Neseniai buvo paskelbta geroji naujiena, kad Lietuvoje – jau vėl mūsų trys milijonai. Ir tai tiesa, tokia statistika.
Bet nuo žinios apie tai tuojau pabudo urviniai patriotai kaukt, kad čia ne visi tikri lietuviai, kad čia matai ir maišyti žmonės, ir privažiavę iš Ukrainos ir Moldovos gastarbaiteriai, tai yra atvykę dirbti imigrantai.
Panašūs žmonės visad siunta dėl gerų naujienų. Atidaro naują „Maxima“, naujos darbo vietos – blogai, verslininkai vagiai, moka minimumą, vergovė. Bankai dirba pelningai – vagiai, sukčiai, veža pinigus iš Lietuvos, šalelė išparceliuota. Anksčiau Lietuvoje žmonių mažėjo – jie rėkė, kad visi išsilakstė; dabar žmonių daugėja, tai vėl blogai, privažiavo ne tokių.
Jie patys savęs negirdi, kaip jie nusišneka.
Toks dalykas, kaip „tautybė“, arba koks „grynas lietuviškas kraujas“, yra pasaka, prasimanymas, nacistinė legenda – kaip mitas apie arijų rasę Vokietijos reiche.
Lietuvybės samprata buvo pateisinama daugiau nei prieš šimtą metų, kai mūsų etninė valstybė tik kūrėsi, ir mums reikėjo savo idėjos. Tada ir buvo sumeistrauta mintis apie tautą, apjungtą kalbos ir bendrų genų. Nes Lietuva niekada iki tol nebuvo lietuviškai kalbanti valstybė, arba mėlynakių ir šviesiaplaukių kraštas.
Valstybės kūrimui tokia idėja, nors ir nesąmoninga, puikiai tiko. Čia buvo lyg bendrovės reklaminis šūkis ar misijos pareiškimas. Nebūtinai tiesa, bet verslui tinka. O valstybės kūrimas tada buvo tiesiog projektas, kuriame tikslas pateisino priemones.
Amerikoje amerikietis yra kiekvienas ten gyvenantis, kad ir kur būtų gimęs, kokia kalba bekalbėtų. Britanijoje britais laikomi ir žmonės su sikhų turbanais, ir Tanzanijoje gimę, ir net iš Lietuvos atvažiavę salotų skinti ir pasilikę.
Dalis Prancūzijos gyventojų yra marokietiškomis pavardėmis ir jie yra prancūzai, prancūzų tautos atstovai, ne „marokiečiai su prancūzų pilietybe“.
Prancūzai žino, kad tokio dalyko, kaip etniškai tikri prancūzai, net nėra – dalis senųjų pavardžių yra ispanų arba italų arba vokiečių kilmės, kaip ir tų žmonių šaknys. Nes Europoje dabar esančios valstybės yra palyginti nauji dariniai. Tautos maišėsi, nyko ir augo.
Kaip ir mūsų kunigaikščiai, kuriuos mes lietuviškais vardais vadinam. Ar Vytautas Didysis buvo lietuvis? „Žinoma“, – sakytų kiekvienas patriotas. Paklauskite šiaudinio patrioto, kokia kalba Vytautas ar Gediminas ar Mindaugas rašė. Ir ar nuo to tas patriotas jų nelaiko lietuviais. Pamatysite, kaip šiaudinis patriotas užsikimš. Nežinos, ką sakyti.
Aš labai mėgstu juos erzinti ir nervinti. Vos tik išgirstu „tikras lietuvis“, iškart klausiu: tai kaip nustatyti, ar žmogus tikras lietuvis?
Ar yra „lietuvio genetinis kodas“ arba kraujo grupė, pagal ką galima būtų paimti šlapimo arba kraujo testą ir laboratorijoje nustatyti lietuviškumą? Ne, nėra.
Ar yra kažkokie kriterijai – odos, plaukų, akių spalva, kurie tave gali padaryti nelietuviu? Pavyzdžiui, mano rudos akys – ar aš esu mažiau lietuvis? Kiek lietuviškumo taškų tai atima iš manęs? O kiek Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusių lietuvių buvo ne šviesiaplaukiai ir ne mėlynakiai – ar jų parašai užskaitomi?
