Įžengti į Afganistaną pasirodė kur kas lengviau nei iš jo pasitraukti.
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Rodrico Braithwaite‘o knygą „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. 2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną.
Britų rašytojo, buvusio diplomato, Birmingamo universiteto profesoriaus R. Braithwaite‘o knyga Vakaruose sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo.
Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.
Ne mažiau dėmesio knygoje skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, aferos, tokios kaip prekyba vadinamaisiais nursikais – niekam nereikalingais plastikiniais reaktyvinių sviedinių dangteliais, pasitaikydavo alkoholizmo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, SSRS visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodosiomis tulpėmis“ pramintus žuvusiųjų palaikus skraidinančius lėktuvus, „afgancų sindromą“ – sunkių išgyvenimų sąlygotą psichikos traumą, primenančią apie save net prabėgus daug metų po konflikto.
Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
„Juodosios tulpės“
Dauguma karių iš Afganistano grįžo namo gyvi, sveiki, ligoti, sužeisti ar neįgalūs, bet daug jų ten žuvo. Jų grąžinimas buvo išties niūrus reikalas. Pagrindiniu žuvusiųjų Afganistane simboliu daugeliui rusų tapo „juodoji tulpė“: šitaip jie ėmė vadinti didelį keturmotorį krovininį lėktuvą An-12 – amerikiečių lėktuvo „Hercules“ atitikmenį, – kuris į Sovietų Sąjungą skraidino Afganistane žuvusių karių kūnus.
Prabėgus dešimtmečiams po šio karo pabaigos Aleksandro Rozenbaumo daina „Juodoji tulpė“ vis dar priversdavo atsistoti rusų publiką ir tylos minute pagerbti žuvusiuosius. Buvo kelios istorijos apie tai, kaip to tipo lėktuvai pradėti vadinti šiuo romantišku pavadinimu, bet nė vienos iš tų istorijų autentiškumas taip ir nebuvo patvirtintas.
Cinko karstą su atspaudu „Neatidaryti“ įdėdavo į medinį dėžę, ant kurios trafaretinėmis raidėmis užrašydavo velionio pavardę. Dėl karščio, drėgmės ir dvoko darbas morge buvo sunkiai pakeliamas jauniems šauktiniams, alpėjantiems su guminėmis prijuostėmis ir guminėmis pirštinėmis. Antra vertus, šis darbas turėjo privalumą: nereikėjo rizikuoti savo gyvybe mūšiuose.
Šie vyrai kone visą laiką būdavo girti ir gyvendavo savame pasaulyje. Buvo blogas ženklas susidurti su jais prieš vykstant į pavojingą karinę operaciją, tad kiti kariai jų vengdavo. Kareiviškoje valgykloje šauktiniai, dirbantys morge, valgydavo prie atskiro stalo; tiesą sakant, jie pernelyg ir nesistengdavo susidraugauti su kitais kariais, kurių sudarkytus kūnus jiems vėliau galėjo tekti dėlioti iš gabalų morge.
Dažnai būdavo sunku identifikuoti žuvusiųjų kūnus ir tvirtai žinoti, jog karste guli būtent tas karys, kurio vardas užrašytas ant karsto.
Kadangi prieš karą Sergejus Nikiforovas šiek tiek mokėsi medicinos, kai jis atsidūrė Afganistane, jį paskyrė vadovauti mažam medicinos punktui. Gydytojas, turintis majoro laipsnį, Nikiforovą nuvedė į pulko morgą; tai buvo namelis, apsuptas palapinių. Dar net neįėjus į vidų, Nikiforovą pribloškė stiprus dvokas. Viduje du kareiviai, visiškai girti, rausėsi kūnų dalių krūvoje. Kitas kareivis pristūmė vežimėlį su pailga cinkuotos skardos dėže. Anie du kareiviai prikrovė dėžę mažų ir didesnių žmogaus palaikų gabalų, kuriuos lyg ir siejo tam tikras panašumas, tada dėžė nukeliavo ten, kur jai turėjo prilituoti dangtį. „Kiek jau šiandien?“ – paklausė majoras. „Šitas buvo dvidešimtas. Dar penki laukia.“
Kai jie vėl išėjo į lauką, majoras Nikiforovui suvertė tiek alkoholio, kad tam vos akys neišvirto. „Nusiramink, – pasakė majoras. – Kol pasijusi galutinai pribaigtas, tu pamatysi dar ne tokių dalykų. Stenkis mirtinai neprasigerti, nors to išvengti, kaip paaiškės, yra sunku. Tai, ką dabar matei, neatsitinka taip jau dažnai. Žvalgybos būrys pateko į pasalą, mudžahedai mūsų karius sukapojo į gabalus, sudėjo į maišus, rekvizavo sunkvežimį ir grąžino palaikus mums kaip dovaną.“
Kelionei į Sovietų Sąjungą karstams suteikdavo neutralų kodinį pavadinimą – „Krovinys 200“.
