Lietuva Europos Sąjungoje (ES) iki šiol garsėja kaip šalis, iš kurios emigruoja daugiausiai žmonių, kurioje bene mažiausi atlyginimai ir pensijos, kurioje socialinė nelygybė jau daug metų stebina Briuselio politikus.
Lietuva garsėja kaip šalis, kurioje daugiausiai įkalintų žmonių ES, kurioje daugiausiai kovojama su korupcija, tačiau rezultatų vis nėra. Lietuva garsėja kaip šalis, kurioje kainos daug didesnės nei kitose ES valstybėse, kuriose minimalus atlyginimas didesnis nei 1000 eurų. Ar kas nors už tai atsakingas? Logika sako, kad partijos ir jų lyderiai, kurie daug metų vadovavo mūsų šaliai.
Ingrida Šimonytė puikiai tinka tokiai sistemai. Gerai kalba, turi humoro jausmą ir gali vyriškai „skelti" atgal. To pakanka, kad aukos plotų rankomis ir džiaugsmingai šauktų – norime daugiau. O tai labai tinka norintiems išlaikyti esamą situaciją, nes tik priklausomais žmonėmis gali laisvai manipuliuoti ir jie niekada neužduoda klausimo kodėl.
Išvardinsiu keletą faktų, kurie duoda daugiau aiškumo, tačiau įspėju – jie suprantami tik laisviems ir kritiškai mąstantiems. Jie netinka aukoms, kurių vertinimo kriterijai – paklusnumas ir baimė, kad nebūtų dar blogiau. Arba priklausymas tam pačiam gang'ui. Tada pasirinkimas dar paprastesnis, be jokių argumentų.
Čia tinka JAV prezidento Franklino Roosevelto istorinis posakis apie Nikaragvos diktatorių Somozą: „Somoza, be abejo, yra niekšas. Bet jis yra mūsų niekšas." Taip ir pas mus, SAVAS – pagrindinis apsisprendimo argumentas. Tiesiog savas. Vardinu.
Pirma. Ne kartą rašyta ir kalbėta, kad krizės metu skolintis pinigų už 9 proc. metinių palūkanų yra nusikaltimas, už kurį sumokėjo mūsų senjorai ir šimtai tūkstančių emigrantų, palikusių Lietuvą. I. Šimonytė, kaip finansų ministrė, nepadarė nieko, kad būtų kitaip. Nesiplėsiu, internete pakanka dokumentų.
Antra. Vilniečiai gali dėkoti I. Šimonytei ir, žinoma, krizių premjerui, kad iki šiol neturi pakankamai vietų darželiuose, už duobėtus kelius ir kamščius gatvėse. Nuo 2010 m. vilniečiai dėl politinio cinizmo ir neprofesionalumo buvo laikomi antrarūšiais savo gimtojoje šalyje. Tik Konstitucinis Teismas 2015 m. sustabdė šį nusikalstamą veikimą prieš sostinę, pasakydamas, kad Finansų ministerijos biudžeto formavimo metodika prieštarauja Konstitucijai ir diskriminuoja vilniečius.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. patvirtino taikos sutartį tarp Lietuvos Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vyriausybė atlygino ŽALĄ vilniečiams ir sumokėjo 56 mln. eurų. Tai didžiausia žala nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kurią kompensavo vyriausybė.
Buvusios finansų ministrės I. Šimonytės nuopelnas čia labai didelis. Kreipiausi į prokuratūrą, kad iš buvusių finansų ministrų I. Šimonytės, Algirdo Šemetos, Rimanto Šadžiaus būtų bent simboliškai pareikalauta atsakomybės. Tačiau, pasirodo, nėra įstatymo, pagal kurį galima būtų reikalauti atsakomybės iš ministrų.
Lietuvoje sąžiningumas jau seniai pakeistas į skaidrumą, o tai jau biurokratinė sąvoka, skirta advokatams aiškinti. 2011 m. į klausimą, kodėl Vilniui neskiriamas deramas finansavimas, gerai prisimenu tuometinės ministrės atsakymą – toks politinis sprendimas. Štai čia ir baigiasi kandidatės į prezidentus principingumas ir profesionalumas. Ir parodomas „klubinis" paklusnumas.
