Miestai pagaliau mušė aktyvumo rekordus. Rinkimų apygardose nutįso eilės. Kai kur net biuletenių pritrūko. Kada paskutinį kartą taip buvo, a? Kada Lietuva davė 56 proc., o Vilnius – net 60,5 proc. aktyvumo? Ar tik ne per referendumą dėl stojimo į ES?

Mūšis tas tikrai buvo ne dėl garbės. Dėl to, kokią kryptį renkasi Lietuva – ar ji išliks atvira visuomenė, ar galutinai virs uždara draudimų visuomene, kur valstybės vadovas yra viską uždrausti linkęs piktas policininkas, kuriam visi, kas ne su juo, – priešai.

Vardan to Skvernelis, prieš kelis mėnesius atsainiai mojęs Uspaskicho, teistų partijų ir asmenų pusėn, prieš pat rinkimus paskelbė stalininę gretų ir urkų mobilizaciją, kurios esmė – kiekvienas urka yra gerai, jei tik urka balsuos už Karbauskio lizinginį policininką.

Uspaskichas, Širvintų Pinskuvienė, Druskininkų Malinauskas, teista Darbo partija ir prie jų prisidėjęs Gražulis – niekas Skverneliui nebesuko nosies savo kvapais ir aromatais. O juk žadėjo mums gyventi švariau.

Taigi, turėtume pabrėžti, kad, be publikos išskirtinio aktyvumo, šie Prezidento rinkimai įsiminė dar ir tuo, kad premjero Skvernelio adoruojama policinė valstybė praktikoje ir visų akyse ryškiai mutavo kriminalinės valstybės link.

Švelniai kalbant. Ką ir reikėjo įrodyti. Jei a = b, o b = c, tai a = c. Visada matematikoje, o politikoje – juo labiau.

Miestai pagaliau mušė aktyvumo rekordus. Rinkimų apygardose nutįso eilės. Kai kur net biuletenių pritrūko. Kada paskutinį kartą taip buvo, a? Kada Lietuva davė 56 proc., o Vilnius – net 60,5 proc. aktyvumo? Ar tik ne per referendumą dėl stojimo į ES?
Rimvydas Valatka

Su Karbauskiu ir Skverneliu prakišo ir smuikeliu jiems čirpinęs Kauno meras Matijošaitis. Priminimas šiam ponui, kad pasikėlimas į puikybę yra mirtina nuodėmė.

Kuo dar buvo ypatingi šie Prezidento rinkimai?

Tokio pirmojo Prezidento rinkimų turo, kai trys kandidatai iki paskutinės akimirkos žengia koja kojon, ir viską galiausiai lemia tik Šimonytės plaukas, iki šiol Lietuvoje dar nebuvo.

Šimonytė apskritai nusipelno visuotinės pagarbos. Jei ne jos apsisprendimas dalyvauti Prezidento rinkimuose, Skvernelis būtų antrame ture.

Greičiausiai kaip tik dėl to, kad viskas buvo tik per Šimonytės plauką, ir aktyvavosi rinkėjai. Lietuviai azartiški. Geros rungtynės taškas į tašką, kaip ir geros muštynės, lietuviui visada gerai.

Sakote, kad tokį aktyvumą galėjo nulemti ir tai, jog šįkart buvo paleisti dar ir du referendumai? Nepaneigsi. Tačiau ta įtaka maždaug tokia pat kaip apšildančios grupės prieš žvaigždės solo pasirodymą.

Paklausyti galima, tačiau paklausk tu žiūrovo, ar bilietą jis pirko į apšildančią grupę, tai užjuoks vietoje. Abiejų referendumų rinkėjų aktyvumas buvo maždaug dešimtadaliu mažesnis nei Prezidento rinkimuose, ir tai viską pasako.

Juolab kad nė vienas iš tų dviejų referendumų iš esmės nieko nelėmė. Apie kosmetinį Seimo sumažinimą nėra reikalo net burnos aušinti. O referendumas dėl išsėtinės pilietybės taip pat nieko, išskyrus tai, kad dar daugiau lietuvių Vakarų valstybėse būtų skubėję tapti tos šalies, kurioje gyvena piliečiais, nebūtų pakeitęs net pergalės atveju.

