Naujausią bataliją sukėlė teigiama Skvernelio reakcija į Baltarusijos premjero pasiūlymą diegti bendras stebėjimo sistemas, kai pradės veikti Astravo elektrinė. Premjeras pastebėjo, kad specialios įrangos turėjimas leistų tučtuojau pastebėti galimus radioaktyvaus fono pokyčius, bet kokius incidentus.
Gebėjimas operatyviai žinoti, kas vyksta Astravo jėgainėje padėtų užtikrinti žmonių saugumą.
Sunku priešintis tokiems akivaizdžiai įtikinamiems argumentams. Juk kuo greičiau sužinai apie avariją, gedimą, ar incidentą, tuo greičiau gali imtis kontrapriemonių, informuoti ir įspėti gyventojus. Be to, įdiegus bendras stebėjimo sistemas, Lietuvos specialistai įgytų teisę lankytis jėgainėje, o pastebėję trūkumus, galėtų juos pranešti atitinkamiems baltarusių pareigūnams, reikalui esant ir tarptautinėms organizacijoms.
Galvok ką nori apie A. Lukašenką, bet jis nėra abejingas jėgainės saugumui, nes nuo rimtos avarijos nukentėtų ne tik Baltarusijos gyventojai, bet ir šalies ūkis. Verta prisiminti, kad Baltarusija labiau nukentėjo nuo Černobylio katastrofos negu Ukraina, ir kad net dabar šalyje yra atskirties zonų, į kuriuos neįsileidžiami žmonės.
Grybauskaitė suskubo sukritikuoti Skvernelio siūlymą. Negalima bendradarbiauti su Minsku dėl Astravo, nes tai esą reikštų elektrinės legitimizaciją, jos teisėtumo pripažinimą, neleistų reikalauti, kad Baltarusija uždarytų jėgainę. Pasak prezidentės, pasirinktą aikštelė nesaugi, tad jėgainė apskritai neturėtų veikti, ir „toks turėtų būti Lietuvos politinis tikslas“.
Ką reiškia jėgainės legitimizacija, jos teisėtumo pripažinimas? Galima nepripažinti kurios nors valstybės, pvz., Kosovo ar Pietų Osetijos, suverenumą, gali tvirtinti, kad šalies valdžia nelegitimi, nes ji suklastojo rinkimų rezultatus, įvykdė perversmą arba grasindama privertė savo pirmtaką pasitraukti. Nors nesu tarptautinės teisės žinovas, bet, kiek žinau, jėgainė nėra toks objektas, dėl kurio de facto ar de jure legitimumo gali kilti ginčų.
Dar sunkiau suprasti, kodėl Grybauskaitė mano, jog bendros stebėjimo sistemos įdiegimas neleistų „reikalauti iš Baltarusijos uždaryti šią elektrinę“.
Veikiau atvirkščiai, jei būtų atskleisti jėgainės valdymo trūkumai, ar kad netinkama jėgainės aikštelė kelia pavojų jėgainės pamatams. Tokiu atveju Lietuva turėtų tvirtesnį pagrindą reikalauti jėgainės uždarymo.
Reikia būti realistais. Į Astravą investuota tiek daug lėšų, kad akivaizdu, jog Baltarusijos valdžia jos neuždarys, jei ne tik Lietuva, bet ir visa ES to reikalautų, juolab kad nutarimas statyti ar nestatyti branduolinių jėgainių yra suverenus Baltarusijos sprendimas. Kitos šalys negali jai nurodinėti, kaip tvarkyti savo energetikos ūkį.
Lietuva neturi susitaikyti su galimai nesaugia jėgaine, ji gali toliau raginti Minską jos atsisakyti, kviesti kitas šalis nepirkti jėgainės gaminamos elektros. Bet visa tai darant, nereikia užmiršti, kad pirmenybė turi būti skiriama Lietuvos žmonių saugumui, o bendras monitoringas, nors ir neoptimalus sprendimas, jį didina, o ne mažina, suteikia Lietuvai galimybę operatyviau reaguoti avarijos atveju.
Tad reikia priimti Baltarusijos kvietimą diegti bendras stebėjimo sistemas. Šiame ginče premjeras teisus, o prezidentė perša Lietuvai nenaudingą sprendimą.
Nemanau, kad Baltarusijos premjeras padarė savo pasiūlymą altruistiniais motyvais, vien iš meilės Lietuvai, ar dėl noro gerinti kaimyninius ryšius.
Veikiausiai yra kitų apskaičiavimų. Gal viliasi, jog įsitikinusi Astravo jėgainės saugumu Lietuva pirks iš jos elektrą, arba bent neragins kitų šalių to nedaryti.
Gal jis griebsis prezidentės argumento ir aiškins, kad dalyvavimas, stebint jėgainės veiklą, yra tolygus jos legitimumo pripažinimui.
Vienu atžvilgiu prezidentės pozicija stebina, kitu ji numatoma. Pirmaisiais savo kadencijos metais prezidentė vykdė drąsią, inovatyvią užsienio politiką, nepaisydama įsisenėjusios tvarkos šalininkų priekaištų. Antai, 2009 m. rudenį Grybauskaitė susitiko su Lukašenka, kai jis atvyko į „Belarus EXPO 2009“ parodą.
Nors kai kurie kritikai laikė Grybauskaitės susitikimą Lietuvos principų nuvertinimu (Baltarusija nevykdė tyrimų dėl kai kurių opozicijos vadovų dingimo), daugelis sveikino jos pragmatizmą, siekį išjudinti santykius iš mirties taško. Tarp jų Vytautas Landsbergis.
Ne mažiau dėmesio ir kontroversijos sukėlė jos vizitas į Minską 2010 m spalį. Vėl būta kritikų, kurie aiškino, jog vizitas įvyko nederamu laiku, bus traktuojamas, kaip Lietuvos parama autokratiniam Lukašenkos režimui Baltarusijos parlamento rinkimų išvakarėse.
Atsižvelgdamas į Grybauskaitės prašymą, Lukašenka pasakė, kad visi norintys kandidatuoti į prezidentus galės tai daryti, ir kad rinkimus „iš arti“ bus leista stebėti visiems, kurie to nori. Jis savo pažadą ištesėjo, bet kilus protestams dėl rinkimų neskaidrumo, policija itin brutaliai užpuolė ir mušė demonstrantus.
Galime dar priminti, jog tą progą prezidentė mandagiai atmetė Lukašenkos siūlymą kartu statyti branduolinę jėgainę, tvirtindama, kad stambios atominės elektrinės nėra perspektyvios.
Pastaruoju metu Grybauskaitė nerodo nei iniciatyvos, nei lankstumo. Lietuvos užsienio politika atrodo pavargusi ir išsekusi.
Susidaro įspūdis, kad Grybauskaitei rūpi išlaikyti viešą griežtos, kompromisus atmetančios politikės įvaizdį. Jei toks jos tikslas, tai jinai jį sėkmingai įgyvendina. Bet praloštos galimybės ir sustabarėjusi politika yra gana aukšta kaina viešosios personos kūrimui.