Politinių kortų nameliai kai kuriose savivaldybėse išdygo manipuliuojant rinkėjų emocijomis, peržengiant padoraus politinio veikimo ribas. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Naujai išrinkto Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus kukli šypsena niekaip nedera su pasirinktomis rinkimų kampanijos priemonėmis.
Prieš pat rinkimus įkurtas rinkimų visuomeninis komitetas turėjo pabrėžti kandidato neutralumą ir atsiribojimą nuo prastai visuomenėje vertinamų politinių partijų. Nors pats R. Šimašius dar visai neseniai buvo ilgametis partietis, ir ne bet koks, o Liberalų sąjūdžio pirmininkas. Didžioji dalis su R. Šimašiaus komitetu į miesto tarybą patekę žmonės, taip pat ilgamečiai liberalų partijos nariai, prieš pat rinkimus paskubomis nusimetę partinius kostiumus ir sukneles.
Kol partijai sekasi, ji ant bangos, esi prisiekęs partietis ir kitus tarkuoji, kad nesilaiko partinės disciplinos. Kai tik užgriūna sunkumai, neri kuo toliau, gelbėdamas savo politinį kailį, partinį ženkliuką paslėpęs giliausiame stalčiuje. Kur politinis nuoseklumas, vertybės, principingumas? Tiesiog jo nėra ir negali būti, kad ir kaip dažnai ir su pasididžiavimu apie tai, naujai išrinktas meras kalbėtų.
Nujausdamas, kad tokio primityvaus akrobatinio triuko gali nepakakti geriems rezultatams pasiekti, meras iš kišenės traukia dar vieną kortą – homoseksualumą. Rinkimų sąraše priekyje atsiduria LGBT aktyvistas, agitacija vykdoma ir Vilniuje esančiose homoseksualų baruose. Vaivorykštės spalvos vėliavėlės rinkimų kampanijoje tampa dar vienu politinio cinizmo pavyzdžiu.
Balsų medžioklė nutaikyta į žmogaus gyvenimo būdo niuansus, bet tai juk kiekvieno asmens privatus dalykas, niekaip nesusijęs su viešųjų reikalų tvarkymu. Žmogaus asmeninis gyvenimas demokratinėje šalyje negali tapti viešosios politikos instrumentu. Merui liberalui ši taisyklė turėtų būti šventa. Tačiau noras likti valdiškoje kėdėje yra aukščiau bet kokių vertybinių idealų.
Dar daugiau, ar siekiant pritraukti homoseksualų bendruomenės balsus, buvo paaiškinta, kaip savivaldybė gali užtikrinti jų teises, kai tai ne jos, o įstatymų leidybos institucijų kompetencija. Sutvarkyti šaligatvius ar apšviesti gatves savivaldybė privalo visiems miestiečiams, nesvarbu, kokio tikėjimo, lyties, amžiaus ar seksualinės orientacijos jie būtų. Leidimas homoseksualų eitynėms Vilniaus gatvėmis yra vienintelis realus pažadas, kurį žmonių jausmais ir gyvenimiška situacija manipuliuojantis meras, gali išpildyti.
Pagaliau kyla klausimas, ar tokie politiniai dariniai, kurie turi tik vieną siaurą, aiškiai išreikštą interesą, atitinka šiuolaikinės politikos standartus. Panašiai elgiasi ir tautiniu pagrindu suformuoti politiniai dariniai. Lenkų rinkimų akcija Vilniaus regione, rusakalbių komitetai Klaipėdoje yra vieno intereso pagrindu sudaryti dariniai. Tautinis klausimas yra iškeliamas virš visų kitų svarbių viešojo gyvenimo problemų.
Iškeldami homoseksualų teisių ar tautinių mažumų interesų gynimą, politikai sąmoningai skaldo visuomenę, kursto tam tikrą įtampą. Dažniausiai tokiais atvejais yra pasitelkiama žmogaus teisų diskriminacinė tematika. Tačiau kyla labai pagrįstas klausimas, ar homoseksualumas, priešingai, nėra tapęs pranašumu, ypač, jeigu kalbame apie profesinę karjerą kai kuriose įstaigose?
Visgi politika yra bendrųjų, viešųjų problemų sprendimas, įvairių visuomenės grupių interesų kompromiso paieška. Esu įsitikinęs, kad siaurų interesų gynimas ir atstovavimas, pirmiausiai turi būti nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis. Politiniai dariniai, partijos turi veikti visuotinės pažiūrų sistemos pagrindu.
Kol taip nėra, neatsakingi politikai lovos reikalus ar tautinę kortą ciniškai išnaudoja savo interesams tenkinti.