Andrejus Blinušovas, karys iš Riazanės, kuris vėliau tapo rašytoju ir žmogaus teisių aktyvistu, buvo pašauktas į kariuomenę 1983-iųjų pavasarį. Jis atsidūrė Urale, Iževsko mieste, ir tarnavo įgulos štabo kuopoje. Vieną vėlyvą vakarą kuopos „seniams“ buvo liepta priimti „Krovinį 200“. „Seniai“ atplėšė žvilgsnius nuo televizorių ekranų, bet tik tam, kad tą užduotį iškart pavestų atlikti jauniems kareiviams. Būtent tada Blinušovas pirmą kartą susidūrė su „juodąja tulpe“.
Štabo kuopos politinis vadovas, savimi akivaizdžiai pasitikintis leitenantas, Blinušovą ir kitus kareivius nuvežė tiesiai į vietinio oro uosto teritoriją, prie pat didžiulio krovininio lėktuvo, stovinčio tamsoje. „Juodosios tulpės“ krovinių skyrius buvo prigrūstas didelių, paskubomis sukaltų dėžių, sukrautų trimis eilėmis. Ant dėžių matėsi trafaretinėmis raidėmis užrašytos pavardės. Girtutėlis praporščikas liepė perkrauti dėžes į sunkvežimius ir nugabenti į miesto morgą.
Netgi 1983-aisiais valdžia vis dar bandė išsaugoti iliuziją, kad sovietų pajėgos mūšiuose nedalyvauja, o tik vykdo savo „internacionalinę pareigą“ padėti afganų liaudžiai. Dėl to karstus su žuvusių karių kūnais artimiesiems pristatydavo nakties gūdumoje.
Tai buvo beprasmis atsargumas. Kone kiekvienu atveju žinia apie kario žūtį atskriedavo anksčiau, todėl giminės, kaimynai ir draugai jau laukdavo, kada pasirodys sunkvežimis, bus išardyta medinė dėžė ir cinko karstas perduotas žuvusio kario artimiesiems.
Tą pirmą naktį Blinušovas su kitais kareiviais pristatė karstą su sraigtasparnio piloto kūnu. Jiems teko užnešti karstą į septintą daugiabučio namo aukštą, kur gyveno žuvusiojo žmona – išblyškusi, neturinti jėgų verkti, spaudžianti glėbyje savo naujagimį. Atėjęs kaimynas pagelbėjo ieškant vietos karstui padėti. Ir tada ta jauna moteris ėmė klykti.
Kareiviai nepastebimai išsmuko iš buto, nulėkė laiptais žemyn ir prisistatė savo karininkui, kuris nedrįso išvysti tos scenos ir pasiliko sunkvežimyje.
Po kurio laiko Afganistane dislokuotų dalinių vadai pradėjo retsykiais leisti karininkui ar praporščikui lydėti žuvusįjį, ypač jei tai būdavo karys, po mirties apdovanotas už narsą. Tokių lydinčiųjų kamantinėjimas, be kitų dalykų, buvo geras būdas žmonėms sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta Afganistane.
