Gilėjanti migracijos krizė, Mobilumo paketo ribojimai transporto įmonėms, „Brexit“ pavojus, Lietuvos žemdirbių diskriminacija, šeimos sampratos kaita yra tik maža dalis probleminių aspektų, kurie nori nenori iššaukia konfliktus tarp valstybių narių. Net plika akimi matome, kaip eižėja Europos Sąjunga ir šalys ima sudarinėti atskirus blokus, į kuriuos jungiamasi idėjiniu pagrindu.
Lietuva kol kas laikosi pasyviai ir nuolankiai paklūsta visiems sprendimams, ateinantiems iš Briuselio koridorių. Rimčiau pakovoti Lietuvos naudai nesugeba ir mūsų ten deleguoti atstovai.
Puikiausias to pavyzdys – visai neseniai vykęs balsavimas dėl Mobilumo paketo įtraukimo į darbotvarkę Europos Parlamente, kuomet balsavime dalyvavo tik vienas Lietuvos deleguotas narys. Kiti, matyt, rado svarbesnių reikalų, nors buvo svarstomas klausimas, galintis stipriai neigiamai įtakoti Lietuvos ekonomiką.
Mano galva, tai ne tik netoleruotinas europarlamentarų požiūris į darbą, bet ir nesugebėjimas išskirti prioritetus. Darbas Europos Parlamente visų pirma turi būti grindžiamas Lietuvos interesų gynimu, todėl toks mūsų atstovų atsainus požiūris turėtų būti pasmerktas Lietuvoje.
Mūsų valstybė, stodama į Europos Sąjungą, tikėjo laisvų tautų idėja ir valstybių narių lygiateisiškumu, tačiau bėgant metams, nesugebėjome tapti lygiaverčiai vokiečiams, prancūzams ar italams. Dar blogiau, septynmyliais žingsniais nuo mūsų nutolo ne tik lenkai, čekai ar slovėnai, bet ir estai, latviai bei vengrai.
Tą galima sieti ir su mūsų europarlamentarais, kurie apsukriai mėgavosi Europos Parlamento teikiamomis privilegijomis, pamiršdami tiesioginį darbą ir Lietuvos interesų gynimą. Vis linkčiodami galva ir pritardami kiekvienai Europos Sąjungos iniciatyvai tapome klapčiukais, kurių balsas paskęsta tyruose. Gal pagaliau laikas šią praktiką keisti.
Labai tikiuosi, kad po šių Europos Parlamento rinkimų turėsime naujus narius, kurie nebijos įvardinti Europos skaudulius ir sugebės inicijuoti rimtus darbus, o ne tuščią oro virpinimą. Prisijungdami prie Europos tautų šeimos supratome, kad būsime lygiateisiai ir negalėjome numatyti, kad bus bandoma ištrinti mūsų tautinę savimonę.
Savo pritarimo balsą Europai galėsime skirti ir tuomet, kai mes patys tarpusavyje Lietuvoje nuspręsim, ką laikome šeima, o Europa supras mūsų pasirinkimą. Negalime laikytis dabartinės klapčiuko pozicijos, kuri Lietuvą stumia į susinaikinimą.
Visada priklausėme krikščioniškajai Europai. Visada buvome čia, todėl esame lygiateisiai Europos šeimininkai. Mums nereikia, kad Briuselis priimtų sprendimus už mus ir nustatytų kažkokias migrantų paskirstymu kvotas. Kodėl tylime ir leidžiame lipti sau ant galvos, kuomet Europa bando į mūsų visuomenę importuoti musulmonų ekonominius pabėgėlius?
Politkorektiškumas ir baimė pasakyti, ką iš tikro galvojame, yra sukausčiusi ne vieną europarlamentarą. Mano galva, pataikavimo laikas turi baigtis, o Lietuva atvirai ir garsiai turi priešintis nutautinimui, Europos federalizacijai ir antrarūšės valstybės statusui. Esame nedidelė valstybė, tačiau esame lygiateisiai sąjungos nariai ir turime būti girdimi.
Dalyvaudamas Europos Parlamento rinkimuose tikiuosi permainų. Kas mane pažįsta supranta, kad esu nepatogus sistemai ir netyliu, kuomet matau negeroves. Būdami Europos Tautų šeimoje negalime laikytis pasyviai, kuomet musulmonai degina krikščionių bažnyčias, būdami lygiateisiais nariai, negalime leisti Briuseliui diktuoti sąlygų ir propaguoti gėjų santuokas, gyvendami Lietuvoje negalime paklusti diktatui ir per prievartą čia importuoti musulmonus, dirbdami tą pačią Europos žemę neturime teisės gauti mažesnių išmokų, būdami europiečiais esame laisvi, o tai reiškia ir laisvę pasirinkti patiems, o ne aklai vykdyti biurokratų nugludintus sprendimus.
Galų gale, būdami Tautų Europos dalimi negalime pasyviai stebėti šliaužiančio federalizmo. Turime jį stabdyti ir paaiškinti visuomenei, kad Europoje kiekviena Tauta yra lygiateisė ir jokiu būdu negalima leisti nutautinti ar nukultūrinti savo šalies. Kaip yra sakęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis: „Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių Tauta, tad kovoj tik ja remtis.“ Esame vienos – Tautų Europos – šeimos nariai, todėl turime būti ir būsime išgirsti.