Trečia. I. Šimonytė visada gerbė stipresniuosius, šiuo atveju finansinio sektoriaus atstovus. Priminsiu 2012 m., kada finansų ministrė netikėtai pasiūlė sumažinti nekilnojamojo turto mokesčius finansų įstaigoms, dėl ko Vilniaus biudžetas prarado daugiau nei 4 mln. eurų NT mokesčio.
Ministrė bandė paaiškinti šio įstatymo poreikį, teigdama, kad įstatymas esą patogesnis ir teisingesnis finansų įstaigoms. Kažkaip negirdėjau, kad I. Šimonytei būtų parūpęs smulkaus ar vidutinio verslo mokesčių naštos teisingumas. Kažkodėl įstatymu išskirtos tik stipriosios ir didžiosios Lietuvos įmonės. Išskirti stiprieji. Kai kurių didžiųjų Lietuvos finansų bendrovių nekilnojamojo turto mokestis Vilniuje sumažėjo net iki 70 proc.
Ketvirta. Galima paminėti KT sprendimus dėl neteisėtai sumažintų pensijų ar valstybės tarnautojų atlyginimų, kuriuos kompensuoja kitos vyriausybės. Bent buvusi finansų ministrė ir tų sprendimų bendraautorė galėtų bent viešai atsiprašyti.
Penkta. Mūsų kandidatė nuo 2013 iki 2016 m. dirbo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, kuri puikiai žino Lietuvos banko atlikto tyrimo rezultatus apie „Vilibor", kuris krizės metu buvo spekuliatyviai užaukštintas. Tačiau, ar girdėjoje jos nuomonę apie tai? Lengviau pasišaipyti iš tyrimo nei argumentuotai diskutuoti.
Suprantama, praeities nepakeisi, bet žinoti priežastis apie krizę ir jas įvardinti būtina. Spekuliacijos vidutinėmis tarpbankinėmis palūkanų normomis išrastos ne Vilniuje. Kažkodėl visi profesionalai nutyli faktus kad per 2008–2012 m. krizę daugelis didžiųjų bankų apgaudinėjo gyventojus, verslą ir vyriausybę.
Septyni didieji pasaulio bankai stojo prieš teismą JAV ir Anglijoje dėl neteisėtų tarpbankinių palūkanų normų nustatymo. Teisminis procesas buvo pradėtas prieš „Barclays", „Citigroup", „Deutsche Bank", „JPMorgan Chase", HSBC, „Royal Bank of Scotland" ir UBS bankus.
„Barclays" bankas dar iki teismo proceso iš JAV ir Didžiosios Britanijos priežiūros institucijų buvo nubaustas 300 mln. svarų sterlingų bauda už neteisingų duomenų pateikimą siekiant paveikti tarpbankines palūkanų normas „Libor" ir t. t.
Todėl teigti, kad Lietuva buvo maloni išimtis šioje didžiųjų spekuliacijų jūroje, yra akivaizdus įrodymas, kad Lietuvos valstybė ir jos žmonės neturi atstovų, kurie gintų juos. Mes, mokesčių mokėtojai ir rinkėjai, renkame tuos, kurie paskui greitai užmiršta kam turi tarnauti, nors apie tarnystę kalba gražiai. Reikėtų mokytis iš JAV ir JK valdžių, kaip reikia ginti piliečių interesus. Ar tokių kandidatų į prezidentus turime?
Galima ir toliau vardinti faktus bei sprendimus (tai svarbiau nei kalbos ar juokeliai), kurie parodo, kad kandidatė į mūsų šalies prezidentus I. Šimonytė nėra nei principinga, nei profesionali, o tiesiog pasroviui plaukianti vienos iš politinių grupuočių interesų ar tikslų vykdytoja. Tai nemažina jos žavesio.
Sako, kai negali argumentais įtikinti žmonių, belieka leisti jiems suklysti. Todėl ir balsuosiu už Ingridą. Gal tai paspartins visuomenės išsivadavimą iš Stokholmo sindromo.