Tuo labiau, kad kaip tik Spaudos dienos išvakarėse nuskambėjo keletas sektoriui reikšmingų žinių ir galime pažiūrėti, kas gi gali maitinti mus, žurnalistus.
„Lietuvos ryto“ televizijos pajamos per 2018 m. sumenko 8 proc, o nuostoliai padidėjo 58 proc.
„Lietuvos ryto“ grupei priklausančios televizijos pajamos 2018 m. sumažėjo iki 2,8 mln. Eur (2017 m. – 3,1 mln. Eur). Per metus nuostoliai išaugo nuo 364.588 Eur iki 577.481 Eur 2018 m.
Koncerno „Achemos grupė“ leidžiamas laikraštis „Lietuvos žinios“ nuo gegužės nebeišeis. Paskutinis jo numeris bus išleistas balandžio 30-ąją. Tačiau leidybos teises ir intelektinę nuosavybę planuojama parduoti.
Bendrovės „Lietuvos žinios“ pajamos pernai siekė 841,7 tūkst. eurų – 2 proc. daugiau nei užpernai. Didžioji dalis pajamų gauta iš reklamos (56,7 proc.) ir prenumeratos (26,5 proc.). Iš laikraščių pardavimų bendrovė gavo 7 proc. pajamų, beveik tiek pat - iš konferencijų ir seminarų. Pragyvenimui to neužteko. Pernai „Lietuvos žinios“ patyrė 963,3 tūkst. eurų grynųjų nuostolių (2017-aisiais – 806,6 tūkst. eurų), metų pabaigoje ji buvo sukaupusi 1,3 mln. eurų nepaskirstytų nuostolių.
Neoficialiomis žiniomis, permainos laukia ir buvusio didžiausio šalies dienraščio „Lietuvos rytas“.
Traukiasi regioniniai leidiniai. Tiesa, rinkos lyderių – DELFI „Verslo žinių“, stipriausių regioninių leidinių ir pagrindinių televizijos stočių finansiniai rezultatai puikūs. DELFI Lietuva pajamos iš interneto 2018 m. augo 12,67 proc. lyginant su 2017 m. ir siekė 9,72 mln. eurų. Bendrovės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) šiuo laikotarpiu augo 4,23 proc. iki 1,87 mln. eurų.
Nišinė popierinė spauda taip pat skaičiuoja eurus, kuriuos gali pasidalinti akcininkai. Medijų ir skaitmeninio verslo bendrovė „Media bitės“ suskaičiavo 2018 metų veiklos pajamas ir pelną. UAB „Media bitės“ pardavimo pajamos praėjusiais metais sudarė 5,637 mln. eurų. Bendrovės pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją (EBITDA) siekė 657 tūkst. eurų.
Aiški tendencija, kad, iš vienos pusės, žmonės nenori mokėti už popierinę spaudą ir tiražai neišvengiamai menksta. Žinias galima gauti telefone, čia ir dabar ir nemokamai. Tačiau tie, kurie prisitaiko, išgyvena ir niekur trauktis neketina. Tik tokių mažuma.
Turėtume apsiverkti ir rypuoti, kad tauta ir visuomenė žlunga, nes spaudos laisvė buvo iškovota per kraują ir persekiojimus, o žmonės dabar už ją, skirtingai nei beveik prieš du šimtus metų, nebebalsuoja savo pinigais.
Gediminas Kulikauskas „Verslo klasėje“ prieš 12 metų rašė:
„Manoma, kad per 40 metų trukusį spaudos draudimo laikotarpį nelegaliai per sieną draudžiamą lietuvišką spaudą yra gabenę keli tūkstančiai lietuvių knygnešių. Iš viso per spaudos draudimo laikotarpį nuo carinės valdžios pasieniečių ir policijos nukentėjo apie 2900 knygnešių.