Vienam jaunam kapitonui, sraigtasparnio pilotui, leido pristatyti artimiesiems toje pačioje eskadrilėje tarnavusio kovos draugo kūną. Jis parodė Blinušovui priešakinėse pozicijose darytas – žinoma, slaptai – nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti kariai, dėvintys pusiau kariškus, pusiau civilinius drabužius, ir griuvėsiais paversti afganų kaimai. Jaunas karininkas pasakojo, kad vykdant operacijas prieš mudžahedus sraigtasparniams kai kada tekdavo atakuoti kaimus. Taip, moterys ir vaikai irgi žūdavo, bet tai, kaip neįtikinamai bandė įrodyti kapitonas, būdavęs mudžahedų darbas. Kapitonas taip bijojo susitikimo su žuvusio kovos draugo artimaisiais, jog net klausinėjo Blinušovo – eilinio kareivio – kaip jam reikėtų elgtis.
Kapitonas bijojo ne be reikalo. Kai jis su palyda – keliais kareiviais ir praporščiku – atvyko prie žuvusiojo namo, jį buvo apsupusi įsiaudrinusi minia. Kažkas praporščikui smogė į smakrą ir prakirto lūpą. Praporščiko kepurė nuskriejo į klaną. Moterys ėmė rėkti: „Žmogžudžiai! Ką jūs mums atvežėte?! Ką padarėte mūsų berniukui?“ Vyrai pradėjo pulti ir kareivius, bet moterys sušuko: „Palikite juos ramybėje. Jie tokie pat nelaimėliai kaip mes. Tai ne jų kaltė!“
Kareiviai išardė medinę dėžę ir lėtai įnešė karstą į butą, pilnutėlį žuvusiojo artimųjų ir kaimynų. Veidrodžius dengė juodos skraistės, moterys aimanavo, o vyrai buvo girti. Kapitonas mindžiukavo tarpduryje rankomis maigydamas savo kepurę. Kai Blišunovas vienai iš moterų pasakė, kad šis vyras atlydėjo savo kovos draugą iš paties Afganistano, ji puolė prie kapitono sakydama: „Prašau mums atleisti. Jis buvo mūsų vienintelis sūnus.“ Baimindamasis likti vienas, kapitonas bandė įkalbėti Blinušovą pabūti, kol visi gers arbatą. Nepaisant karinių laipsnių skirtumo, juodu vienas į kitą kreipėsi vardais, bet Blinušovui jau reikėjo grįžti į bazę, tad jis su kitais kareiviais pasišalino.
Dingusieji be žinios
Jei karys dingdavo per karinę operaciją, tokio kario šeimai jokia parama nepriklausydavo, kol nepaaiškėdavo jo likimas. 345-ojo gvardijos atskirojo desantinio šturmo pulko praporščikas dingo kartu su savo šarvuotuoju transporteriu ir jo vairuotoju. Galiausiai šarvuotį rado, rado ir negyvą vairuotoją, bet praporščiko nesimatė nė ženklo. Jo žmona su vaikais buvo pasmerkti gyventi skurde.
Paskutinę karo dieną, 1989 metų vasario 15-ąją, sovietų kariuomenės vadovybė vis dar nebuvo „atsiskaičiusi“ už visus 333 karius, dingusius Afganistane. Trisdešimt aštuoni neabejotinai pateko į nelaisvę. Keturiasdešimt keturi prisidėjo prie mudžahedų; septyniolika iš jų galiausiai grįžo į Sovietų Sąjungą. Sprendžiant iš pavardžių, maždaug ketvirtadalis dingusiųjų ir ketvirtadalis susidėjusiųjų su mudžahedais buvo musulmonai. Devyniolika dingusių karių sugebėjo nusigauti į užsienio valstybes – Kanadą, Šveicariją ir Jungtines Valstijas. Dvidešimt keturi buvo laikomi mirusiais.
Metams bėgant šie skaičiai tapo tikslesni, nes atitinkami sovietų valdžios atstovai ir toliau bandė aiškintis, kas nutiko dingusiems kariams. Iškart po mėginimo nušalinti Gorbačiovą per 1991-ųjų rugpjūčio pučą, buvo įkurtas Karių internacionalistų reikalų komitetas, bendrai finansuojamas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, sudarytos iš daugumos buvusių sovietinių respublikų.