Lietuva yra lokali. Ji, jei tik išliks šiame vis greitėjančiame pasaulyje, išliks kaip lokali valstybė, kurios likimą kaip lėmė, taip ir toliau lems tie piliečiai, kurie Lietuvoje gyvena ir ją kuria, o taip pat tie, kurie artimiausią ateitį sieja tik su gyvenimu Lietuvoje ar Lietuvai.

Tokio pirmojo Prezidento rinkimų turo, kai trys kandidatai iki paskutinės akimirkos žengia koja kojon, ir viską galiausiai lemia tik Šimonytės plaukas, iki šiol Lietuvoje dar nebuvo.
Rimvydas Valatka

Tai – esminis dalykas. Valstiečių triukas nepavyko. Karbauskiui referendumais nepavyko primesti sau naudingos tėkmės šiuose Prezidento rinkimuose.

Visai galimas daiktas, kad prabudęs rinkėjų aktyvumas signalizuoja ir tai, jog keičiasi politikų kartos. Visi trys rinkimų lyderiai buvo gerokai jaunesni už dabartinę šalies vadovę, ir apskritai tik vienas Puidokas, kuris neturėjo jokių šansų laimėti, buvo jaunesnis už pagrindinę trijulę.

Po prizininkų trejeto rikiavosi tie, kurie politikoje vienaip ar kitaip, išskyrus Tomašveskį ir Puidoką, sukasi nuo Sąjūdžio laikų. Politikų kartos keičiasi, o tai reiškia, kad nebuvo aišku, kas gali laimėti. Tai ir traukė publiką į rinkimus.

Politikų kartų kaitos procesas – ne be lietuviškų keistų sugrįžimų atgal į praeitį, kai viską lėmė reveransai tirpstančiam kaimui ir elementariam provincialumui. Bet kadangi tai fiziologiškai neišvengiamas procesas, netrukus turėtų įvykti galutinis lūžis, kai Sąjūdžio kartos politikai visiškai pasitrauks iš arenos.

Todėl galima spėti, kad visi trys šių rinkimų favoritai, įskaitant finalininkus ir net nugalėtoją gali tapti kalifais vienai valandai – vienai kadencijai.

Po penkerių metų Prezidento rinkimuose jau galės dalyvauti 1983 m. gimimo žmonės, t. y. tie, kurie į mokyklą atėjo jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Tai visiškai kita karta, net palyginti su Šimonytės karta.

Keičiasi ir rinkėjų kartos. Žaidimas „kelsiu pensiją iki tiek, ir tiek, kas daugiau?“ gali prarasti pamatinę prasmę todėl, kad apie 2024-uosius turėtų ir į Lietuvą ateiti supratimas, jog dirbti būtina tol, kol gali pajudinti užpakalį, o ne iki valdžios kažkada nustatytų metų.

Taigi gali būti, kad tokie Prezidento rinkimai, kaip ką tik pasibaigę, kai premjeras žeminosi tiems, kurių buvo išsižadėjęs, viliojo rinkėją estakadomis ir pensija, kurios dydis dabar nepriklauso net ir nuo premjero, ką jau kalbėti apie Prezidentą, kai apskritai pažadai liejosi taip, tarsi būtume rinkę Kalėdų senelį, o ne valstybės Prezidentą, kuris skiria kariuomenės ir STT vadus, teisėjus ir generalinį prokurorą, nueis į praeitį.

Visai tai neišnyks, bet vis tiek eis į antrą planą zyzimai apie dvi Lietuvas ir socialinę atskirtį, kurios didėjimas kaip tik ir demonstruoja, kad gyvenimas šalyje smarkiai gerėja. Kokie įrodymai? Jei rinkimų finale yra Šimonytė, kuri buvo finansų ministre juodžiausiu pasaulinės krizės metu, o ne Skvernelis, kurio visas valdymas buvo kylančios ekonomikos metais ir jis taškėsi valstybės pinigais taip, kaip savo, kad tik jį išrinktų, kokių jums daugiau reikia įrodymų?
Rimvydas Valatka

Visai tai neišnyks, bet vis tiek eis į antrą planą zyzimai apie dvi Lietuvas ir socialinę atskirtį, kurios didėjimas kaip tik ir demonstruoja, kad gyvenimas šalyje smarkiai gerėja.

