Lietuvoje kol kas galioja toks nerašytas paprotys, pagal kurį dorybe laikoma slėpti savo asmenišką apsisprendimą, bet išsivysčiusiose demokratijose analitikai ir apžvalgininkai nevengia minėti savo favoritų ir argumentuoti, kodėl būtent juos renkasi.
Ir iš tiesų, ko vertas apžvalgininkas, apsimetinėjantis, kad neturi nuomonės apie pasirinkimą, kurį tenka daryti kiekvienam piliečiui? Ir argi ne logiška labiau informuotam ir stebinčiam viešąją erdvę analitikui tiesiog pasidalinti savo sumetimais. O jau kiekvieno skaitančio valia – sutikti su tais sumetimais ar juos atmesti. Juk su kaimynais ir pažįstamais kalbamės ir nebijom tiesiai pasisakyti, už ką balsuojam...
Pasidalinti savo sumetimais mane verčia ir dar vienas motyvas – aplink matau daug šviesių jaunų žmonių, puikiai išmanančių savo darbą, neketinančių palikt Lietuvos, auginančių vaikus ir nuoširdžiai nerimaujančių dėl būtino mūsų politinės sistemos subalansavimo globalių ir regioninių iššūkių akivaizdoje. O kad tokie iššūkiai laukia mūsų jau artimiausiais metais, abejoti netenka. Tie jauni žmonės nenori tapti trumparegiškos „gelbėtojų“ politikos įkaitais ir klausia, ką reikėtų daryti, kad taip nenutiktų.
Apklausos rodo, kaip daug rinkėjų tebėra neapsisprendę. Tikiu, kad jiems būtų naudinga atsakyti sau į kelis klausimus. Aš pateiksiu tuos klausimus su savo atsakymais ir argumentais, kuriuos nebūtina iškart priimti. Gal netgi verta pamėginti atremti, patikrinti draugų ir pažįstamų rate, pasidomėti dar visai nesenos praeities faktais, kad viešųjų ryšių technologams mažiau būtų pagundų juos iškreipti...
Taigi, klausimai ir mano atsakymai:
1. Ar I. Šimonytė atrodo patikimas žmogus?
Atsakyčiau klausimu į klausimą – o ar ji kada nors išsisukinėjo nuo atsakymų į nepatogius klausimus?
Man imponuoja, kad ji kalba trumpai ir aiškiai, nebandydama užliūliuoti publikos išvedžiojimais ir nežarstydama tuščių pažadų. Ir ji buvo ta politikė, kuri, svarstant šių metų biudžetą, aiškiai parodė po kojomis besivoliojančius pinigus, kurie nebuvo panaudoti mokytojų ir medikų algoms tik dėl valdančiosios daugumos užsispyrimo. Jie liko nepanaudoti išvis.
I. Šimonytė taktiškai, bet aiškiai parodė, kad tokios tuščios politikų ambicijos pernelyg brangiai kainuoja. Manau, kad Šimonytės pergalės rinkimuose atveju pasitikėjimas ar nepasitikėjimas ministrų kabineto nariais priklausytų nuo labai konkrečių atsakymų į praktiškus klausimus, ir anglų kalbos žinių tikrinti turbūt neprireiktų.
2. Ar I. Šimonytė kaip nors susijusi su stambiuoju kapitalu?
Šiaip tai būtų gal ir nieko bloga, jei tas kapitalas taip nuosekliai kadencija po kadencijos netorpeduotų didesnio lėšų perskirstymo per mokesčius ir laikytųsi pilietinio solidarumo. Deja, tokia kapitalo kultūra kaip skandinavų kraštuose negalime pasigirti. Todėl politiko nepriklausomybė nuo šių galingų lobistų yra svarbi.
Turbūt nereikia aiškinti, kad už Skvernelio visada stovės Matijošaitis ir Karbauskio „imperija“, o už Nausėdos – bankų sektorius, ir naivu būtų tikėtis, kad senieji ryšiai susilpnėtų kuriam nors iš jų įžengus į prezidentūrą.
Taip išeina, kad vienintelės iš reitingų lyderių I. Šimonytės užnugaryje yra mažiausiai su oligarchais susijusios ir didžiausią piliečių palaikymą turinčios partijos parama ir laimėti rimti, o ne butaforiniai, pirminiai rinkimai.