Pirmuoju ir ilgamečiu komiteto pirmininku tapo Ruslanas Auševas, kuris pats Afganistane su pertraukomis tarnavo puspenktų metų. Komitetas gynė Sovietų Sąjungos (vėliau Rusijos) karių, dalyvavusių lokaliniuose karuose, interesus, tačiau viena iš pagrindinių jo misijų buvo aiškintis per Afganistano karą dingusių karių likimus, grąžinti į tėvynę gyvus ir rasti bei pargabenti į namus mirusiųjų palaikus.
1991-ųjų lapkritį žurnalistas Vladimiras Snegiriovas su dviem britų kolegomis, Roryʼiu Pecku ir Peteriu Jouvenaliu, iš Tadžikistano leidosi į kelionę per kalnus tikėdamiesi susitikti su Achmedu Šachu Masudu, o jam leidus ir su sovietų kariais, likusiais Afganistane. Per keturiolika dienų Snegiriovui pavyko pabendrauti su šešiais buvusiais sovietų kariais. Keturi iš jų savo noru pabėgo pas mudžahedus dėl patirtų skriaudų kariuomenėje, kitus du mudžahedai paėmė į nelaisvę. Vieni buvo atsivertę į islamą, o keli pakėlę ginklą prieš savo tautiečius. Šiaip ar taip, dauguma jų atsisakė grįžti namo.
1991-ųjų pabaigoje Andrejus Kozirevas, prezidento Jelcino kabineto užsienio reikalų ministras, nuvyko į Pakistaną tartis dėl belaisvių paleidimo. 1992-ųjų kovą prezidentas Jelcinas ir JAV prezidentas Bushas įkūrė Jungtinę karo belaisvių ir be žinios dingusių karių komisiją. Šitaip pasielgti prezidentą Bushą vertė ir jo tautiečių spaudimas ištirti istorijas apie tai, kad amerikiečių kariai, paimti į nelaisvę Vietnamo kare ar net Antrajame pasauliniame kare, vis dar gali būti laikomi Rusijoje.
Šiai komisijai taip pat buvo pavesta aiškintis Afganistane dingusių sovietų karių likimus. Jungtinės Valstijos atsiuntė aparatūrą palaikams identifikuoti, kurią rusai, be kitų vietų, panaudojo Rostove prie Dono, kur tebebuvo neatpažintų Čečėnijos karo dalyvių kūnų. Kai amerikiečių kariai 2001 metais pradėjo misiją Afganistane, jie turėjo prievolę perduoti rusams bet kokią aktualią informaciją, kurią jiems pavyktų atskleisti.
1998 metais Ruslanas Auševas vedė derybas su Masudu, o jo komitetas surengė kelias ekspedicijas į Pakistaną ir Afganistaną. 2003 metais rasti keturių karių palaikai. Dar šešių rasti 2006 metais. 2008-ųjų gegužę, per dar vieną ekspediciją, komiteto nariai susisiekė su penkiais buvusiais kariais, tebegyvenančiais Afganistane. Vienas iš jų, Genadijus Cevma iš Donecko rajono, buvo paimtas į nelaisvę 1983 metais ir kariavo kartu su mudžahedais Kundūzo provincijoje. Du ankstesni įkalbinėjimai, kad jis su savo žmona afgane ir vaikais grįžtų į tėvynę, nebuvo sėkmingi, nes vyras bijojo to, kas jo gali laukti.
Tokių rusų karių, kurie patys pasidavė mudžahedams, buvo mažai: karininkai jiems sakė, kad pasidavimas prilygs tėvynės išdavimui, be to, patekę į priešo rankas jie būsią nuolat kankinami. Užuot pasidavę, daugelis nusižudė, tačiau dalis karių vis tiek pateko į nelaisvę, paprastai būdami sunkiai sužeisti ar bejėgiškos būklės.
Kartais mudžahedai belaisvius žiauriai nužudydavo, bet dažnai juos iškeisdavo į savo kovotojus, sučiuptus rusų ar Afganistano vyriausybinių pajėgų, paleisdavo už išpirką arba paversdavo savo vergais. Pasitaikė ir pabėgimų į Vakarų valstybes, kurių institucijos šių karių likimus panaudojo kaip dar vieną lazdą sovietams mušti už jų intervenciją į Afganistaną.