Kokie įrodymai? Jei rinkimų finale yra Šimonytė, kuri buvo finansų ministre juodžiausiu pasaulinės krizės metu, o ne Skvernelis, kurio visas valdymas buvo kylančios ekonomikos metais ir jis taškėsi valstybės pinigais taip, kaip savo, kad tik jį išrinktų, kokių jums daugiau reikia įrodymų?

Ką turėtų išryškinti Prezidento rinkimų finalininkai, jei jie, tikėtina, dabar varžysis ne dėl geriausio Kalėdų senelio titulo, o dėl atsakomybės vadovauti šaliai, kuri nėra nei labai išmani, nei labai inovatyvi, nei greito mąstymo ar juo labiau beprotiškai drąsi?

Abu jie turėtų suprasti, kad paveldi viršininkišką, iš aukšto ir su įtarumu į kiekvieną bent kiek prasikišusį piliečio kopūstą žiūrinčią Prezidentūrą. Kurioje tarimasis su intelektualų, politikos ir verslo sluoksniais dešimt metų buvo užleidęs vietą vienos neklystančia save atvirai vadinusios pilietės nuomonei, paniekai verslui ir kitaip galvojančių išbraukimui iš prezidentinės apyvartos.

Būsimasis rinkimų laimėtojas paveldi aukščiausią valstybės instituciją, kurioje jau septyneri metai praktiškai nevyksta dialogas tarp Prezidento ir Vyriausybės bei valdančiosios daugumos ir netgi opozicijos. Paveldi rūmus, į kuriuos dešimt metų generalinis prokuroras ir specialiųjų tarnybų vadai slankioja pro užpakalines duris su popieriais specialiai Jai.

Taigi klausimas paprastas – ar naujasis Prezidentas išlaikys rytietišką Prezidentūros manierą, ar grąžins į Prezidentūrą diskursą? Kaip buvo prie Adamkaus. Kaip jie planuoja grąžinti diskursą į Prezidentūrą?

Prezidento rinkimai baigėsi – tikrieji rinkimai prasideda.

Žinoma, galima nujausti, koks žviegimas jau šį rytą kils nuo rubežiaus lig rubežiaus. Kai ne tik gyvieji, bet ir mirusieji bus Naisių pono keliami paskutiniam teismui. Uždaros visuomenės kūrėjai paprastai nemoka pralaimėti. O Karbauskis jau pralošė antrus iš trijų rinkimų, kuriuos jis šįmet arogantiškai žadėjo laimėti.
Rimvydas Valatka

Žinoma, galima nujausti, koks žviegimas jau šį rytą kils nuo rubežiaus lig rubežiaus. Kai ne tik gyvieji, bet ir mirusieji bus Naisių pono keliami paskutiniam teismui. Uždaros visuomenės kūrėjai paprastai nemoka pralaimėti. O Karbauskis jau pralošė antrus iš trijų rinkimų, kuriuos jis šįmet arogantiškai žadėjo laimėti.

Ar įmanoma antroji parlamentinė rezistencija – Karbauskio vados pasitraukimas nuo lovio? T. y. toks scenarijus, kurį Lietuva, prof. Vytauto Landsbergio užsispyrimo dėka išgyveno nuo 1992-ųjų gegužės pabaigos iki liepos vidurio?

Žinant, koks bukai užsispyręs yra Karbauskis, to visiškai atmesti negalima. Nors pirmalaikių Seimo rinkimų tikimybė labai efemeriška.

Greičiau jau, šitaip pasisukus reikalams, valstiečių frakcija turėtų suskilti. Sunkiai įsivaizduojama, kad visi tie politiniai vargšai, kurie atėjo su Karbauskiu ant Skvernelio bangos, sutiks anksčiau laiko netekti geros algos ir savo noru prisiduoti į istorijos šiukšlyną.

Juolab, nėra nė vienos priežasties, kodėl tai turėtų daryti Kirkilas ir jo atskilėlių kompanija, kuriai taip pat chronometras įjungtas?

Galų gale, šią naktį tai visiškai nebeįdomu – žviegs karbauskiniai ar nežviegs? Šią naktį svarbiausia žinia yra tai, kad tauta parodė išskirtinę išmintį ir sustabdė kelių policininką tuose krūmuose, iš kurių jis taip ir nesugebėjo išlįsti.

Lietuva užbanino draudimų politiką.