Sakoma, kad LVŽS pirmininko pažadas nesėkmės abejuose rinkimuose atveju trauktis iš valdančiosios daugumos, kaip ir paties Skvernelio sprendimas nelikti premjero poste, „valstiečių“ kandidatui tik pakenkė.
LVŽS lyderiams buvo prikišama, kad prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus jie, tarsi laužydami žaidimo smėlio dėžėje taisykles, susiejo su pasitikėjimu Vyriausybe ir Seimo valdančiąja dauguma.
Vyriausybės ir „valstiečių“ frakcijos Seime vadovų pozicija pavadinta gąsdinimu, ultimatumu, blefu ir tiesiog nesusipratimu. Šis tariamas blefas / gąsdinimas esą tik atbaidė dalį rinkėjų.
Karbauskiui dar kliuvo už tai, kad šis leido sau tarti žodį rinkimų kampanijos metu ir taip esą pakenkė savo partijos kandidatui. „Valstiečių“ partija ir jos lyderis pavaizduoti kaip nuosavą kandidatą žemyn nutempęs balastas.
Kad maža nepasirodytų, priduriama, jog Skvernelio rinkimų retorika ir laikysena buvo populistinė ir nyki, jis į prezidentą nė iš tolo nepanašus ir be reikalo konfrontavo su Dalia Grybauskaite, kuri, žinoma, buvo tikrų tikriausias neutralumo, nešališkumo ir nesikišimo į rinkimus etalonas.
Prieš pat rinkimus ir pirmadienį po rinkimų visų šitų dalykų sočiai prisiskaičiau ir prisiklausiau.
Santykis su tikrove tų, kurie turėtų ją objektyviai aprašyti ir nagrinėti, deja, dažnai būna visai kitoks nei turėtų būti. Užuot aprašę ir nagrinėję tikrovę, jie ją patys gan kūrybingai nupiešia, o tada iškilmingai visiems paaiškina, kas yra kas tame lakios vaizduotės sukurtame paveiksle.
Paveikslas daug ką gali įtikinti, nes nemaža peizažo dalis išties atitinka politinio gyvenimo realybę. Tačiau velnias slypi tose vaizduotės prikurtose detalėse, kurios leidžia daryti šališkas ir auditoriją klaidinančias išvadas.
Kuo jo politinė raiška buvo prastesnė už į antrą turą patekusių kandidatų raišką? Iš esmės juk – niekuo. Skirtingi vertinimai daugiau priklausytų nuo politinių antipatijų ir simpatijų nei nuo objektyvių kriterijų.
Visi trys ir stengėsi, ir tingėjo, kalbėjo ir neturiningai, ir turiningai, pademonstravo ir ekonominių žinių, ir politinių nežinių. Kai kas norėjo būti labai reikšmingas nieko konkretesnio nepasakydamas ir pūtė žandus kaip bajorų vadovas Kisa Vorobjaninovas, kuriam buvo liepta per vakarienę atrodyti prezidentiškai ir todėl dėl viso pikto – tylėti.
Viešojoje erdvėje vis pabrėžiamas Skvernelio neatitikimas tam, kaip turėtų atrodyti prezidentas. Vytautas Landsbergis per rinkimus pareiškė, kad vienas iš kandidatų esąs „panašesnis į prezidentą“ – regis, lygindamas jį net ne su Skverneliu, o su nuosavos partijos kandidate į prezidentus.
Kas per grožio etalonas, į kurį kandidatai į prezidentus turėtų lygiuotis? Ir jeigu tokia aukšta ta grožio kartelė, tai ar ją atitiko, tarkime, JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas? Na, gerai, tai buvo seniai; tuomet – prancūzas Francois Hollande’as? O dukart išrinkta Grybauskaitė? Ar ji panaši į prezidentę?
Toliau – dėl Skvernelio esą padarytos klaidos kovojant su „neutralia“ prezidente Grybauskaite.
Politinės komunikacijos požiūriu dažnai naudinga parodyti priešą ir poliarizuoti rinkėjų nuostatas. Grybauskaitė laimėjo pirmus prezidentinius rinkimus savo politiniu priešu prieš tai paskyrusi premjerą Gediminą Kirkilą. Dabar premjeras Skvernelis vienu iš taikinių pasirinko ją.
Galbūt tai būtų buvę beprasmiška, jei prezidentė išties būtų buvusi politiškai neutrali. Tačiau ji tokia nebuvo. Jos palankumas konservatoriams tęsėsi nuo pat jos pirmos kadencijos. Šių metų rinkimuose ji tiesmukai oponavo Skverneliui ir džiaugėsi jo dviejų pagrindinių varžovų pergale pirmame ture.
Ar Skverneliui tokiomis aplinkybėmis reikėjo vaidinti pastumdėlį ir bučiuoti mušančią ranką? Ar toks elgesys jam būtų leidęs surinkti daugiau balsų?
Savo taikiniais ir Karbauskis, ir Skvernelis visąlaik skelbė konservatorius, jų tariamus ar tikrus sąjungininkus, satelitus ir globėjus. Pirmiausia – tuos, kurie patys „valstiečius“ talžė.
Grybauskaitė savo noru įsitraukė į šį konfliktą, ir „valstiečiams“ buvo neįmanoma apsimesti, kad jos tiesiog nėra arba jie ją myli. Jei būtų apsimetę, galėjo dar labiau pralaimėti.
