Nida Vasiliauskaitė. Kodėl laimi Zelenskis

Volodymyro Zelenskio pergalė Ukrainoje yra gera proga „pasižiūrėti į save“, – siūlo politologas Mažvydas Jastramskis. Tokie pasiūlymai nežada nieko gero: veidrodis būtinai parodys nedailų veidelį (nesijuokime iš ukrainiečių – patys skiriamės nebent kiekybiškai, o ne iš esmės).

Ne išimtis ir šis kartas: pasižiūrėkime – kaip ir kitos postkomunistinės Rytų Europos demokratijos, irgi atkakliai „į valdžią“ renkame patirties neturinčius, neprognozuojamus naujokus iš teleloto ir serialų, užuot senų patikrintų kostiumų su portfeliais, kaip normalūs vakariečiai.

„Galima [cituoju] tokius rezultatus, kaip Ukrainoje, nurašyti populizmui, rinkimų technologijoms ir nemąstantiems rinkėjams. Tai paprasčiausias kelias, tačiau jis ignoruoja gilumines priežastis.“

Tikrai taip, tikrai ignoruoja: gražu, kad pagaliau gėdinimas pats pamatytas kaip problema. Tačiau tik tam, kad surastų gilesnes priežastis toliau gėdinti (toliau neabejojant, kad įvardinta būklė reiškia taip besielgiančios visuomenės „nebrandumą“, istorinę deformaciją ar patologiją, o ne kažką kito). Esą, „taip gali būti dėl istorinio pripratimo – politinė socializacija komunistinėje sistemoje mokė, kad valstybė atsakinga už viską“: kai „viskas“ (arba „kas nors“) nepateisina lūkesčių, kyla poreikis valstybę nubausti išspiriant ankstesnius politikus iš postų.

Pirmiausia, tai faktinė-istorinė netiesa: ne, politinė socializacija komunistinėje sistemoje nemokė nei kad valstybė atsakinga už viską, nei kad pilietis neatsakingas už nieką, atvirkščiai, viena tos socializacijos funkcijų buvo kaip tik įsteigti jame iliuziją, kad tai jis yra atsakingas už tai, kas vyksta aplink, ir privalo savo sąmoningumu prisidėti, nebūti abejingas.

Čia apie oficialią ideologiją. O apie to meto kasdienybę pasakytina, kad eiliniam Sovietų Sąjungos gyventojui buvo itin aišku, jog buitinę gerovę pavyks susiorganizuoti nebent privačiai, savu apsukrumu, užuot lūkuriavus komunizmo. Bet tiek jau to.

Svarbiau kitkas: postkomunistinėse šalyse iš politikos (vis dar) tikimasi „daug“ ne dėl infantilumo, asmeninės nuovokos stokos ar ribų politinei valiai nejautimo, ir ne dėl „komunistinės“ istorinės patirties, o dėl režimų kaitos metu mobilizuoto ir jau beveik išsisklaidžiusio, bet vis dar rusenančio tikėjimo, jog tikrasis politikos subjektas gali būti populus (demosas, „tauta“, „visuomenė“) ir kad politika yra „gyvas nervas“ – debato, derybų dėl bazinių socialumo vektorių forma, ekranas į dar nefiksuotą ateitį – o ne rutiniškas biurokratų darbas pagal instrukcijas, netrukus be nuostolių patikėtinas dirbtiniam intelektui.

Postkomunistinėse šalyse iš politikos (vis dar) tikimasi „daug“ ne dėl infantilumo, asmeninės nuovokos stokos ar ribų politinei valiai nejautimo, ir ne dėl „komunistinės“ istorinės patirties, o dėl režimų kaitos metu mobilizuoto ir jau beveik išsisklaidžiusio, bet vis dar rusenančio tikėjimo, jog tikrasis politikos subjektas gali būti populus.

N. Vasiliauskaitė

Postkomunistinės demokratijos skiriasi nuo vakarietiškų ne tuo, kad jaunos, neturi „gilių tradicijų“ (niekas jų neturi, „gilios demokratinės tradicijos“ yra politinė fikcija) ir todėl nepakankamai gerai žaidžia demokratiją; taip pat ne tuo, kad jų gyventojai – „postkomunistiniai“ ir vis dar neša savy „komunizmo“ ligos komplikacijas.

