Jausmas yra geras, nes išdygo tai, kas buvo pasėta. Per naujosios Lietuvos susilėkimus „Laisvės piknikuose“, per taikias akcijas, kai norėjom būti išgirsti, o tą dieną atrodė, jog šaukiam ir skambinam varpeliais į kurčias ausis.

Juk kai žvarbų pernykštį kovą išėjome į gatves prie Seimo, kai dar žvarbesnį pernykštį gruodį nutiesėme gyvą grandinę palaikydami mokytojus, o valdžia abiem atvejais ciniškai ignoravo, tyčiojosi ir vis tiek elgėsi taip, kaip jai buvo reikalinga, buvo labai daug nusivylusių. Ir buvo labai daug kalbančių – tada kam visa tai, kam tie pilietiniai protestai ir mitingai, jeigu niekas nesikeičia, jeigu vis tiek prieš galios buldozerį pergalės nepasieksime, jeigu tik susirenkame ir išsiskirstome.

Ir aš kartojau ir kartojau, kad šitai šaliai nereikia revoliucijos, reikia evoliucijos ir kiekvienas mažas pilietinės visuomenės žingsnis yra ta bangelė, kuri paplaus užtvanką.

Kiekvienas išėjimas į gatves, kiekvienas susikabinimas už rankų, kiekvienas drąsus ir laisvas žodis yra ta bangelė. Ta smiltelė, kuri kažkada sulaužys nomenklatūrinio ir feodalinio valdžios kupranugario stuburą.

Ir jeigu kalbėsim, jeigu dainuosim, jeigu nebijosim, jeigu įprasim eiti ir garsiai kalbėti – bus ir pergalė.

Vakar atėjom – 60,5 procentų Vilniaus, 62 procentų Kauno.

Šiandien yra pergalė.
Kai žvarbų pernykštį kovą išėjome į gatves prie Seimo, kai dar žvarbesnį pernykštį gruodį nutiesėme gyvą grandinę palaikydami mokytojus, o valdžia abiem atvejais ciniškai ignoravo, tyčiojosi ir vis tiek elgėsi taip, kaip jai buvo reikalinga, buvo labai daug nusivylusių.
A. Tapinas

Ir ne dėl to, kad į antrą turą pateko Ingrida ir Gitanas.

Dėl to, kad Lietuvos žmonės aiškiai parodė, jog tu negali būti ir kovotojas prieš korupciją, ir prašyti korumpuotų politikų paramos.

Tarsi prisiminę senus Sąjūdžio laikų lipdukus pasakė – „tik nereikia mūsų gąsdinti“ septyniomis bėdomis, Landsbergiais, skėrių lietumis, apokalipse ir visuotine griūtimi. Ir Landsbergiais.

Priminė, jog gali išsirinkti tokius merus, kokių nori, bet meras nėra piemuo, o žmonės ne klusnios avelės ir nebėgs mekendamos pagal piemens botago mostelėjimą. Net ir tokiuose Druskininkuose.

Išskyrus Širvintas. Širvintose vis dar bėgs. Man labai gaila Širvintų.

Ir žmonės labai griežtu tonu nevyniodami žodžių į vatą paliepė – „kad ir koks kietas norėtum būti diktatorius, bet nedrįsk šantažuoti jaunos mūsų demokratijos. Važinėk eskaladais, lizinguokis populiarius premjerus, skleisk nešvarių trąšų kvapą, meluok susiriesdamas, bizūnu valdyk savo kišeninę frakcija, bet nedrįsk, ar girdi, niekada nedrįsk šantažuoti jaunos mūsų demokratijos“.

Būtent šita žinia yra pergalė. Ir būtent todėl šitas pirmadienis yra Pergalės diena.

Laisvos, modernios, pasitikinčios savimi ir nebekvaištančios nuo populistų garų Lietuvos Pergalės diena.
Hipsteriai, „sėdmaišininkai“, feisbuko jaunimas – tie, kurie tik sėdi telefonuose ir niekada nenueina iki urnų. Atėjo. Ir dar ateis. Kai reikės.
A. Tapinas

O jei pažiūrėsim pro padidinamąjį stiklą – kai kurių Vilniaus apylinkių rezultatai dar įspūdingesni. Senamiesčio apylinkėje atėjo balsuoti 75 procentai. 75 procentai, Karlai!

Hipsteriai, „sėdmaišininkai“, feisbuko jaunimas – tie, kurie tik sėdi telefonuose ir niekada nenueina iki urnų.

Atėjo. Ir dar ateis. Kai reikės.

Mažą pergalę vakar šventė ir „Laisvės TV“, kai galutinai praradęs savitvardą valstiečių viršininkas rėžė, kad nutraukia visus santykius su mūsų televizija, nes esame politiniai. Ką gi. Tamsta tuoj būsit nepolitinis.

Ir viršininkas, ir jo premjeras mėgino visam pasauliui įrodyti, kad jie ir tik jie gali padaryti unikalų dalyką – susipykti ir paskelbti karą kone visai šalies žiniasklaidai ir jį laimėti. Na, nepaėjo.

Nematytai ryškiai šiandien spindi saulė

Ir žolė kaip smaragdas žalia

Dūzgia bitės tyliai

Gal bent jos mane myli,

Jei išeinant nenori trukdyt manęs

Merkucijaus arija iš „Meilės ir mirties Veronoje“