Vytautas Ridikas, „Utenos dienos“ redaktorius.
Aš pats tikiuosi, šiems žmonėms, važiavusiems tūkstančius kilometrų dirbti už atlyginimą, kuris, greičiausiai, nebetenkina lietuvių, seksis, o mums patiems teks susitaikyti su tuo, kad globalizacija atėjo pas mus ir sparčiais žingsniais eina į vis gilesnį kaimą. Spėju, kad gana greitai kai kuriuose mūsų kaimuose atsiras mėlynai (ukrainiečių mėgiamos spalvos) dažytų tvorų ir langinių, kurios puoš dabar griūvančias sodybas. Mes to neišvengsime, bet pripažinti kol kas nenorime.
„Kol kas pas mane dirba 180 lietuvių, tačiau žmones surinkti sekasi vis sunkiau. Gali būti, jog teks vežti ukrainiečius. Tai ne taip paprasta. Anykščiuose jų nėra kur apgyvendinti. Teks pirkti arba statyti bendrabučius. Pas mūsų partnerius Lenkijoje dirba šimtai ukrainiečių“, – pasakoja Audrius Juška, netoli Anykščių valdantis 10 ha šiltnamių.
Be šių žmonių, greičiausiai, nepakils ir visas kaimas. Jei norime, kad kurtųsi maži ir vidutiniai ūkiai, kurie duoda darbo šimtams žmonių, teks atsivežti sezoninių darbininkų.
Kai kuriose mūsų perdirbimo įmonėse jau dirba šimtai užsieniečių, tačiau į oficialią statistiką jie taip pat nepatenka.
Vytautas Buivydas, dirbantis 20 ha užimančiame šilauogių ūkyje, sako, kad kelių tūkstančių hektarų grūdų ūkis sukuria iki 10 darbo vietų. 20 ha šilauogių ūkyje sezono metu dirbs iki 100 žmonių. Dabar čia 5 nuolatinės darbo vietos. Kol kas būtent darbuotojai ir yra skaudžiausia ir sudėtingiausia dalis. Žmonės vežiojami iš aplinkinių kaimų ir miestų, mokyklose skleidžiama žinia, kad paaugliai vasarą galės užsidirbti.
Pagal įstatymus uogas rinkti gali ir moksleiviai nuo 16 metų. Normas vykdantis žmogus per valandą uždirbta 3,5 euro „į rankas“.
„Mums reikia mokytis iš olandų. Jie iš hektaro užaugina produkcijos už 13 000 eurų, mes už 900 ir tai oficiali statistika“, – sako V. Buivydas.
Tai procesai, kurie jau vyksta ir jie labai aiškūs. Mums reikia darbo rankų, ukrainiečiams reikia kur dirbti, kad galėtų išmaitinti šeimas. Tačiau mes skraidome aukštybėse. Jei mūsų neklausia, tai ir neatsakome. Patiems domėtis ir skaičiuoti noro nėra.
Nors netgi oficialiai užsieniečių daugėja, tačiau niekas nežino, kiek realiai ukrainiečių mums „nuomoja“ lenkai. Tūkstančiai jų dirba pas mus mokėdami mokesčius Lenkijai. Mes gi išdidūs, geriau verksime, kad nėra iš ko mokėti didinti pensijų, bet nekursime normalios įdarbinimo sistemos ir nerinksime mokesčių iš šių žmonių. Tegul jie didina pensijas lenkų pensininkams.
Įdomu tik tai, kuriuo momentu prabusime – ar tada, kai, kaip ir su vairuotojais, atsidursime aklavietėje ir teks problemas spręsti daužantis alkūnes ir gydantis mėlynes, ar dar spėsime atsimerkti ir įšokti į vis greitėjantį traukinį, kad iš neišvengiamo proceso gautume naudą savo, o ne, kaip paprastai nutinka, aplinkinėms valstybėms.
Доброго ранку, Литва (labas rytas, Lietuva ukr.)