Tačiau kuo labiau kiekvienais metais tolstame nuo 1990 m. kovo 11-osios, tuo teisine valstybe besiskelbianti Lietuva labiau artėja prie diktatūrinio valdymo modelio.
Diktatūra gali būti ne tik karinė, policinė, informacinė, bet šiais laikais – ir farmacinė. Jei ne per vieną jautresnę socialinę grupę, tai per kitą labiau pažeidžiamą visuomenės dalį prasiskverbę įsirango mus visus turintys šiurpinti ir kontroliuoti botagai.
Vienas jų – gydymas per prievartą – jau laukia, kada vėl bus valdžios pakeltas. Ministrų kabinetas įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) patvirtinti tvarką, pagal kurią psichikos sutrikimų turintys asmenys arba pacientai, kurie „negeba protingai vertinti savo interesų“, galės būti priverstinai paguldyti į ligoninę.
Nenorite priimti valstybės „pagalbos“ gražiuoju, teks ją priimti ne savo noru. Čia kaip sąmojingi merginų žagintojai giriasi: „Pirma reikia bobai pasiūlyti mandagiai, o jei atsisakys, tada patikslinti: arba sutinki, arba teks išprievartauti.“
Žingsniuojame į pasirinkimus be pasirinkimų. Pastaruoju metu kažkuris valdžios organas, greičiausiai ta pati SAM, rūpinasi, kad per visus galus į viešumą būtų įkyriai prastūminėjamos dramatiškos girtų gimdyvių ir jų kūdikių istorijos. Paskui jau pati žiniasklaida ir visuomenė jas ims volioti savaime, kaip kad nutiko su išgarsinta Matuko tragedija.
Tai subtili paskata idėjai, kad reikia imtis griežtos visų nėščiųjų priežiūros nesismulkinant. Tik laiko klausimas, kada bus prakišinėjamas koks nors potvarkis ar įsakas, pagal kurį moterys su išsipūtusiais pilvais ne tik privalės į svečius užsukusiems prisidauginusių tarnybų darbuotojams atskleisti, kokius butelius bei taures slepia svetainės bariuke, bet ir turės be jokių atsikalbinėjimų vaikščioti į planinius sveikatos patikrinimus bei vartoti medikų išrašytus preparatus.
Visai nesvarbu, kad jie nebūtini arba gali pakenkti vaisiui ir sukelti komplikacijų.
Svarbiausia – kad įstatymų leidėjai nenustotų pataikauti tarptautiniams farmacijos koncernams, kurie, regis, savo kišenėje pusvelčiui laiko pusę Seimo ir visus sveikatos biurokratus.
Taigi, įstatymų leidėjai per Seimo posėdžius tarpusavy plieksis, kaip nepaklusnias nėščiąsias auklėti – grasinti atimti ar pradžiai tik sumažinti motinystės išmokas, ar iš karto gąsdinti pagrobti naujagimį vos šiam gimus.
Taip artėjama prie dar vienos valdžios užmačios – priverstinio gydymosi kukušnikuose. Spėju, kad netrukus pagal jau atidirbtą primityvų radikalios tvarkos prakišinėjimo scenarijų, žiniasklaidą artimu metu užplūs SAM ar tiesiogiai farmacijos kompanijų viešųjų ryšių ekspresyviai apdorota graudenanti naujiena apie kokį nors gatvės siaubu virtusį violetinį nuočiuožą lebionką, kuris nesileidžia paguldomas į ligoninę.
Taip mums bus bandoma įteigti, kad žmonių gydymas psichiatrinėse klinikose per prievartą – tiesiog būtinas.
Tik užsimaniusieji sugrąžinti priverstinį vegetavimą nelaimingų sielų prieglaudose gudriai nutyli, kad pavojingų žmonių, kurie kelia realią grėsmę aplinkiniams: gyvūnų nuodytojų, sadistų, iškrypėlių, smurtautojų, piktybinių piromanų vieta yra kalėjime, o ne palatoje.
Jei jau taip panižo padėti tiems, kas kenčia nuo išpuolių senatvine demencija ar Alzheimeriu sergančių senukų, kuriems tikrai ne vieta belangėje, valstybė turėtų labiau pasirūpinti specializuotais senjorų globos namais ir jų specialios priežiūros galimybėmis, be to, užtikrinti, kad tokie neprasibrautų dirbti į valstybės institucijas ir ypač – į Seimą.
Sveikatos apsaugos viceministro Algirdo Šešelgio teigimu, naujoji tvarka turės apsaugoti kitus žmones nuo tų, kurie turi ir elgesio sutrikimų.
Pagal gydytojų interpretacijas, kurias kai kada veikia nuotaikų ir mėnulio fazės, o kartais – ir kyšiai, sutrikusį elgesį galima priklijuoti bet kuriam ekstazės apimtam aktoriui, savo molbertą draskančiam dailininkui, nuo PMS ar klimaksinio sindromo kenčiančiai moteriai arba bet kuriam karštesnio temperamento nepraustaburniui ir neišauklėtam vaikėzui, kuris nesuvaldo emocijų.
