Čia kaip koks nusišnekėjimas, kaip „prestižinis actas“, „turbodyzelinės kreidutės“, „seksualizuotas būsto draudimas“ – nesąmonė, kurią susigalvojo lietuviai.
Paklausk lietuvio, ką jis turi galvoje, apie orų atlyginimą kalbėdamas, tai pradės aiškinti, kad jam reikia tiek, kad galėtų turėti butą, sodybą, lizinginį kibirą su ratais, drabužių, maisto pilną šaldytuvą, atostogas, ir kad dėl nieko nereikėtų sukti galvos ir „skaičiuoti kapeikų“.
Paaiškinus lietuviui, kad jis viską šiaip jau ir dabar turi, ką išvardinęs, jis numoja ranka: ai nu tai kiekvieną mėnesį nuo algos iki algos ir vos suduriu galą su galu. „O aš noriu nesukti galvos.“
Turiu žinių. Visi pasaulyje planuoja išlaidas ir net turtingiausieji priversti save riboti, nes žmogui būdinga norėti vis daugiau, kuo daugiau jis gali leisti. Ir sukti galvą yra būtina visiems, kas ją turi. Nesuka galvos tik sliekas.
Niekada gyvenime nesu gavęs oraus atlyginimo. Visada gaudavau, kiek susiderėdavau pagal darbo sutartį. Ir niekada tie, kas man mokėjo, nesirūpino tuo, kiek man reikia norint kažkaip konkrečiai gyventi ar kokius nors poreikius tenkinti. Ne užsakovo ir ne darbdavio suknistas reikalas, kokie tavo pomėgiai ir įgeidžiai. Gal man patinka per mėnesį 3000 eurų restoranams išleisti – tai ne darbdavio reikalas. Nori? Užsidirbk. Gal man reikia 50 tūkst. eurų per metus vien lėktuvo bilietams? Mano problema, ne darbdavio, ir ne užsakovo.
Algą moka ne tavo išlaikymui. Algą moką už sukurtą vertę. O išlaikymui duoda nebent pašalpas ar išmaldą. Ir jeigu tau per maža tavo esam alga, susirask kitą darbą, kur tau siūlo geresnę algą. Jeigu nerandi, susimąstyk, kokia yra tavo problema. Tiesiog tu niekam tikęs.
Jeigu tu turguje parduodi bulves, ir jų niekas neperka, tai ne turgaus ir ne pirkėjo problema. Tai tavo bulvių problema.
Darbo įgūdžiai yra tavo bulvės. Arba turi ką pasiūlyti, arba ne. Paprasta! Kaip juos gauti, tuos įgūdžius? Tavo problema. Ką pasirinkti? Tavo reikalas.
Ir nepradėkite „man jau tiek ir tiek metų, man jau vėlu mokytis“. Naują darbą televizijoje susiradau, kai man buvo jau 40. Kiti tokio amžiaus jau pensijai ruošiasi. Leidybos biznį pradėjau, būdamas 45 – sakyčiau, verslas nuo nulio, tik tas posakis labai jau nutampytas. Kaip ir koldūnus pradėjau tada, kai jau kiti kalba, kad reikia šlepetes ir šiltą chalatą pensijai pirkti. Kaip ir visus kitus dalykus – pradėjau ir dariau, ne kai leido, o kai norėjau. Ir nė vieno verslo nepaveldėjau, jokių startapų finansavimo neturėjau ir mokesčių nuolaidų nebuvo. Tėvai pinigų nedavė irgi.
Taip kad nekalbėkit man apie nelygias starto sąlygas. Mano startas buvo žymiai šūdinesnis, negu visų tų, kas man dabar siūlo už minimumą vargti kur nors. Ko man vargti už minimumą – kad būčiau nevykėlis, kaip jie?
Nė vienas darbdavys ir nė vienas darbo pasiūlymas jūsų nekvies „dirbti už orų atlyginimą“. To nebus, nesvaikit. Iš jūsų pirks jūsų darbo jėgą lygiai už tiek, už kiek sutiksite parduoti.
Žinau, kad daugybė leftistinių ir kairiųjų (kas yra tas pats) labai užsikabins už šių aiškinimų, nes jiems labiau apsimoka matyti pasaulį iš dviejų dalių: aukos, kuriems nepelnytai bloga korta paėjo, ir plėšrūnai, kuriems ne pagal nuopelnus pasisekė, kaip aklai vištai grūdas iškrito. Tai reikia atimt iš plėšrūnų ir duoti aukoms.
Bet dalykai taip neveikia. Auka lieka auka, net ir gavus išmaldos. Iš plėšrūno gali atimti, ir jis ryt jau turės viską, kas iš jo atimta, ir dar daugiau. Jis taip veikia, jo toks mechanizmas. Gali Jonui Valančiūnui akis užrišti ir prie kojos girnapusę pririšti, jis vis tiek geriau už tave į krepšį pataikys.
Tiems, kas nenori būti nei auka, nei plėšrūnu, irgi turi variantą: gali būti daržove. Daugelis taip ir renkasi. Laisva šalis: nori būti morka, būk morka. Nepažadu smagaus gyvenimo, bet sukti smegenų nereikės. Galėsi augti, būti tręšiamas, o atėjus laikui, išraus, nuplaus ir parduos pundelyje su kitom morkomis.
Oraus atlyginimo tikėtis ir reikalauti yra taip pat kvaila, kaip reikalauti garantuotos amžinos meilės, įstatymais nustatytos geros sveikatos arba Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gerą orą ir šiltą vasarą. Gyvenimas yra tik tai, ką pats pasidarai sau. Tau niekas nieko neskolingas.