Nusprendusiųjų grįžti į Sovietų Sąjungą laukdavo vienokio ar kitokio griežtumo atpildas. Karo teismas jiems skirdavo įvairios trukmės įkalinimą; apie sušaudymus žinių nėra, nors būtent tokią lemtį šiems kariams pranašaudavo Vakarų propaganda. Vieną karį, perėjusį pas mudžahedus, išmainė į jų kovotoją, patekusį į rusų rankas. Karys grįžo vilkėdamas tautinius afganų drabužius. Jis nekariavo prieš savo tautiečius, bet buvo nuteistas šešeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Kiti grįžusieji išsisuko lengviau ar net išvis nenukentėjo.
Aleksejus Oleninas, tarnavęs transporto batalione, buvo paimtas į nelaisvę Salango perėjoje. Jis buvo mušamas, bandė pabėgti, mėgino pasikarti, bet galiausiai prisijungė prie mudžahedų būrio, kuriam vadovavo žilabarzdis Sufi Puainda Mochmadas. Po dviejų mėnesių, praleistų kalnuose, Oleninas atsivertė į islamą.
Vėliau jis pasakojo: „Niekas manęs nevertė to daryti. Aš paprasčiausiai supratau, kad jei vis dar esu gyvas, vadinasi, mane saugo kažkokia jėga. <...> Būčiau priėmęs bet kokį tuo metu pasitaikiusį tikėjimą, juk iki tol buvau pionierius, komjaunuolis, ruošiausi stoti į partiją.“ Jam davė musulmonišką vardą Rachmatula.
Per šešerius metus tame būryje atsirado dar keturi rusų kariai. Vienas iš jų buvo Jurijus Stepanovas; atsivertęs į islamą, jis tapo Muchibolo. Jį irgi paėmė į nelaisvę Salango perėjoje, kai mudžahedai užpuolė jo zastavą.
Ir tada buvo paskelbta, kad 40-oji armija traukiasi iš Afganistano. Būrio kovotojai grįžo į savo ūkius. Oleninas nusekė paskui juos: „Mes auginome kviečius. Aguonas augino tik talibai.“ Sufi Puainda Mochmadas, kuris rusus vis dar laikė savo nuosavybe, nusprendė, kad jie visi turi vesti. Tėvai nenorėjo jiems atiduoti savo dukterų, nes rusai neturėjo lėšų nuotakos išpirkai, be to, tėvai bijojo, kad jų dukterims bus užtraukta gėda, kai rusai jas galiausiai paliks ir iškeliaus į tėvynę.
Tačiau vienas vargingai gyvenantis afganų valstietis panoro išleisti už Olenino savo dukterį Nargez. Tuo metu Oleninas manė, kad jis jau vis tiek beveik nebeturi šansų grįžti namo.
Paskui belaisviai iškeliavo namo per Pakistaną, kur juos sutiko ministrė pirmininkė Benazir Bhutto; kalbama, kad tai ji davė pinigų šių vyrų išpirkai. Oleninas grįžo į gimtąjį Otradnojės kaimą 1994-ųjų gegužę. Jis rado savo šalį neatpažįstamai pasikeitusią po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Olenino motina jam rodė vietines merginas tikėdamasi, kad jis ves vieną iš jų ir nusiramins. Tačiau jį graužė sąžinė ir po šešių mėnesių jis grįžo į Afganistaną, kur susirado Nargez ir ją vedė. Oleninas ketino žmoną parsivežti į Rusiją, bet dėl talibų įsitvirtinimo valdžioje jis vėl įstrigo Afganistane. Smulkus Olenino verslas buvo pelningas, žmona jam pagimdė dukterį ir 2004-aisiais jis galiausiai vėl grįžo į Otradnojė, šį kartą su savo šeima.
Oleninas liko musulmonas, o vietinės moterys pastebėjo, kad jis dirba daugiau ir geria mažiau negu kiti čia gyvenantys vyrai. 1995 metais sukurtas filmas „Musulmonas“ (Musulmanin) nagrinėja tą pačią temą: kontrastą tarp tvarkingo Afganistane į islamą atsivertusio ruso ir nedrausmingo, sugedusio jo giminaičio ir gimtojo kaimo gyvenimo.