Tai reiškia, kad prievartinės sistemos pasekmes itin skausmingai pajustų ne tik probleminio amžiaus moterys, sudirgę nepripažinti menininkai, bet ir hormonų audrų apsėsti paaugliai.
Mokyklos apsistačiusios psichologų ir socialinių pedagogų kariaunomis, tačiau dirbtinai sukurtas darbo vietas užėmusiems specialistams nuo išgalvotų normų bent truputį nukrypstantis vaikas atrodo kaip ateivis iš neatpažįstamo skraidančio objekto, ir jie nepajėgūs nei jo sutramdyti, nei su juo susikalbėti.
Įteisinus susidorojimą su žmogumi per psichiatriją, mokykloms atsiras puiki proga greitai ir lengvai atsikratyti jų lūkesčių nepateisinančiais, reitingus mušančiais, maištingais, į kriminalinę romantiką linkusiais ar tiesiog lakios vaizduotės jaunuoliais.
Juk, anot Josifo Visarionovičiaus, nėra žmogaus – nėra problemos.
Tikėtis, kad prievarta grįsta tvarka padės izoliuoti tik sunkius ir tikrai beviltiškus pamišėlius – ir naivu, ir kvaila.
Policija dabar uoliai reaguoja į iškvietimus vien dėl vaizdingų keiksmažodžių. Tad skubi specialios paskirties medicinos pagalba irgi bus įpareigota rūkti pasaulio gelbėti nuo pikčiurnų ir lėbautojų, besisvaidančių rusiško žargono prakeiksmais nelyginant žaibais, arba reaguoti į anoniminius kaimynų ar darbdavio nekenčiančių pavaldinių skundus.
Didžiausia tragedija ta, kad akivaizdžiai žalingi tikrų ar tariamų psichinių ligonių gydymo metodai iškeliami kaip šventas gėris. Aišku, jokia klinika nepuls žongliruoti jai nepalankiais duomenimis, kurie neįtraukiami į oficialias stebuklingas, kone biblijinių pagijimų ir išgijimų statistikas.
Jokiuose moksliniuose tyrimuose, kuriuos lyg tyčia vykdo farmacijos koncernų pasamdytos ir gerai apmokėtos laboratorijos, neatsispindės tikri nelaimingų žmonių išgyvenimai, skausmas.
Tie, kas smarkiai atitrūkę nuo tikrovės, o gal ir niekada nesusidūrė su tuo asmeniškai ir neturi artimųjų ar draugų, kurie geibsta Švėkšnoje, Vasaros ar Parko gatvėje, įsivaizduoja, jog vaistų injekcijos daro stebuklus, ir besiblaškantis protas bei kūnas nuo jų atgauna ramybę.
Deja, ramybė – tik iliuzinė. Kaip ir iliuzinis labai paguodžiantis įtikinėjimas, kad gydymas ir „priėjimas prie paciento“ individualus, esą žmogui protą bus bandoma grąžinti per psichoterapijos ar hipnozės seansus, terapinius pokalbius ir meditacines praktikas.
Atsipeikėkite, jums čia – ne išlepusių Holivudo žvaigždelių sanatorija, įsikūrusi kur nors Aidaho valstijos kalnuose, o medicininių eksperimentų ir aferų gardas, kuriame visas gydymo individualumas pasireiškia nebent skirtingais, bet iš esmės tokio paties, kai kada – pražūtingo poveikio vaistų pavadinimais.
Be to, dažnam gydytojui, pavargusiam ir atbukusiam nuo „tų visų psichų“, jau visai nerūpi, kokios psichozės ar haliucinacijų priežastys. Net ir per pokalbį su pacientu akių nuo popierių nepakeliantys baltachalačiai visai nesiklauso, tad ir neišgirsta, kad vakar anas erezijų priskleidė ir mažumėlę nesusivaldė dėl to, kad buvo prigėręs alkoholio, parūkęs žolės ar prisišniojęs kokaino.
Trumpalaikiai kliedesiai, ūmai kilę dėl svaigalų poveikio, automatiškai priskiriami kokios nors chroniškos psichinės ligos simptomams, ir žmogui pasiūloma ne išsipagirioti ir detoksikuotis, o jis iškart pradedamas farširuoti psichotropiniais preparatais kaip šizofrenikas.
Toks asmens glušinimas – tai ne gydymas, o pasmerkimas lėtai agonijai. Visų pirma, psichotropiniai vaistai sukelia daugybę fizinės sveikatos problemų, kurios aršiai pasireiškia kone iš karto. Dalis vaistų žalos būna beveik sąžiningai išvardyta ant indikacijų lapelio.
Štai tik vienas, burtų keliu ištrauktas pavyzdys – tabletės, kaip rašoma, tinkamos vartoti esant padidėjusiam motoriniam ir psichomotoriniam aktyvumui, taip pat skirtos nerimui gydyti. O štai jų šalutinis poveikis: „Ortostatinė hipotenzija, taip pat kartais galite nualpti, jausti silpnumą, mieguistumą arba nuovargį. Gali džiūti burna, padažnėti širdies ritmas, užkietėti viduriai, pasunkėti šlapinimasis.“
(nerimas, drebulys)“.