Orumas ir savigarba, savivertė ir gyvenimo džiaugsmas niekieno neduodami ir nedalinami. Jie ateina iš paties savęs. Vyriausybė šito neužtikrina, o jei galvojate, kad kokioje nors kitoje šalyje taip vyksta ir socialinės tarnybos dalina orumą, tai pirmyn į tą kitą šalį, niekas nelaiko. Tam tau ir duotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, kad galėtum praktiškai be jokių apribojimų keliauti po pasaulį.
Juokingiausia yra tai, kad oraus atlyginimo dažniausiai reikalauja tie, kas nenori ar nemoka dirbti jokio naudingo ar paklausaus darbo. Taip kalba tie, kam darbas yra kuo daugiau kastuvu mojuoti, ir jie vertina savo darbo naudingumą pagal tai, kaip jie nuvargo, o ne pagal rezultatą. Tavo nuovargio niekam nereikia. Niekas, kas turi naudingų įgūdžių ir žinių, nėra niekada kalbėjęs apie „orią algą“.
Apie ją nekalba nei chirurgai, nei verslininkai, nei architektai, nei vertėjai, nei aukštos kvalifikacijos santechnikai, nei automechanikai, nei dailidės. „Ori alga“ yra posakis, atskleidžiantis, kad žmogus neturi supratimo apie orumą ir savivertę.
Žinote, kodėl? Nes „orios algos“ vertimas yra toks: „ši alga yra tokia, kokios aš noriu, bet tokia, kokios man niekas nemoka“. Nemoka, nes pasirinkai dirbti tai, ko niekam nereikia, arba tai, ką už tave gali padaryti robotas, automatas arba lietuviškai nekalbantis imigrantas, vakar išlipęs iš autobuso.
Tu pats pasirinkai taip uždirbti: nes tingėjai mokytis, tingėjai galvoti, nusirašinėjai mokykloje arba bijojai rizikuoti. Tai ne tavo nepavykęs loterijos laimėjimas: gyvenimas nuolatos duoda šansus, tik ne visi susigriebia jais pasinaudoti. Tu pats pasirinkai visą savo gyvenimą. Nekaltink valdžios dėl savo blogų pasirinkimų. Visos atsakomybės yra tavo ir tik tavo.
Nes mes visi turim pasirinkimus. Viename praeitų straipsnių siūliau prailginti darbo laiką, kad žmogus galėtų darbuotis šešias dienas per savaitę. Kai pasiuto visi rėkti: baudžiava, vergovė, eik pats dirbk nors ir septynias dienas per savaitę. Tai aš ir dirbu, o jūsų niekas neverčia dirbti nei šešias, nei penkias. Galit nors išvis nedirbti. Kai dėl manęs asmeniškai, tai aš dirbu tiek, kad jūs po savaitės tokio darbo lekuotumėt liežuvius iškišę – aš jums tiek dirbti ir nesiūlau, nes nepavešit; čia ne kiekvieno jėgoms.
Antra vertus, jums tiek ir uždirbti ir siekti nereikia, kiek man, nežinotumėt net, ką su tiek pajamų daryti. Aš tik siūliau norintiems ir sutinkantiems sudaryti galimybes pasistengti šiek tiek labiau, kad truputį daugiau vertės sukurtumėt. Į tinginčius aš klausimų neturiu ir nieko jiems nesiūlau. Bet ne, jus net pats pasiūlymas žeidžia, nors ne į jus nukreiptas – jūs gi toliau antraštės neperskaitėt (tiesą sakant, jūs taip pat ir darbe dirbate: ateinate į darbo vietą ir gana). Kvykė skaitytojai taip, lyg aš ne daugiau galimybių siūliau, o ruošiausi lenciūgais juos prie staklių prirakinti. Nenorit – nereikia. Gyvenkit, kaip gyvenot. Toliau burbuliuokit apie neteisybę, ir kaip darbščiųjų ir protingųjų sluoksnis vis geriau gyvena, o zyzliai ir išlaikytiniai vis daugiau leidžia laiko, svaigdami, kaip jiems ir ką turi duoti. Atskirtis didėja? Aišku. Negi ji gali mažėti, kai vieni vis labiau stengiasi, o kiti vis labiau tinginiauja.
Ir jie dar niršta, kai juos tinginiais, dykaduoniais ir išlaikytiniais pavadina. Tai juos, mat, žemina. Atsilošus parpti jiems gerai, tik neduok Dieve nepavadink tinginio tinginiu.
Kaip jau sakiau, jei norite gyventi, kaip gyvenę, kelias atviras. Žalia šviesa. Pažiūrėkite, kaip veikia jūsų strategija.
Jūsų raudos apie orų atlyginimą kol kas davė jums lygiai nulį ir Arvydą Juozaitį, kandidatą su nuline perspektyva. Jūsų vaikai (jei jų neatima) irgi auga su nuline ateitimi, nes iš tokio tėvų pavyzdžio nieko gero neišaugs. Kažkas yra pasakęs, kad kvailumo apibrėžimas yra kartoti senus veikimo būdus ir tikėtis naujų rezultatų. Ne, tais pačiais bėgiais traukinys važiuoja tik į tą pačią stotelę. Tuo keliu einate ir jūs. Sėkmės jūsų nelengvame kelyje, ieškant oraus atlyginimo, Kalėdų senelio ir Velykų bobutės.