Nikolajus Bystrovas irgi pateko į mudžahedų būrį. Į Afganistaną jį išsiuntė 1982-ųjų pavasarį, kur jis saugojo Bagramo oro uostą. 1983-iųjų viduryje Bystrovas ir dar du kareiviai, nusižengdami galiojusiai tvarkai, išėjo pirkti maisto į už mylios buvusį kišlaką. Vienas kaimietis karius perspėjo, kad grįždami atgal jie pateks į pasalą, ir patarė eiti kitu keliu. Tai buvo spąstai: pasala jų laukė būtent tame kelyje.
Kilus susišaudymui, vienas sovietų karys žuvo iškart. Bystrovas ir kitas karys buvo sužeisti, pastarasis taip sunkiai, jog afganai jį pribaigė. Taip pat žuvo vienas ar du afganai; jų kūnus pasiėmė saviškiai. Iš pradžių Bystrovą uždarė į namą tame pačiame kišlake. Kai jis bandė pabėgti išlindęs pro langą, jau kitame kieme jį sugavo ir primušė. Bystrovas neteko dalies dantų, jam sulaužė šonkaulius. Kadangi pasalą rengė dviejų mudžahedų grupuočių kariai, kilo kruvinas ginčas, kam turi atitekti belaisvis. Keli kovotojai žuvo. Tada Bystrovą, įrėmę į nugarą ginklą, mudžahedai ne vieną naktį kažkur vedė. Kai jis vėl bandė pabėgti, jie pagrasino, kad jį pakars. Mudžahedai Bystrovui netgi parodė afganų karį, kurį buvo pakorę.
Galiausiai Bystrovą atvedė į nedidelį namą Badarako kaime Pandžšyro slėnyje, kur buvo Masudo štabas. Visi susispietė į jį pažiūrėti. Rusiškai mokėjo vienintelis asmuo – inžinierius. Kai Bystrovas priėjo pasisveikinti, Masudas jam paspaudė ranką – tai buvo labai netikėta. Tuo metu Masudas, kuris šiek tiek mokėjo rusiškai, o suprato dar daugiau, valgė su savo vyrais. Jis Bystrovą pakvietė prisijungti.
Kitą naktį jį nuvedė toliau į Pandžšyro slėnio gilumą. Čia jau buvo mažiausiai du į nelaisvę patekę sovietų kariai – Saminas ir Fiodorovas. Kai jie pabandė pabėgti, juos mėnesiui uždarė kalėjimo kameroje. Belaisvius deramai maitino, su jais normaliai elgėsi ir pradėjo mokyti vietinės kalbos. Paskui tarp jų atsirado turkmėnų tautybės belaisvis vardu Balašinas Abdula.
Buvo keista tai, kad nors jiems neleisdavo rūkyti, naujasis kameros gyventojas atsiduodavo tabako dūmais. Vieną rytą pabudę jie to vyro nerado. Akivaizdu, kad tai buvo šnipas. Vėliau mudžahedai kameroje įkalino dar du ar tris likimo draugus. Galiausiai visus nuvedė į Čajavu, kur Masudas turėjo savo kalėjimą, ir tikriausiai jam nežinant įmetė į duobę, kur jie praleido šešis mėnesius. Vienas rusas pabėgo į kalnus ir buvo išgelbėtas desantininkų patrulių. Kai Masudas grįžo, belaisvius perkėlė į mūrinį namą, kur sąlygos buvo kur kas geresnės.
Masudas belaisviams pasiūlė rinktis. Jie galėjo būti iškeisti į mudžahedų kovotojus, patekusius į rusų nelaisvę, arba galėjo per Pakistaną bandyti pasiekti Šveicariją, Kanadą ar Jungtines Valstijas. Dvylika belaisvių patraukė Pakistano link, bet Bystrovas ir dar vienas belaisvis pasiliko. Abu bijojo to, kas jų gali laukti grįžus į Sovietų Sąjungą, be to, Bystrovas manė, jog keliauti per Pakistaną turėjo būti ne mažiau pavojinga.
