Kas yra „Šilko kelias“? Tai geopolitinės – ūkinės plėtros strategija, sukurta Kinijos komunistų partijos bei šalies žvalgybų. Projektas, sukurtas 2013 metais, susideda iš šešių taip vadinamų ekonominių koridorių, turinčių tiesiogiai jungti Kinijos prekybą su likusiu pasauliu.

Tuos koridorius turi sudaryti geležinkeliai, elektrinės, keliai ir visa infrastruktūra, jungianti Kiniją su likusiu pasauliu. Be to, į „Šilko kelią“ įeina ir uostai – nuo Pietų Kinijos jūros iki Atlanto vandenyno. Planuose yra ir Klaipėdos jūrų uostas.

Tai nėra vien ekonominis projektas, bet labiau geopolitinis, kuriuo Kinija siekia vyraujančios padėties pasaulyje. Kinija tam turi ekonominį potencialą, o vienos partijos valdoma valstybė, gali neatsižvelgti į trumpalaikius ūkinius interesus, siekdama ilgalaikių politinių tikslų.

Pasaulio geopolitinė situacija radikaliai keičiasi gan pavojinga Rusijai kryptimi.

Atsiranda nauji galios centrai ir vienas iš didžiausių iššūkių yra būtent Kinijos iškilimas bei jos pretenzijos.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas mato šią problemą, bet ją matė ir ankstesni prezidentai. Tačiau Trumpas bando su kylančia Kinija kovoti didindamas tarifus, o tai galų gale atsisuks prieš pačius JAV vartotojus ir vargu ar sustabdys Kinijos ekonominę ekspansiją.

Kas dar blogiau, D. Trumpo politika gali atvesti į prekybinius karus, o tai bus blogai visam pasaulio ūkiui. Prekybiniai karai labai neigiamai atsilieptų ir Rusijai, kuri ir taip kenčia nuo sankcijų.

Beje, ES taip pat neseniai išvydo Kinijos ekspansijos grėsmę. Tai tapo ypač akivaizdu, kai visai neseniai Italija sutiko dalyvauti „Šilko kelio“ projekte.

Tačiau bene pirmas Kinijos stambus grobis buvo Graikijos Pirėjo uosto įsigijimas. Jis iki šiol neatnešė Graikijai naudos, išskyrus tai, jog už tai Graikijai buvo sumokėta, o Graikija skęsta skolose.

ES rimtai svarsto investicijų patikros mechanizmo įgyvendinimą, kad Kinijos firmos negalėtų ateiti į ES prisidengusios kitais pavadinimais bei kitomis valstybėmis. Tačiau tokio mechanizmo įgyvendinimas gali būti problemiškas, nes Kinija jau turi didelę įtaką Italijoje, Graikijoje bei Ispanijoje.

D. Trumpo politika gali atvesti į prekybinius karus, o tai bus blogai visam pasaulio ūkiui.
V. Mitė


Be ekonominių tikslų „Šilko kelias“ turi ir aiškų politinį metmenį – sugriauti atlantinį bendradarbiavimą ir suskaldyti Vakarus. Čia Vladimiro Putino ir Kinijos siekiai yra sutampa.

Tačiau V. Putinas dėl savo imperinių ambicijų bei noro atkurti „tūkstantmetę Rusija“, varo šalį į ganėtinai pavojingą situaciją.

Ekonominiu potencialu Rusija nei iš tolo neprilygsta Kinijai. Vienintelė sritis, kur Rusija gali varžytis su Kinija – branduolinis arsenalas, bet branduolinių ginklų neužtenka būti supervalstybe.

Rusija, kitaip nei ES ar JAV, turi bendrą sieną su Kinija. Ne vienas rusų analitikas rimtai susirūpinęs dėl tylios Kinijos ekspansijos į Rusijos teritoriją bei vis didėjančios Kinijos įtakos Vidurio Azijos valstybėse, kurias Rusija laiko savo kiemu bei saugumo garantu.

Naivu būtų tikėtis, jog Kinija yra Rusijos sąjungininkė vien dėl to, jog abi valstybės savo strateginiu ar ūkiniu priešininku laiko Vakarus. Draugai ir priešininkai greitai keičiasi.

Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas yra ne lygiavertis ir jam stiprėjant, auga galimybės, jog Rusija iš partnerio virs Kinijos vasalu ar kolonija.

Kinijos faktorius V. Putino užsienio politiką daro antinacionaline. Tačiau, okupuojant kaimyninių valstybių teritorijas, sunku tikėtis, jog sąjungininkais bus kas nors kitas, išskyrus šalis, kurioms tarptautinė teisė ir žmogaus teisės yra beverčiai dalykai.

Viena iš tokių yra komunistinė Kinija. Objektyviai žiūrint, natūralūs Rusijos sąjungininkai yra Vakarai. Maskvos žaidimai su Kinija tikrai veda į tamsius ir nesaugius akligatvius.