Reikia skaičių? Prašom. Per 2014 m. prezidento rinkimus antrą vietą pirmajame ture užėmęs Zigmantas Balčytis, kuris prezidentės Grybauskaitės visiškai nekritikavo, surinko net pusantro karto mažiau balsų už Skvernelį.
Du paskutiniai kartojami moralai „valstiečiams“ ir į antrą turą nepatekusiam jų atstovui – per glaudus Skvernelio susisaistymas su Karbauskiu ir partija bei rinkėjų gąsdinimas pasitraukimu iš valdančiosios daugumos.
Dėl susisaistymo su partija ir Karbauskiu – na, ir vėl tas noras įtikinti, kad aukštyn kojomis apverstas daiktas atrodys ir veiks geriau. Kuo premjeras, visiškai atsiribojęs nuo jį delegavusios partijos ir jos lyderio, būtų buvęs patrauklesnis savo rinkėjams?
Pagal kritikų logiką – tuo, kad būtų buvęs labiau „šimonytiškas“ ir „nausėdiškas“. Bet rinkėjai, kurie norėjo „šimonytiško“ ar „nausėdiško“ kandidato, kaip tik ir balsavo už Nausėdą ir Šimonytę. Kam būtų reikėję dar vieno kandidato, panašaus į du kitus panašius?
Jei premjero pareigas einantis valdančiosios daugumos kandidatas pralaimi rinkimus į valstybės vadovo postą iškart dviem politikams, vieną iš kurių kelia, o kitą yra palaikiusi didžiausia opozicinė partija, tai kur tas baisumas ir problema, jei toks rezultatas įvertinamas kaip nepasitikėjimas valdančiaisiais?
Na ir kas, kad ne Seimo rinkimai? Kai kandidatus kelia partijos, juk nei jos, nei jų kandidatai nekeičia savo politinės tapatybės ar sąsajų pagal tai, kuriuose rinkimuose dalyvauja – EP, Seimo ar prezidento.
Keista girdėti, kaip tie patys komentatoriai ir politikai, kurie nuolat ragina „stiprinti partijas“ ir pabrėžia jų svarbų vaidmenį, staiga radikaliai keičia nuomonę, kai savo vadovaujamos partijos vaidmenį keliant kandidatus ir vertinant rinkimų rezultatus pabrėžia LVŽS pirmininkas.
Ir – taip, „valstiečiams“ buvo naudinga ir įspėti, kad trauksis iš valdančiosios daugumos, jei rinkimų rezultatai jiems nebus palankūs, ir iš tikrųjų trauktis, o ne blefuoti, kaip kad kai kurie „išminčiai“ puolė įtarinėti.
Mažvydas Jastramskis savo „Facebook“ paskyroje pateikė labai gerą dešimties punktų rinkimų rezultatų analizę. Nesutinku tik su septintu punktu, kuris prasideda žodžiais: „Gąsdinimai neveikia. Arba veikia nepakankamą dalį.“ Čia, aišku, kalbama apie rinkėją gąsdinančius „valstiečius“.
Ne, gąsdinimai kaip tik gerai veikia. Ir jei nuoširdžiai ieškotume tikrųjų Skvernelio pralaimėjimo pirmajame ture priežasčių, tai viena svarbiausių ir, beje, puikiai matomų – nuolatinis iš visų pusių sklindantis rinkėjų gąsdinimas „valstiečiais“.
Savivaldybių ir prezidento rinkimų varžovai, opozicinės partijos kairėje ir dešinėje, nepaprastai neutrali ir nešališka prezidentė, socialiniai tinklai ir skaistus nešališkumo etalonas – žiniasklaida be atvangos ir net truputį isteriškai gąsdino Lietuvą „valstiečių“ baubu.
Kitą svarbią Skvernelio nesėkmės priežastį Jastramskis aprašo taip: „Valdžios atstovai rinkimus pralaimi. Čia nieko naujo po mūsų saule. Jei tai nacionaliniai rinkimai, statyk prieš partiją ar kandidatą, kuris eina nuo valdančiųjų.“
Juolab sunku tikėtis sėkmės tuo atveju, jei esi valdžioje, o paramos tikiesi iš „apačių“. Apačiose daug protesto elektorato, dalis kurio ekonomikos pakilimo sąlygomis gali būti nesutelkta ir neaktyvi, o ta dalis, kuri išlieka pikta, vis tiek vargu ar balsuos už valdančiųjų premjerą.
Jastramskis atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią aplinkybę – Nausėda pagal pažiūras ir elektoratą į antrą turą pateko ne kaip centro dešinės kandidatas, o kaip centristas, kurio užimta politinė erdvė ir sėkmė panaši į „valstiečiams“ palankią situaciją per 2016 m. Seimo rinkimus.
Kaip „valstiečiai“ Seimo rinkimuose paskutiniu momentu atėmė nemažai rinkėjų iš socialdemokratų, taip ir Nausėda dabar susižėrė nemažą dalį potencialių Skvernelio balsų, prisidėdamas prie pastarojo nesėkmės. „Valstiečiams“ tiesiog labai nepasisekė būtent per šiuos rinkimus sulaukti stipraus varžovo centristo, gebančio patikti kairiesiems.
Tad buvo trys svarbiausios pralaimėjimo priežastys: nuolatinis rinkėjų gąsdinimas „valstiečiais“, nesėkmingas atstovavimas „apačioms“ atstovaujant valdžiai ir – Nausėdos patrauklumas centro kairės rinkėjams. Visa kita – smulkmenos arba propagandinės pasakaitės.