Ne, skiriasi tuo, kad pabuvo vilties visuomenėmis, kad dėjo rimtus lūkesčius į politiką: savomis akimis matė kaip, tarsi „iš apačios“, keitėsi santvarkos, dalyvavo tame, protestavo, reikalavo, griovė Berlyno sieną – ir ji griuvo. Iš griuvėsių vėl kūrė naują-seną pasaulį, kuris, pasirodo, teturi joms vieną pranešimą: mokykitės, kvaileliai, ir neišradinėkite dviračio – visi dviračiai jau išrasti, visi svarbūs klausimai jau išspręsti arba spręsti kitur, be jūsų, geriausia, ką galite padaryti – suglausti ausis ir paklausyti protingesnių, atnešti jiems parodyti savos pažangos rodiklius – gal paglostys.

Trumpą laiką politika čia dar nebuvo spėjusi tapti akivaizdžiai ekspertų ir biurokratų reikalu, UAB „Valstybė“ administravimu pagal apklausas, reitingus, skaičiukus lentelėse ir tarptautines sutartis, kuriam „tiesiog nėra alternatyvų“ ir kurį todėl telieka palaikyti vis perrenkant oficialiai rekomenduojamus „senus gerus patikrintus“. Kas nepalaiko – tas kenkia arba yra „naudingas idiotas“.

Daug tikėtasi – stipriai ir nusivilta, baudžiant politikais apsimetančius medinius funkcionierius, vietoje jų išrenkant neišbandytus kitus, ne iš naivumo ir susižavėjimo, o todėl, kad šie bent dar neturėjo progos atsiskleisti kaip irgi negyvi, tad bent trumpam pabūna baikštaus nepatiklaus lūkesčio talpyklomis, regimu „alternatyvos“ (tegul ir fiktyvios) kūnu.

Daug tikėtasi – stipriai ir nusivilta, baudžiant politikais apsimetančius medinius funkcionierius, vietoje jų išrenkant neišbandytus kitus, ne iš naivumo ir susižavėjimo, o todėl, kad šie bent dar neturėjo progos atsiskleisti kaip irgi negyvi.

N. Vasiliauskaitė

Ne, tai nėra „politikų nutolimo nuo žmonių“ (ką tai bereikštų), korupcijos ar (Ukrainos atveju) neįtikinamo „orientacijos į Vakarus“, besikertančios, esą, su minėtais dalykais, pažado klausimas („Apskritai, jei politikai yra (ar atrodo) atitolę nuo žmonių, tarnaujantys tik savo ar oligarchinių grupuočių interesams, rinkėjams orientacija į Vakarus atrodys kaip tuščia retorika. Kadangi Vakarai siejami su geru valdymu, skaidria politine sistema, kuri atliepia piliečių interesus“, – cituoju M. Jastramskį).

„Vakarai“ su tuo siejami nebent postkomunistinių šalių spaudoje. Realūs piliečiai realiuose Vakaruose ne vieną dešimtmetį savo tikrąjį santykį su politine sistema rodė vis mažesniu aktyvumu ir vis didesniu nusišalinimu, kol „geltonosios liemenės“, „Brexit“ ar prezidento rinkimai JAV (visai „nevakarietiškas“ ir „neprotingas“ elgesys postkomunizmo ekspertų akimis žvelgiant) vėl juos sugrąžino kaip politikos subjektą: ne kaip dėkingus „jų interesus atliepiančiai“ labai skaidriai sistemai, o kaip radikaliai kritiškus.

Kodėl taip sakau? Keliu hipotezę, o hipotezės geros tada, kai rišlios, suderinamos su faktais ir paaiškina, kas vyksta. Ši – paaiškina, tuo tarpu minėti gėdinimai, fantazmai apie „Vakarus“, redukcijos į „komunizmą“ ir demokratijos pamokėlės – ne.