3. Praeities šešėliai?
Šiaip tai turbūt galėčiau priskirti save prie krizės metų taupymo aukų. To taupymo pėdsakai kultūros ir žiniasklaidos sferose tebejuntami, nors jau dešimtmetis praėjo. Vis dėlto manau, kad be tos gana drastiškos krizės įveikimo programos būtų buvę dar blogiau.
Ko gero, kultūros politika nėra pati stipriausia I. Šimonytės programos dalis, bet negali gi vienas žmogus viską vienodai gerai išmanyti... Vis dėlto linkiu jai rūpestingai paieškoti ne kokios nors grupės lobisto šioje srityje, o patarėjo, turinčio rimtą kultūrinės politikos viziją.
To tikėtis leidžia pats I. Šimonytės kampanijos stilius – neatsakinėti į asmeniškumus ir nepuldinėti oponentų tokiais pat asmeniškumais. Taip tarsi nejučia kilstelėta politinės kultūros kartelė. Ir tai – ne smulkmena. Ori laikysena liudija žmogų esant laisvą.
4. Ar turi I. Šimonytė rimtą komandą?
Tai – vienas labiausiai man imponuojančių faktorių. Jauna, veržli, laisva nuo korupcinių papročių komanda, galinti greit susipozicionuoti ir pradėti darbą nuo pirmos dienos, be stumdymosi ir povandeninių intrigų. „Bebrams“ būtų tikras galvos skausmas, nes nežinia, kaip prieiti.
Ko gero, Šimonytės aplinkoje susibūrusiems šiuolaikiškų kvalifikacijų žmonėms pakaktų kompetencijos perprasti sudėtingų problemų esmę ir orientuotis pakankamai greitai, susidūrus su iššūkiais. Ir gal nereikėtų aiškinti visko nuo Adomo ir Ievos, kai kalbama apie įsisenėjusias bėdas.
5. Ar būti netekėjusia moterimi yra trūkumas politikoje?
Manau, kad dvi Dalios Grybauskaitės prezidentavimo kadencijos aiškiai rodo, kad ne. Vieno kito iš kandidatų šalininkai vis dar laikas nuo laiko burbteli, kad jau, esą, gana tų bobų prezidentūroj. Bet toks politikavimas susilaukia gan aiškaus atsako viešumoje ir liudija paaugusią visuomenės politinę kultūrą.
Tikiu, kad, jeigu bus iš tiesų sunki ar grėsminga padėtis šalyje, ji bus tas žmogus, kuris pasakys tiesą be pagražinimų, o prireikus sugebės motyvuoti žmones sunkumus įveikti (apsimelavęs prezidentas tokios galimybės neturėtų). Ko gero, apsieis ir be kalbų rašytojų, nes orientuojasi ad hoc.
Maža to, Lietuvos įvaizdžio prasme jauna ir energinga prezidentė būtų didelis pranašumas – tarsi įkūnijantis jaunos, darbščios, sumanios ir aukštomis kvalifikacijomis pasižyminčios šalies potencialą. Reprezentacijos požiūriu jai net nereikėtų nepamainomo daugeliu kitų atvejų J. Statkevičiaus pagalbos. Ji išlaiko savitą stilių ir mano akyse yra tiesiog dalykiškos moters elegancijos etalonas. Šalia jos tarptautiniuose forumuose tektų pasitempti ir britėms, ir vokietėms...
O dabar jau girdžiu cinišką klausimą – kas ir kiek tai Pociūnienei sumokėjo už šituos ditirambus? Atsakau: niekas ir nieko. Rašau, ką matau iš tolo, viešojoje erdvėje. Asmeniškai su I. Šimonyte nesu pažįstama ir net nebuvau susitikusi. Turiu asmenišką interesą? Taip, turiu, nes be kita ko esu septyneto anūkų močiutė, ir man ne vis tiek, kokioje Lietuvoje jiems teks gyventi.
Norėčiau, kad savo šalyje jie jaustųsi laisvi ir nebūtų verčiami prasilenkti su savo sąžine, važiuoti svetur dėl padoresnio duonos kąsnio ar bėgti nuo paprasčiausios nepagarbos dorai dirbančiam žmogui. Noriu, kad jie galėtų darbuotis savo šalyje ir kurti gerovę ne vien savo šeimai, bet ir tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti.
Ši perspektyva nemažai priklauso nuo šalies prezidento, o I. Šimonytė man atrodo tiesiog labiausiai pasiruošusi tarnauti šaliai, o ne naudotis prezidento galiomis galingesnių lobistų interesams užtikrinti.