Tad Bystrovas pasiliko kalnuose su Masudu ir jo kovotojais. Tuo metu jie bazavosi prie vienos kalnų perėjos viršaus. Bystrovas gavo kinišką automatą ir neperšaunamąją liemenę ir sužinojo, kad nuo šiol bus vienu iš Masudo asmens sargybinių. Bystrovas negalėjo suprasti, kodėl sulaukė tokio didžiulio pasitikėjimo. Jis patikrino automatą; šis puikiausiai veikė, šovinių irgi buvo į valias. Bystrovas galėjo nušauti Masudą, taip pat kitus asmens sargybinius ir pabėgti. Bet kadangi Masudas juo pasitikėjo, Bystrovas nusprendė, jog liks su juo. Masudas gerai išmanė žmogaus psichologiją.
Motinos
Kadangi šauktinių kareivių gerovė niekam labai nerūpėjo, šio reikalo ėmėsi motinos, kurių sūnūs tarnavo Afganistane. Tarp tų karių buvo palyginti mažai turtingų ar įtakingų šeimų atžalų, todėl karo metais vis stiprėjančia jėga tapo kareivių, kilusių iš vargingų kaimo ir miesto šeimų, motinos, neturinčios jokios politinės veiklos patirties.
Šioms moterims teko kovoti su sentimentaliu kareivio motinos įvaizdžiu, kuris graudino paprastų žmonių širdis ir kurį valdžia sąmoningai plėtojo, nes jis padėjo mažinti įtampą.
Per dvidešimtąsias pasitraukimo iš Afganistano metines viena pusiau oficiali organizacija į kareivių motinas kreipėsi su tokiu pasiūlymu: „Ką gali Motina padaryti dėl savo sūnaus kareivio? Ką? <...> Tik vieną dalyką – ji privalo laukti. <...> Tai Jums priklauso šlovingas Tėvynės gynėjo motinos vardas, tai Jūs esate atsakingos už tai, kad naujai kartai būtų perduotas meilės Tėvynei genetinis kodas. <...> Tai Jūs išgyvenate karčią tiesą ir puoselėjate pasididžiavimo kupiną savo sūnų atminimą. Mes sveikiname Jus, šios didžios šalies Motinos, kurios dieną ir naktį laukiate grįžtančių sūnų. Jie sugrįš!“
Daugeliui motinų neliko nieko kita, tik klausytis tokių globėjiškų niekų. Tačiau kitos nepanorėjo likti pasyvios. Jos atakavo biurokratus, protestavo individualiai ir bandė – kartais sėkmingai – patekti į Afganistaną ir savo akimis pamatyti, kas vyksta.
Jos turėjo keturis pagrindinius rūpesčius. Pirma, bandyti siekti, kad jų sūnūs čia išvis nepatektų. Antra, protestuoti prieš „senių“ savivalę ir ją mažinti, kur tai įmanoma. Trečia, aiškintis Afganistane žuvusių karių likimus, ypač dingusių be žinios mūšiuose. Ketvirta, siekti grąžinti į namus tuos, kurie pateko į nelaisvę.
Šis motinų judėjimas tapo vienu iš pirmųjų efektyvių judėjimų už žmogaus teises, susikūrusių Sovietų Sąjungoje. Jis įgavo dar daugiau galios, kai Gorbačiovo dėka sovietų politinė sistema ėmė laisvėti. Po karo motinos įsteigė formalesnes organizacijas, kurios kovojo už kareivių teises ir padėjo šauktiniams, išsiųstiems į Čečėniją.
Ala Smolina nuo 1985-ųjų rudens beveik trejus metus dirbo karinio prokuroro biure Džalalabade. Ji turėjo tvarkyti biuro archyvą ir cirkuliuojančią dokumentaciją; beveik visą laiką tai buvo slegiantis darbas. Jai teko tvarkyti ne įrašus apie šalimais esančiuose kalnuose kovojančių karininkų ir kareivių didvyriškumą, bet žudikų, plėšikautojų, prievartautojų, narkomanų, dezertyrų, savęs luošintojų, peštukų ir vagių bylas, taip pat savižudžių, sudarkytų kūnų ir masinių kapaviečių nuotraukas.
