Kodėl persekioti krikščionys?

Su garsia rusų žurnaliste Julija Latynina, abudu turėjome laimę mokytis pas pasaulinio garso lingvistą, semiotiką, antropologą Viačeslavą Vselodovičių Ivanovą. Ji tyrinėjo antiutopijas Europos kultūroje, o aš užsiėmiau baltų mitologija. V.V. Ivanovo mokslinis diapazonas siekė nuo išnykusių kalbų iki kompiuterių tobulinimo, jo interesų ratas buvo be galo platus, o išsilavinimas – enciklopedinis. Jis skatino mąstyti drąsiai, analizuoti tiksliai, visada matyti amžių perspektyvą.

Pernai metų pabaigoje J. Latynina išleido knygą apie Jėzų Kristų, kuri tapo bestseleriu Rusijoje. Autorė knygos pristatymuose nedalyvavo, nes saugumo sumetimais negyvena Rusijoje. Jei berašant šią studiją, įvyko keli išpuoliai prieš ją ir jos tėvus, todėl jie pasirinko emigraciją. Kas nors gal ir įžvelgia tame baudžiantį likimo pirštą – nes tuo metu ji rašė knygą apie Jėzų kaip apie judėjų „ketvirtosios“ sektos lyderį. Ji pati atsakingu už pasikėsinimus į sveikatą ir gyvybę laiko labai žemišką jėgą – Vladimiro Putino režimą.

Knyga pavadinta „Jėzus. Istorinis tyrimas“ ir iškart duoda ženklą, kad evangelinė istorija bus nagrinėjama detektyviškai. Pradedama nuo monoteistinės žydų religijos, jos reformos VIII–VII a. pr. Kristų, vėliau pereinama prie Evangelijose aprašytų įvykių. Kaip sako autorė, turime plačiai paskleistą advokato versiją, tačiau beveik nieko nežinome, ką toje byloje teigė prokuroras.

Romėnai labai rūpinosi įstatymų taikymu, teismų procesais ir juos užrašydavo. Mūsų laikus pasiekė daug imperijos bylų, išskyrus pačią svarbiausią. Kadangi vyko Jėzaus Kristaus teismas, vadovaujamas imperatoriaus vietininko Poncijaus Piloto, procesas turėjo būti aprašytas. Dingę daug tekstų, susijusių su Jėzumi, kurie žinomi tik iš kitų autorių pacitavimo ir kurie neatitiko generalinės naujos religijos linijos. Šimtmečiais krikščionių bažnyčia turėjo rašto monopolį. Kas abejodavo doktrinomis apie meilę ir gėrį, galėjo būti atskirtas nuo bendruomenės arba keliaudavo ant laužo.

Kas nors gal ir įžvelgia tame baudžiantį likimo pirštą – nes tuo metu ji rašė knygą apie Jėzų kaip apie judėjų „ketvirtosios“ sektos lyderį. Ji pati atsakingu už pasikėsinimus į sveikatą ir gyvybę laiko labai žemišką jėgą – Vladimiro Putino režimą.
Ramūnas Bogdanas

Situacija pradėjo keistis XVIII a. Apšvietos laikais, ir bandymai perprasti Kristaus istoriją, kuri faktiškai suformavo mūsų dabartinę kultūrą, tęsiasi iki šiol. J. Latyninos knyga nėra originali savo požiūriu, tačiau ji pasižymi faktų, citatų, nuorodų gausa. Bandoma atsakyti į klausimą, ką tokio padarė krikščionys, kad romėnai juos draudė ir persekiojo.

Klausimas labai pagrįstas, nes Romos imperija buvo absoliučiai tolerantiška įvairiausioms religijoms. Žinomi tik du nepakantumo atvejai, ir abu kartus priežastis buvo ta pati – romėnai draudė apeigas su žmonių aukomis. Dėl to 186 m. pr. Kristų uždraustos antikinės bakchanalijos, o po dviejų šimtų metų imperatoriaus Tiberijaus laikais uždrausta druidų religija.

J. Latyninos tyrimas veda prie išvados, kad mūsų eros pradžioje Jėzaus mokymas buvo radikalus ekstremistinis to meto judėjimas, išplitęs už žydų bendruomenės ribų, todėl Romos imperija jam paskelbė karą, kaip šiais laikais karas buvo paskelbtas Islamo valstybei.