Ar lietuviui privalu kalbėti lietuviškai? „Žinoma.“ Tai tada ar viskas gerai su tūkstančiais juodaodžių, tamsiaodžių, maišytos rasės žmonių, puikiai nuo vaikystės kalbančių lietuviškai? Ar juos skaičiuosime už pusiau lietuvius, ar už visai lietuvius?
Ar yra lietuviui būdinga religija? Šitas labai geras. „Lietuviai yra katalikai“. O kaip tie, kas liuteronai, jie iš Klaipėdos krašto, ar jie mažiau lietuviai? O, palaukit, kaip su pagonimis, kurie baltom marškom pasipuošę ir žalvario papuošalais. Jie ne lietuviai? Kas jie? O mano draugai budistai, hinduistai ir krišnaitai, gimę Lietuvoje ir iš lietuviais laikomų tėvų šeimos ir tik lietuviškai kalbantys ir lietuviškas mokyklas baigę?
Jie yra didesni Lietuvos patriotai negu visi tie bliaunantys apie kraujo grynumą. Tiesą sakant, dažniausiai tie, kas sklaidosi apie „lietuvybę“ ir savo etninį pranašumą prieš „šūdlenkius“, „ruskius“, „žydelius“, „anglis“, „pakius“, rašo lietuviškai su baisiomis klaidomis ir geriau išmano anekdotus apie Petką ir Čiapajevą, sovietinius filmus ir Putino propagandą, negu Lietuvos istoriją ir geografiją? O Ilja Laursas yra lietuvis ar ne, kai jo vardas rusiškas, kaip Vladimiro Lenino tėvo?
O kodėl, kai kas nors iš Lietuvos žydų pasaulyje tampa milijonieriumi ir garsenybe, ko labai daug vyko XX amžiuje, mes visam pasauliui rėkiame, kad jie lietuviai, nežiūrėdami nei kaip jie kalbėjo, nei kas jų tėvai buvo, nei kur jie gyveno, nei kokias pilietybes turėjo? Kiek reikia milijonų uždirbti, kad galėtum būti lietuviu laikomas?
Nurodykite sumą. Ir jei yra toks kriterijus, ir yra tokia suma, tai kodėl tada runkeliai, pašalpiniai, nevykėliai, tinginiai ir valkatos gali būti (ir yra) laikomi lietuviais tik todėl, kad jų vardai „lietuviški“ ir kad jie moka penkiasdešimt lietuviškų žodžių?
Ar apsimyžęs valkata Gediminas Pimpaliūnas arba Jaunutis Putė, renkantys butelius iš konteinerio Vilniuje, yra geresnis ir tikresni lietuviai negu mišrios rasės Čarlzas Tautvydas Mgabazi lietuvės ir nigeriečio šeimoje, kuris gimė Londone, mokėsi Berlyne ir yra chirurgas Čikagoje, puikiai kalba lietuviškai, nes tai jo gimtoji kalba?
Žinokit, patriotai niekada negali atsakyti nė į vieną šių klausimų. Jie pasimeta ir juos apima isterija, nes jie supranta, kad neturi pakankamai proto, kad galėtų pateisinti savo prietarus.
Ir todėl aš tik didžiuosiuos, jei į Lietuvą važiuos tūkstančiais žmonės iš viso pasaulio ir norės vadintis lietuviais ir žinos, kad jie laukiami. Lietuviškas pasas turi būti dalinamas dosniai visiems, kad tik nori pas mus gyventi ir dirbti ir tapti Lietuvos dalimi.
Aš visiems Ukrainos statybininkams ir taksi vairuotojams, dirbantiems Lietuvoje, siūlyčiau Lietuvos pilietybę jau šiandien.
Jūs tik būkit, jūs tik dirbkit, atsivežkit šeimas, niekur neišvažiuokit. Tegu čia bus jūsų namai. Mes vietos turim, mes darbų turim per akis, kurių patys nebenorim dirbti (tai tiesa – Lietuvoje darbą galima susirasti per valandą, verslą pradėti užima pusdienį), mes rami ir įstatymų valdoma šalis, sveiki atvykę.
Mes galime padaryti Lietuvą antrąja Amerika. Dviguba pilietybė yra pirmas ir didelis žingsnis. Balsuokite atsakingai.