Žodžiu, išsiderinęs organizmas – garantuota dovanėlė. Kai žmogus savanoriškai tokio gydymo prašosi, galime tik atsidūsti: „Pats kaltas“ arba „Jei jam tai padeda, tai tik valio“. Bet antžmogiška proto ir jausmų paklydėlį per prievartą įgrūsti į durnyną, kur jis būtų ne savo noru pumpuojamas nuodais, nuo kurių vartojimo viena bėda gali virsti ištisa sveikatos problemų grandine.
Be to, kai kurie psichotropiniai vaistai, pavyzdžiui, vadinamieji trankviliantai, turi panašų poveikį kaip kvaišalai. Ne atsitiktinumas, kad tie, kas įpratę linksmintis traukdami baltų miltelių takus ar po liežuviu pasikavoja kokį sintetinį ratą, greitai įninka ir į įteisintus narkotikus, t. y. psichotropinius preparatus.
Ir atvirkščiai – tie, kas yra nuolatiniai sielos ligų klinikų pacientai, nuo antidepresantų, trankviliantų ar dar rimtesnių psichinę veiklą slopinančių medikamentų pereina prie nelegalių narkotikų, o dažnai juos derina arba vartoja pakaitomis.
Neretai ligoniams ilgainiui išsivysto stipri priklausomybė nuo vaistų.
Pacientai patenka į užburtą pragaro ratą, kai vartojant psichotropinius preparatus, gyvenimas tampa fantasmagoriškas nuo nepavydėtinos savijautos ir norisi sau pasidaryti galą, tačiau ir be dozės egzistuoti nebeišeina. Iš vergystės psichotropikams ištrūkti pavyksta tik ypač valingiems su ypatingu artimųjų palaikymu ir per dideles pastangas.
Matyt, didžiausia tarptautinių farmacijos koncernų svajonė – visus nelegalius narkomanus užsodinti ant legalių psichotropikų, taip jų pelnas padidėtų ne milijardais, bet trilijonais.
Dar viena populiari priemonė, lig šiol taikoma gydant psichinius ligonius, – tai elektrošokas (EIT). Kad šis prieštvaninis žmogaus bauginimo ir marinimo metodas jautriesiems europiečiams nekeltų įtarimų ir nemalonių asociacijų su labai taikliu Milošo Formano filmu „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagal Keno Kesey romaną, kaip ir daugybė kitų destruktyvių reiškinių bei įrankių, dabar vadinamas švelniau – elektros impulsų terapija.
Tačiau traukulių iki nualpimo ir apsivėmimo priepuolį sukeliančios EIT procedūros poveikis – vis tiek toks pat klaikus.
Net ir sąžinę praradę mokslininkai nedrįsta jo vienareikšmiškai teisinti. Pakanka vien gyvų pacientų liudijimų. Galų gale, jei ši procedūra kenčiančiajam nors truputį padėtų, nereikėtų prievartos ir klastos ją brukant, nes žmonės patys prie jos rikiuotųsi į eilę.
Kodėl elektrošoko, neva perkraunančio smegenis, valstybinės gydymo įstaigos neatsisako, atsakymas gali būti bene vienas – nes tai brangi, pagal įsišaknijusius ligoninių papročius, pasipelnymui ir atmilžiams tinkama įranga.
Taigi, tokiomis – netobulos medicinos, neidealių jos išradimų, empatijos stingančio gydymo ir šaltų išskaičiavimų – sąlygomis hospitalizacija priverstinė būti negali. Juk lygiai taip pat negali būti žmogui prievarta švirkščiami narkotikai, net jei tai jį maloniai ramina ar trumpam sukelia ekstazę.
Aišku, mums čiulbės, kad prievarta grėstų „tik pavojingiems visuomenės elementams“, o esą vienintelės teisingos tvarkos reikalavimus atitinkantiems piliečiams myžčioti nereikėtų. Jei tu – ne veganas, ne krišnaistas, ne užkietėjęs AC/DC fanas, jei tu prie frako nedėvi treningų, nerodai dviprasmiškų gestų, jei į nosį nesiveri auskarų ir nesilaikai žydų chasidų tradicijų, jei rašai, kalbi ir galvoji tik tai, kas valdžiai ir jai paklūstantiems padlaižiams malonu, jei nesikeiki, jei skiepijiesi nuo papilomos viruso, gripo ir tymų, jei per daug nemandravoji, tai nėra ko jaudintis – greičiausiai tavęs į psichuškę nepatalpins.
O jei dėl kokio melagingo skundo tapsi įtariamuoju, tai tik truputį tave patampys po kabinetus, ir jei vargais negalais įrodysi, kad esi ne kupranugaris, ne Napoleonas ir niekaip neprisidėjai deginant Troją, kuriam laikui atsikabins. Vis šiokia tokia paguoda.
Tik nepaleidžia nerimas, koks bus kitas vyriausybės ar Seimo siūlymas – mirties bausmė, atsiprašau – eutanazija be „protingai savo interesų negebančio vertinti“ ligonio sutikimo?