Šventyklos užėmimas

Jėzaus atvykimas į Jeruzalę ant asilo atkreipia autorės dėmesį į aplinkybes, kuriomis tas asilas gautas. Jį tiesiog atsirišo kaime stovintį prie vartų. Tų laikų žmonėms tai buvo lyg automobilio nuvarymas šiandien. Be to, nesislepiant, o paaiškinant, kad jo reikia Viešpačiui (Mk 11:6). Revoliucionieriai visada rekvizuodavo žirgus ar automobilius idėjos vardu. J. Latyninos nuomone, taip pasielgti galėjo arba turtą nusavinantys kovotojai, arba kaimuose buvo išplitusios Jėzaus pasekėjų kuopelės, padedančios savo lyderiui.

Artėjantį į Jeruzalę Jėzų pasitinka minios garbintojų, šaukiančių: „Osana!“ Apaštalas Morkus graikiškai parašytame tekste palieka neverstą aramėjišką šūkį „Išlaisvink mus!“ Taip galėjo šaukti tik pasekėjai, ir jų buvo daug. Išlaisvinti buvo galima nuo okupantų romėnų ir nuo kolaboruojančios su jais vietinės administracijos.

Jėzus Jeruzalėje pasirodė Velykų metu. Tada šventei Didžiojoje Šventykloje į miestą suplūsdavo iki milijono žmonių iš viso krašto. Tarp jų buvo nesunku pasislėpti paieškomo Jėzaus vadovaujamos sektos nariams.

Jėzaus atvykimas į Jeruzalę ant asilo atkreipia autorės dėmesį į aplinkybes, kuriomis tas asilas gautas. Jį tiesiog atsirišo kaime stovintį prie vartų. Tų laikų žmonėms tai buvo lyg automobilio nuvarymas šiandien.
Ramūnas Bogdanas

Apie paiešką praneša apaštalas Jonas: „Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.“ (Jn 11,57) Graikiškas terminas, kuriuo vadinamas šis „įsakymas“ Romos imperijoje reiškė arešto orderį – labai aiškų formalų nurodymą, kuriame nusakyta paieškomojo kaltė, apibūdinama jo išvaizda ir skelbiamas užmokestis už talkinimą sulaikant. Matyt, iš šio orderio Judas Iskariotas bus sužinojęs apie 30 sidabrinių.

Įkaitinta religinė priešvelykinė atmosfera žydų minioje, laisvės šūkiai, Jėzaus pasirodymas, nepaisant orderio areštui, rodo metamą iššūkį valdžiai.

Atvykęs Jeruzalėn, Jėzus patraukia į svarbiausią vietą – į šventyklą. Kadangi jau vakaras, ją tik apžiūri (Mk 11,11). Kitą rytą veikia ryžtingai: eina į vidų ir duoda suprasti joje esantiems aukštiesiems kunigams, Rašto aiškintojams ir seniūnams (Mk 11:27), t.y. vietinei žydų valdžiai, kad jie gali būti nužudyti (Mk 12:9). Šie pasitraukia, bijodami minios.

Jeruzalės šventykla buvo vienas didžiausių pasaulio statinių. Kompleksas apėmė net 14,4 ha teritoriją, pilną kiemų, kiemelių, galerijų, salių. Didžiausia erdvė vadinosi Pagonių kiemas, kur telkėsi turgus, pinigų keityklos. Pavadinimas atspindėjo multikultūrinį romėnų pasaulį, nes į šią prekybos vietą Jeruzalėje, kuri buvo vienas iš svarbių verslo centrų imperijoje, įleisdavo pagonis iš kitų imperijos vietų.

Šventyklą saugodavo specialus dalinys, į kurį vietos buvo paveldimos. Vien dešimčiai vartų uždaryti nakčiai reikėdavo 200 vyrų būrio.

Per Velykas žydai aukodavo šventykloje ėriukus. Jų prireikdavo net 250 000. Šventykla trenkė skerdiena, kurios kvapą slopindavo smilkalais. Kitais atvejais neturtingieji galėdavo apseiti su mėsiniu karveliu. Pastarųjų aukodavo milijonais.
Ramūnas Bogdanas

Rinktiniai žydų kariai nė piršto nepajudino, kada Jėzus ėmėsi vartyti prekeivių ir pinigų keitėjų stalus. Ar jie buvo nuginkluoti itin gausių Jėzaus šalininkų, ar perėjo į jo pusę?

Kur buvo okupacinė kariuomenė?

Per Velykas žydai aukodavo šventykloje ėriukus. Jų prireikdavo net 250 000. Šventykla trenkė skerdiena, kurios kvapą slopindavo smilkalais. Kitais atvejais neturtingieji galėdavo apseiti su mėsiniu karveliu. Pastarųjų aukodavo milijonais.

