Ištrauka iš laidos:
Toliau pakalbėkime, kodėl vertėtų balsuoti „už“, ir kad nekiltų nesusipratimų iškart susidėliokime tris dalis: neaiškumų paneigimą, realią naudą ir ateities galimybes.
Vienas pagrindinių priešininkų argumentų – mokesčiai ir balsavimas. Atseit gyvensim, kur labiau patinka, gydysimės, kur pigiau, o emigrantai rinks valdžią čia likusiems.
Visas šias problemas galima išspręsti teisės aktais. Reikėtų suprasti, kad mokesčiai yra susiję ne su pilietybe, o su darbo santykiais.
Juos moki ten, kur uždirbi. Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys užsieniečiai moka mokesčius į Lietuvos biudžetą, kaip ir mūsų emigrantai, susimoka į savo šalių kasas.
Socialinė apsauga. Baimė, kad Lietuviai gyvenantys užsienyje grįš gydytis į Lietuvą už mūsų pinigus, irgi išsprendžiama teisės aktais.
Nemoki mokesčių – negauni gydymo. O kad nebūtų nesąžininga, kai sumokėjęs 50 eurų gauni sveikatos apsaugą ir gali pasidaryti operaciją už 50 tūkstančių, galima nustatyti minimalų terminą, kiek laiko reikia gyventi ir mokėti mokesčius Lietuvoje, jei nori pilnos sveikatos apsaugos.
O kaip su karine prievole? Tam užtenka dvišalių sutarčių, kurios leistų piliečiui pasirinkti, kurioje šalyje jis nori atlikti tarnybą. Nežinau, kaip jums, bet man svarbiau yra žmogaus noras ginti Lietuvą, nei argumentas, kur jis to išmoko.
Jei lieptų rinktis tarp lietuvio Norvegijoje, kuris prasidėjus karui Lietuvoje atvyktų ginti Lietuvos, ir tautiečio čia, kuris prasidėjus karui išvyktų ginti Lietuvos į Norgę, tai man gal mielesnis tas pirmas.
Europos Sąjungoje net 22 šalys vienaip ar kitaip pripažįsta dvigubą pilietybę ir tik 5-ios draudžia. Tad balsuodami „už“ nedarome kažko drastiško, greičiau prisitaikome prie pasaulinių tendencijų ir realybės.
Jeigu pastebėjote, aš kol kas nepateikiau nė vieno argumento už daugybinę pilietybę. Kol kas tik neigiau argumentus prieš. O dabar iš tikrųjų prasideda ta dalis, kur vardinu, kodėl daugybinės pilietybės šalininkai nori, kad balsuotumėte „už“.
Pagrindinis argumentas, kodėl verta balsuoti „už“, yra mūsų ryšio išlaikymas su išvykusiais piliečiais. Tai ypač aktualu tampa Britanijai paliekant Europos Sąjungą, kuomet didžiulei masei lietuvių gali tekti rinktis tarp šalies, kurioje gimei, ir šalies, kurioje gyveni.
Jei atimsim iš jų galimybę pasilikti Lietuvos pilietybę, galim prarasti juos visiems laikams. O tai reikšminga Lietuvos dalis. Šiuo metu karalystėje oficialiai gyvena 23 tūkstančiai lietuvių. Taip, žinoma, 23 tūkstančiai... Neoficialiai skaičius gali siekti iki 300 tūkstančių. Šis realių ir garsiai pasakomų skaičių neatitikimas matematikoje yra vadinamas Skvernelio paradoksu.
Didžioji dalis išeivių nori išsaugoti Lietuvos pilietybę, nes tiesiog jiems tai svarbu. Išsirinkti vieną pilietybę ir atsisakyti kitos yra sunkiau negu pasirinkti „Androidas“ ar „iOS“. Vienas praktiškesnis, kitas širdžiai mielesnis. Suprantu, kad tai emocinis, o ne loginis argumentas, bet jokie įstatymai neprivers mylėti Lietuvos, tačiau gali atbaidyti.
Taip pat emigrantai nori išsaugoti galimybę savo vaikams – Steponui, Mykolui ir Kevinui, taip, Kevinui, nes Skausmantas – nu kamon, Skausmantas – suteikti Lietuvos pilietybę.
Tai leistų lengviau grįžti į Lietuvą. Čia mokytis, pirkti ir kurti namus, leisti vaikus į darželius, kaip visaverčiam šalies gyventojui, o nes irtis per biurokratijos mašiną, pildant krūvas prašymų, lyg būtum svetimas savo šalyje.
Paprastai kalbant, turime padaryti viską, viską, absoliučiai viską, kad tik apsaugotume žmones nuo būtinybės eiti į Migracijos departamentą. Jeigu nesuprantat, kaip tai blogai, tai įsivaizduokit, kad eiti na… yra poilsinė all inclusive kelionė, palyginus su ėjimu į Migraciją. Vien dėl to verta balsuoti „už“.
Nes, būkim biedni, bet teisingi – pilietybę praradusiam užsienio lietuviui kartu išgaruoja ir bet kokie pasvarstymai apie galimybę kraustytis gyventi į Tėvynę.
Ir jei sakysite, kad norint mylėti Lietuvą jos pasas nereikalingas, būsit teisūs. Bet pripažinkit, kad neleisdami jo turėti, siunčiam ne kokią žinią. Čia kaip sakyt tėvui, kad draudimas matytis su vaiku netrukdo jam mylėti savo atžalos.
Mes, čia pasiliekantys, turime išlaikyti ryšius su mūsų bendruomenėmis užsienyje. Kuo jie bus stipresni, tuo mums geriau. Balsavimas „už“ – tai galimybė suteikti progą dirbti už Lietuvą naujai kartai.
Ir aš asmeniškai kategoriškai atsisakau šituos žmones vadinti emigrantais ar kažkokiais pabėgusiais ar netgi išdavikais. Jie man yra tiesiog laikinai išvykę.
Ir jei jūsų neįtikina šis argumentas, turiu dar vieną. Pasižiūrėkime į Izraelio ir Amerikos santykius. Amerikos žydai, stengiasi dėl savo tėvynės, nors joje negyvena, ir tai lemia, kad Amerika yra viena didžiausių Izraelio sąjungininkų ir saugumo garantas.
Lygiai taip ir mūsų bendruomenės galėtų mums padėti. Būdami Lietuvos piliečiai įtikinti savo šalių politikus nepalikti Lietuvos sunkią valandą.
Ir čia nereikia žiūrėti toli. Atsiminkite „Euroviziją“. Kas mums daugiausia balų duoda? Gruzija, nes draugai ir Jungtinė Karalystė, nes ten krūva lietuvių. Ir ačiū jiems. Na, šiemet dar latviai duos po „Laisvės TV“ kreipimosi, gali nedėkot, Jurijau.