Kartą, kai ji dalyvavo ekshumuojant palaikus, tarp jų buvo maža vaikiška pėda vis dar su guminiu batu, kuris ją apsaugojo nuo suirimo. Laikui bėgant tokie dalykai tapo rutina ir Smolina – šiek tiek padedama tabako ir alkoholio – nustojo į juos reaguoti.
Retsykiais į prokuroro biurą atkeliaudavo laiškai, rašyti motinų, kurių sūnūs pažeidė karinį statutą. Galiojo griežta taisyklė: į tokius laiškus neatsakinėti, juos tiesiog dėti į aplankus. Prasikaltusių kareivių reikalai paprastai būdavo tiriami apklausiant jų vadus. Bet vienas laiškas Smoliną ypač sudomino. Jį parašė ukrainietė, kuri septyniolikos metų tapo vieniša motina. Pasak laiško autorės, savo sūnų, Viktorą, ji užaugino geru berniuku; jį labiau domino literatūra, o ne išgėrinėjimai ar peštynės su bendraamžiais. Dabar jis nustojo rašyti ir motinai rūpėjo išsiaiškinti, kas jam atsitiko.
Smolina susirado šio kareivio bylą: deja, Viktoras, neatlaikęs „senių“ ujimo, iš nevilties persišovė kojas ir vėliau buvo suimtas. Paprastai vadai stengdavosi tokius atvejus slėpti ir juos pateikdavo kaip nelaimingą atsitikimą ar karinės operacijos pasekmes. Visgi gydytojai, kurie gydydavo aukas, dažniausiai galėjo pasakyti, ar tai yra tyčinis susižalojimas, ar ne. Kai jie Viktorą išgydė, apie savo medicinines išvadas pranešė jo vadui. Vadas liepė Viktorą suimti. Jo laukė karinės prokuratūros tyrimas.
Paskui reikalai dar pablogėjo. Tadžikų tautybės kareivis sviedė granatą į palapinę, kurioje miegojo jį uję „seniai“, iš ginklų sandėlio pasiėmė automatą ir pabėgo. Jį greitai sugavo ir uždarė į tą pačią areštinę kaip Viktorą. Tadžikas įkalbėjo Viktorą pabėgti ir bandyti patekti į Jungtines Valstijas pasinaudojant viena iš programų, skirtų padėti dezertyravusiems sovietų kareiviams. Jie sėkmingai pabėgo, tada pateko mudžahedams į rankas, atsidūrė Pakistane, bet liko gyvi. Viktoras atsivertė į islamą.
Tuo metu atkeliavo antras jo motinos laiškas. Pasirodo, ji bandė įsidarbinti 40-ojoje armijoje, bet jai nepavyko. Tada moteris pardavė visą savo turtą ir nusipirko bilietą skrydžiui į Taškentą. Iš čia ji bandysianti patekti į Afganistaną. Smolina jai neparašė, kad jos sūnaus jau nėra Afganistane, tik paragino niekur nekeliauti, kol nebus baigtas tyrimas.
Tuo jų susirašinėjimas baigėsi. Bet istorija dar nesibaigė. Iš vieno sraigtasparnio piloto Smolina išgirdo, kad jauna išprotėjusi ukrainietė bandė kirsti sieną norėdama pamatyti savo sūnų, patekusį į bėdą. Ji mėgino nepastebimai įsėsti į transporto koloną, kuri rengėsi išvykti į pietus, tačiau buvo sučiupta. Paskui bandė įsiprašyti į sraigtasparnius. Galiausiai vietinė karo policija Termizo mieste (Uzbekistanas) ją uždarė į areštinę.
Ta moteris iš tiesų buvo Viktoro motina. Po karo Smolina oficialiais kanalais bandė aptikti jos pėdsakus, tačiau nesėkmingai. Paskui, daugiau kaip po dviejų dešimtmečių, jai pasisekė atkurti įvykius iš internete rastų informacijos gabaliukų. Viktoras taip ir nepasiekė Amerikos. Jis buvo mokomas kariauti mudžahedų stovykloje Pakistane, tada grąžintas į Afganistaną, bet niekada nedalyvavo mūšiuose su sovietų pajėgomis. Galiausiai pabėgo į Iraną, ten susisiekė su sovietų ambasada ir pagaliau grįžo į Sovietų Sąjungą.