Vėliau nuskambėjo pareiškimas, jog Rusijos pilietybė gali būti suteikta visiems ukrainiečiams. Tai yra aiškus konflikto eskalavimas.
Išrinktasis prezidentas Volodymyras Zelenskis bus prisaikdintas birželio mėnesį – laiko daug politiniams žaidimams ir provokacijoms. Dabartinio Ukrainos Prezidento Petro Porošenkos ir Zelenskio reakcija į Kremliaus žingsnį buvo labai panaši – jie jį pasmerkė ir paragino Vakarus įvesti naujas sankcijas Rusijai.
Pagaliau paaiškėjo, kokios taktikos imsis Kremlius, Zelenskiui laimėjus rinkimus – konfrontacijos, o Ukrainai tenka į tai reaguoti. Deja, darbotvarkę primeta Kremlius.
Zelenskio reakcija buvo beveik Maidano stiliumi. Jis pažadėjo suteikti pilietybę visiems, kenčiantiems nuo autoritarinių režimų, visų pirma rusams. Skamba gražiai, bet kaip realiai baigti karą su Rusija ir atsiimti okupuotas teritorijas? Minsko susitarimai, pasirašyti Ukrainai pralaimint karą, vargu ar yra tinkamas instrumentas šiuo metu. Tačiau jie palankūs Rusijai ir Kremlius jų neatsisakys.
Konfliktas tarp Maskvos ir Kijevo aštrėja ir tai naudinga Maskvai. Kodėl?
Yra dar vienas, mano galva, labai svarbus aspektas. V. Zelenskio kandidatūra suvienijo ukrainiečius gyvenančius šalies Rytuose, centriniuose rajonuose ir Vakarų Ukrainoje. Tai visai nepriimtina Kremliui. Prorusiškos, vadinamos Regionų partijos kandidatas, buvo nustumtas į pakraštį ir atrodė, kad pagaliau, nors ir lėtai, bet ateina galas šalies politiniam susiskaldymui.
Tačiau šią vienybę lengva sugriauti. Zelenskio rinkėjai nėra vieningi daugeliu klausimų. Ukrainos apžvalgininkų žiniomis, pirmame ture už Zelenskį balsavę rinkėjai narystės NATO klausimu buvo pasiskirstę taip – 37 procentai buvo už narystę, 33 procentai prieš, 6 procentai buvo iš viso už karinę sąjunga su Rusija.
Galima spėti, jog V. Putinas ir toliau provokuos Zelenskį ir Ukrainą, siekdamas, jog nacionalinės vienybės neatsirastų, bet didėtų susiskaldymas. Šioje situacijoje iš tikro pasirodys, ko vertas Zelenskis ir jo komanda. Ar Kremliaus taktika bus sėkminga, ar Zelenskis bus įtrauktas į ginčus su Rusija, taip prarasdamas dalį savo rinkėjų Rytų Ukrainoje. Atsakymo nėra.
Putinas sako, jog dalindamas Rusijos pasus, jis elgiasi panašiai kaip vengrai ar rumunai, kurie savo tautiečiams Ukrainoje išduoda pasus. Tačiau yra esminis skirtumas – nei Vengrija, nei Rumunija nekariauja su Ukraina ir nėra atplėšusios dalies jos teritorijos. To nebus ir ateityje, o Kremliaus politikai nesunkiai gali nuspręsti, jog atėjo laikas užimti Mariupolį ar Odesą, ypač jei ten gyvens Rusijos piliečiai. Juk rusiškų pasų dalinimas buvo panaudotas kaip pretekstas okupuoti dalį Gruzijos teritorijos.
Beje, Putinas turėtų žinoti, jog rusų teisės ypatingai ciniškai pažeidžiamos pačioje Rusijoje, kur už komentarą „Facebooke“ galima sėsti į kalėjimą.
Pats „rusakalbių teisių gynimas“ yra visiška demagogija, skirta pateisinti Rusijos imperinei plėtrai bei teritorijų okupacijai. Kodėl V. Putinui visai nesvarbu rusakalbių teisės buvusiose tarybinėse Azijos respublikose, kur jų gyvenimas tikrai nėra lengvas? Tačiau buvusiam Kazachstano vadovui N. Nazarbajevui niekada nebuvo išsakyti jokie priekaištai, nors yra už ką. Baltijos valstybės ir Ukraina yra amžinai „kaltos“, bet iš tikro ne dėl kažkokių „teisių pažeidimų“, o dėl to, kad išdrįso pasukti į Vakarus.
Ukraina pavargo nuo karo, tačiau V. Putinas nesuteiks jai taikos tol, kol ji nebus Rusijos satelitė bei tarnaitė. Arba kol neįsitikins, jog turi reikalo su tikrai vieninga tauta.
Konfliktas Rytų Ukrainoje nežiūrint paskelbto ugnies nutraukimo, jau nusinešė 13 000 gyvybių. Kremliui šie skaičiai nieko nereiškia, kai kalbama apie Ukrainos praradimą.