Nuo 1865-ųjų iki spaudos draudimo pabaigos į Lietuvą buvo slapta įvežta apie penki milijonai užsienyje išleistų lietuviškų knygų.“
Jei nubrauksime ašaras, atsakymas bus paprastas – žiniasklaida tai pinigai. Kaip besuktum, knygnešystę, kaip ir žiniasklaidą, palaikė ne tik dvasia ir demokratija, bet ir galimybė uždirbti. Lietuviškų leidinių kontrabanda buvo geras verslas, leidžiantis sočiai maitinti šeimą. Čia viena pusė. Kita pusė, tai buvo verslas, kurį norėjo ir siekė remti atgimstanti tauta, nes manė, kad jai tai reikalinga.
Sukame ienas senų vertybių link. Kas gi bus. Iš vienos pusės rinka traukiasi, leidinių mažėja, žurnalistų vidutinis atlyginimas neskatina jaunimo eiti į šią sritį, metai po metų dirbančiųjų sektoriuje mažėja, realios profesinės sąjungos, ginančios žmones, nėra, leidinių vadovai galvoja kaip uždirbti iš papildomų paslaugų ir pardavimų, nes gyventi vien tik iš reklamos jau pernelyg optimistiška. Kai kurie spjauna į bet kokią profesinę etiką ir pasiruošę už eurus imtis praktiškai bet ko. Dalį leidinių palaiko tik viešinimo pinigai ir jų leidėjai net nesirūpina turiniu, nes nelabai žino, kas bus, kai baigsis laimėti konkursai.
Tačiau, kaip ir visais lūžio metais, ne viskas prarasta. Tą gali pamatyti kiekvienas, užmetęs akį į savo telefoną.
Stiebiasi alternatyvioji žurnalistika. Nebeliko pagrindinio dalyko – iki šiol įėjimo į rinką barjeras buvo ypatingai brangus. Dar neseniai mėgėjiška filmavimo kamera kainavo pusės metų žurnalisto atlyginimą ir filmuotą medžiagą galėjai žiūrėti pats arba rodyti draugams. Šiandien mobiliu telefonu filmuotas siužetas gali pasiekti šimtus tūkstančių žmonių, o paslaugas nemokamai siūlo tokios platformos, kaip feisbukas, instagramas ar yuotube. Vartotojas taip pat pasikeitė. Svarbu turinys, o ne išlaižytas propagandinis vaizdelis.
Liko tik viena vertybė – įdomus turinys, kuris reikalingas visiems. Tradicinė žiniasklaida nebeturi monopolio pasiekti žiūrovą ar skaitytoją. Kol kas mūsų profesionalūs žurnalistai tik įeina į šią sritį ir slidinėja sunkiai apibrėžiamose įtakose bei pinigų džiunglėse. Kai kurie kolegos tiesiog spjauna į etikos kodeksą ir sėkmingai ima pinigus iš reklamos davėjų. Tai jiems netrukdo netgi būti žinomais veidais ir reklaminiuose siužetuose išdidžiai pareikšti „žurnalistas pasakoja“.
Iš kitos pusės, dešimtys lietuvaičių, kurie suformavo pakankamą sekėjų skaičių jau gali gyventi iš šios veiklos. Kaip kalba patys influenceriai, per paskutinius metus rinka stipriai pasikeitė. Tiksliau, ji tapo brandesne ir ten ateina tos pačios žiniasklaidos rinkodaros bei žiniasklaidos planavimo taisyklės.
„Per paskutinius metus užsakovai perėjo į ilgalaikes metines sutartis. Mažiau pavienės reklamos užsakymų, daugiau ilgalaikio bendradarbiavimo. Jie supranta, kad dėl ilgalaikių sutarčių bus didesnis lojalumas prekės ženklui. Labiau organiškas naujienų srautas“, – kalba vienas žymiausių Lietuvos influencerių, nenorėjęs skelbti savo pavardės.
Jo duomenimis, reklamos kainų žymiausi visuomenės veikėjai nedidino. Tuo užsiėmė tik jaunimas, kurie tiesiog įvairiais būdais surenka sekėjų skaičių ir juos mėginantis parduoti.
