Dar panašus jausmas buvo, kai iš Lietuvos 1993 metais išvedė okupacinę kariuomenę. Prieš tai buvo nepriklausomybė, irgi saldus jausmas ir pergalės svaigulys.

Kiekvienu atveju mes džiaugiamės, neatsiprašinėdami nei Sovietų Sąjungos, kad ją sugriovėme, nei Rusijos okupacinės kariuomenės, kad jai teko susirinkti „šmutkes“ ir varyti pas save atgal, iš kur atėjusi.

Atstatydintojo buvusio prezidento, sulaužiusio priesaiką ir linkėjusio pirmadienį „gero savaitgalio“, irgi niekam gaila nebuvo.

Po fantastiškos rinkimų nakties, kur visi padarėme, ką galėjome, nereikia atsiprašinėti ir tų, kas dabar inkščia ir atrajoja rinkimų istorijas apie tai, kaip Lietuvėlė ir vėl parduota Skandinavijai, bankams, žydams ir vaikų grobėjams, ir paskutinis išvykstantis išjunkit šviesą. Pasakos visa tai, ypač dėl emigracijos. Jau seniai daugiau atvykstančiųjų negu išvykstančiųjų.

Vakar parskridau iš Los Andželo, persėdęs Stambule. Lėktuvas nusileido Vilniuje septintą vakaro. Atsiėmę bagažą ir šuniuką jo aviacinėje būdoje, dviese su drauge griebėme oro uoste du skirtingus automobilius (nes reikėjo į dvi skirtingas apylinkes) ir 19:24 iš oro uosto išvažiavome balsuoti – ji į Antakalnį, aš į Naujamiestį.

Džiaugėmės, kad neklausėme tų, kas sakė, kad bet kas gali balsuoti bet kur. Gal ir gali, teoriškai, tik ne šiame chaose, kur komisijos nespėja, trūksta biuletenių, ir žmonės ne iš savo apylinkės gauna laukti, o kai tuoj užsidarys apylinkės, gali ir nesulaukti.

Apie tą „trūksta biuletenių“ noriu pakalbėti atskirai, kaip ir apie žmones, kurie Londone laukė po kelias valandas, nes, atspėkit, kas įvyko? Ambasada nesitikėjo tokio antplūdžio. Rinkimai ir referendumas užklupo netikėtai.
Apie tą „trūksta biuletenių“ noriu pakalbėti atskirai, kaip ir apie žmones, kurie Londone laukė po kelias valandas, nes, atspėkit, kas įvyko? Ambasada nesitikėjo tokio antplūdžio. Rinkimai ir referendumas užklupo netikėtai.
A. Užkalnis

Čia mūsų valstybės tarnyba visame gražume: pirma buvo Vyriausioji rinkimų komisija, kuri trisdešimt metų nesugebėjo organizuoti greito ir tvarkingo skaičiavimo, dabar turime ambasadas, kurios nustebusios, kad ateina daug žmonių balsuoti, ir štai dabar komisija, kuri negali pakankamai biuletenių išdalinti atėjusiems. Jei ši komisija būtų atsakinga už laidotuves, žmonės Lietuvoje nustotų mirti.

Bet svarbiausia – abu spėjome atiduoti balsus, ir dviem balsais prisidėjome prie rezultato. Mūsų šeimos pavyzdys nėra išskirtinis: šį kartą, atrodo, buvo išjudinti visi, žmonės grįžo iš sodybų ir nuo ežerų, kad ir paskutinę valandą (mačiau tas eiles), kad ir galėję balsuoti iš anksto arba paštu (galėjome ir mes), bet svarbiausia, kad labai daugelis padarė viską, ką galėjo.

Ir žinote, kodėl taip išsijudino doroji ir šviesioji Lietuva? Ne todėl, kad kuris nors iš dviejų kandidatų, išėjusių į antrą turą, ypatingai įkvėpė ar žavėjo (bent jau ne daugumą rinkėjų). Kai kam (pavyzdžiui, man) kėlė šleikštulį dalis gerų kandidatų blogų palaikytojų.

Ypač aplink Ingridą Šimonytę buvo daug tokių, kurių vardų neminėsiu, bet su tais savimi patenkintais skaitmeniniais komjaunuoliais net šikti į vieną lauką neičiau. Ne dėl jų, o nepaisant jų kandidatė išėjo į antrą turą.

Man teko sutramdyti žiaukčiojimo refleksą ir nuryti, vis prisimenant, kad renkuosi iš kandidatų, o ne iš jų palaikymo komandos, ir kad tie kandidatai irgi ne visiems norėjo rankas spausti iš tų, kam teko jas spausti.

Didžiulė dalis Lietuvos žmonių pasirinko didesnį gėrį, suprasdami, kad jis nėra ir nebus idealus ir visiems visiškai tinkamas. Jie balsavo pagal sąžinę ir už mažiausiai blogą kandidatą.

Tie, kas balsavo už Gitaną Nausėdą arba Ingridą Šimonytę, vargu ar tikisi didesnės pensijos iš prezidento ar prezidentės (juo labiau, kad prezidentas pensijų nedalina), ar sumažintų kainų „Maximoje“ (nes prezidentas maisto prekių kainų nereguliuoja).