Iš toli atvykęs auką galėdavo nusipirkti Pagonių kieme, tačiau tam netiko romėniški pinigai su imperatoriaus atvaizdu, nes Izraelio Dievas neleido vaizduoti žmones. Prie įėjimo į šventyklą buvo pinigų keityklos, kur maldininkas išsikeisdavo savo valiutą į „teisingus“ pinigus. Kursas, aišku, buvo palankus monopolistui keitėjui.

Be to, žydus slėgė dvigubas apmokestinimas: jie privalėjo mokėti mokesčius Romai ir dar vadinamą „korbaną“ savo Šventyklai. Pastarojo, aišku, irgi nepriimdavo pinigais su atvaizdu.

Visą šį didžiulį verslą valdė vyriausiasis žydų kunigas. Radikalūs judėjai iš „ketvirtosios“ sektos, kurią sudarė zilotai ir jų kovinis būrys sikarijai (apie juos esu šiek tiek rašęs čia https://www.delfi.lt/archive/r-bogdanas-viskas-prasidejo-nuo-sikariju-durklu.d?id=70809616) Pagonių kiemą, kuriame veikė miesto turgus, bankas ir birža, laikė Šventyklos išniekinimu. Todėl būtent šis kiemas tapo jų lyderio Jėzaus taikiniu. Pasak J. Latyninos, Jėzus apvalė šventyklą, atlikdamas išpranašautą Mesijo darbą, po kurio prasidedanti Dievo Karalystė.

Romėnų neveiklumas po to, kai minia užgrobia pagrindinę šventyklą, kelia klausimą, kodėl Romos vietininkas Poncijus Pilotas ramiai stebėjo riaušes iš savo rezidencijos Jeruzalėje – nuo strateginėje aukštumoje stovinčio Antonijaus bokšto, kur buvo romėnų garnizono stovykla? Istoriniuose šaltiniuose autorė randa paaiškinimą, kad tuo metu prefektas buvo už 130 km esančioje Kesarijoje su Dešimtuoju legionu. Į ten Pilotą dar jo valdymo pradžioje pavyko išprašyti vyriausiam šventikui Kajafui ir valdytojui Erodui Antipai.

Per Velykas kilus maištui, kada užgrobiamas pagrindinis objektas Jeruzalėje, Romos vietininkui atsirado proga grįžti, ir jis ja pasinaudojo.

Evangelistas Morkus stalų išvartymą aprašo kaip vieno žmogaus perfomensą, tačiau toliau pasakoja, jog Jėzus kelias dienas valdo visą kompleksą ir sėdi prie aukų skrynios, lyg centrinio banko pinigų saugykloje. Tos dienos yra visagalio nugalėtojo triumfas, kuris be paaiškintos priežasties virsta nerimu, staiga atsirandančiu arešto išvakarėse.

Romėnų neveiklumas po to, kai minia užgrobia pagrindinę šventyklą, kelia klausimą, kodėl Romos vietininkas Poncijus Pilotas ramiai stebėjo riaušes iš savo rezidencijos Jeruzalėje – nuo strateginėje aukštumoje stovinčio Antonijaus bokšto, kur buvo romėnų garnizono stovykla?
Ramūnas Bogdanas

Kas nutiko, kad banką perėmęs Jėzus nakčiai eina už miesto, kad dieną vėl grįžtų tarsi į darbą pro vartus, kur miesto sargyba lengvai jį gali areštuoti, nedengiamą minios, kaip šventykloje? Kodėl nelikus už tvirtų dvigubų sienų drauge su savo šalininkais?

J. Latynina siūlo paaiškinimą – Jėzus nepasitraukė savo valia, o buvo išvytas sugrįžusių Romos legionierių. Kelių dienų reikėjo, kad naujiena pasiektų Kesariją ir okupacinė kariuomenė atvyktų užgniaužti sukilimo. Ši prielaida paaiškina pasitraukusio Jėzaus prisipažinimą Getsemanės sode užmiestyje, kad jo siela mirtinai nuliūdusi (Mk 14, 34), ir kodėl jis liepia savo palydovams parduoti apsiaustus, kad įsigytų kalavijus (Lk 22,36). Pralaimėjusio pučo lyderis pasitraukęs slepiasi ir apmąsto pralaimėjimą, svarsto pasipriešinimo galimybes.

Kaip toliau autorės tyrinėjama viena svarbiausių savaičių pasaulio istorijoje, bus papasakota antrojoje dalyje po Velykų, kurias mini beveik trečdalis žemės gyventojų.