Kalbant apie pinigus, TOP žaidėjams metinė sutartis prasideda nuo 5 tūkstančių eurų ir jos gali būti kelios, vienas įrašas 500–600 eurų. Gana dažnai tiek per mėnesį uždirba daug plušantis žurnalistas. Piko metu, pavyzdžiui, prieš Kalėdas, reklaminių įrašų per mėnesį būna keliolika.
Tačiau tai nėra grynoji žiniasklaida, nes žurnalistui uždrausta imti pinigus iš reklamos davėjų, daugiau pramogų verslo atstovų dalia.
Tačiau įdomu tai, kad visi šie procesai neprieštarauja vienas kitam. Internetinei žiniasklaidai labai svarbus influencerių, kurių auditorija dažnai tokio pat dydžio kaip didžiausių medijos kanalų auditorija, palaikymas. Influenceriams tam, kad būtų galima formuoti žinomumą ne tik uždaroje socialinių tinklų erdvėje reikalinga internetinė žiniasklaida.
Kalbant apie kitus formatus, jau galinčius atnešti „legalius“ pinigus tiesiogiai žurnalistams, kuriasi video platformos, kurios mėgina išgyventi ne tik iš reklamos, bet iš aukotojų lėšų ir, ypatingai jei tai video, iš aiškiai apibrėžtų reklaminių intarpų. Tuo keliu pasuko Audrius Bačiulis ir Algis Ramanauskas. Manau, gana greitai pamatysime ir kaip jiems sekasi. Kol kas, skirtingai nei didžiulėse rinkose, kur tai tapo pilnakrauju verslu, paremtu atskirų žmonių vardais ir reputacija, pas mus tai naujai kylanti banga, kurios didžiausios perspektyvos ne pavienių atskirų komandų darbas, o simbiozė su tradiciniais portalais.
Perspektyvos? Manau, geros, nes vietoj išeinančių ateina nauji formato, kurie įdomus visiems. Tik prie kurių sunku prisitaikyti tiek žurnalistams, tiek klausytojams, tiek verslui. Tai reiškia, kad kuo toliau tuo stiprės žinomumo – nesvarbu ar atskiros žiniasklaidos priemonės, ar žmogaus – vertė, nes tai leis išsiskirti iš milžiniško naujienų srauto ir triukšmo. Tuo pačiu užtikrins pardavimus. Kalbant apie influencerius, tradicinė žiniasklaida šiuos žmones tiesiog integruos savo platformose. Pinigais teks dalintis.
Tai nėra pavojus demokratijai ar žodžio laisvei. Feisbuke galioja tos pačios vertybės, kaip ir rajoniniame laikraštyje. Tiesiog laikas suprasti, kad jei nori išlikti ir žmogus nebemoka už popierinį laikraštį tam, kad jį ryte rastų pašto dėžutėje, teks brautis į skaitytojo telefoną, kad žmogus tave rastų kiekvieną kartą, kai nori sužinoti naujienas ar tiesiog „užmušti laiką“ eilėje poliklinikoje. Laimės tai padarę pirmieji. Eiti būtent „į telefoną“, nes vartojimo įpročiai per keletą metų radikaliai pasikeitė.
Toliau jau technikos klausimas, kaip iš to uždirbti. Galbūt vieniems suveiks galimybė aukoti ir žmonės norės palaikyti savo krašto žiniasklaidą (Vakaruose tai veikia), kitiems pajamas neš specializuota reklama konkrečiam regionui ar vartotojų sluoksniui, treti ras bendrą kalbą su renginių organizatoriais. Šiuo lūžio taško metu svarbu išsaugoti pagrindinį dalį – skaitytojus ir jų pasitikėjimą.
Tai ne tuščia deklaracija. Be skaitytojų nebus ir žiniasklaidos. Viešinimo konkursai neišgelbės.Strategija "būsiu geras merui, duos pinigų" veiks tik tol, kol dar neišbarstyta auditorija. Kai skaitytojų neliks, draugystė už pinigus baigsis.
Pabaigai – lentelė, kaip žurnalistika, kaip profesija, traukiasi Lietuvoje.