Lygiai taip pat balsavusieji už Lietuvos nepriklausomybę nebūtinai laukė nemokamo šildymo ir dyko būsto bei subsidijuotos duonos.

Arba tie, kas norėjo okupacinės kariuomenės išvedimo, negalvojo, kad gyvenimas automatiškai pradės gerėti, tiesiog blogis kitoje pusėje buvo toks aiškus, kad jam reikėjo priešintis.
Didžiulė dalis Lietuvos žmonių pasirinko didesnį gėrį, suprasdami, kad jis nėra ir nebus idealus ir visiems visiškai tinkamas. Jie balsavo pagal sąžinę ir už mažiausiai blogą kandidatą.
A. Užkalnis

Ir vakarykštis balsavimas didžiajai pusei Lietuvos buvo tiesiog būtinybė pasipriešinti blogiui, kvailybei ir piktybiniam mulkinimui. Kai kandidatas žada pensijas, negalėdamas turėti poveikio pensijų dydžiui, kai kandidato šeimininkas baugina Landsbergiais ir sako, kad bus blogai, kai bandoma vėl, kaip Rolando Pakso laikais, sukelti nesusiprantantiems ir panikuojantiems istorijas apie bankus, kurių jie nesupranta, bet bijo, kai traukiamos istorijos apie praskolintą Lietuvą ir ritamasi žemyn iki kandidatų šeimos padėties aptarinėjamo, daugumai Lietuvos žmonių pasirodė, kad gana, šis brudas pernelyg dvokia, ir reikia kažką daryti.

Naktį, skaičiuojant rezultatus, paaiškėjo, kad mes pernelyg baiminomės to tamsaus vadinamojo „kaimo“, kuris žiūri rusiškas televizijas, tiki pasakomis, atidavinėja santaupas telefoniniams sukčiams, laka naminukę ir laukia pašalpų dienos, kad galėtų dar stabdžių skysčio nusipirkti šventiniam stalui.

Tokių yra, bet jų ne taip daug, kaip atrodo, ir jie pavojingi tik tada, kai geros valios žmonės neatlieka savo pareigos ir leidžia už juos rinktis tiems, kam apskritai rinkimų teisė neturėtų būti teikiama.

Gal kada nors turėsime tokius įstatymus, kurie nustatys minimalius nuovokos testus rinkėjams: suskaičiuok iki dešimties, tada gausi biuletenį. Egzaminams galima būtų naudoti klausimus iš „Klausimėlio“ – kas buvo Žemaitė, pirmoji lietuvė olimpietė ar ji pirmoji perskrido Atlantą?

Dabar pralaimėjusieji inkščia ir supranta, kad įvyko tai, ko jie labiausiai baiminosi: jiems reikės po dviejų savaičių rinktis tarp dviejų variantų, kurių jie bijo vienodai. Kodėl bijo? Nes pasirinko būti naivūs, tingūs ir pasirinko laukti išmaldos iš pono.
Paaiškėjo, kad mes pernelyg baiminomės to tamsaus vadinamojo „kaimo“, kuris žiūri rusiškas televizijas, tiki pasakomis, atidavinėja santaupas telefoniniams sukčiams, laka naminukę ir laukia pašalpų dienos, kad galėtų dar stabdžių skysčio nusipirkti šventiniam stalui.
A. Užkalnis

Praėjo keliolika valandų po to, kai paaiškėjo pirmojo turo rezultatai, o jau pakilo politiškai korektiška teisinimo ir gėdinimo banga: girdi, vargšai žmonės nekalti, girdi, visi pasirinkimai savaip teisingi, girdi, naivius suklaidino, girdi, nesusigaudė jie. Ir, supranti, negalima iš jų juoktis ir negalima švęsti pergalės.

Nesąmonė. Tie vargšai nelaimėliai, jei tik mes būtume jiems leidę, būtų nubalsavę taip, kad penkerius metus srėbtume gėdą ir nykumą.

Be to, jie yra atsakingi už savo veiksmus. Jei tu manai, kad esi pilnametis ir įgalus, ir gali balsuoti, tai automatiškai turi pripažinti, kad pats atsakai už savo gyvenimą ir savo pasirinkimus.

Jei nesupranti savo veiksmo pasekmių, neturėtum eiti balsuoti – sąžinė neturėtų tau to leisti. Jei neturi sąžinės, nes neskiri gero nuo blogo, tada labai blogai, reiškia, didelės spragos auklėjime. Dantų gydytojas, kuris neskiria sugedusio danties nuo sveiko, neturėtų gauti mediko licencijos ir liesti ligonių.

Ir tie, kas balsavo, kad mes turėtume tokį rezultatą, kurį turime, neturėtų drovėtis savo pergalės ir atsiprašinėti dėl jos, kaip dėl atsitiktinumo, kad štai mums pasisekė. Ne, mes laimėjome, nes buvome geresni, labiau disciplinuoti, nes atsikėlėme nuo sofų ir veikėme, ir todėl blogas sapnas pagaliau baigėsi.

Su pergale visus. Iškelkime galvas ir patapšnokime vienas kitą per petį. Lietuva, aš vėl tave myliu.