Kai britai pasisakė už išstojimą iš Europos Sąjungos (2016-ųjų birželis), mano geras bičiulis Markas viename Londono barų leptelėjo: „Jei [nepadorus žodis, neigiamai apibūdinantis žmogų arba daiktą] jankiai neišrinks to [nepadorus žodis neigiamai apibūdinantis žmogų arba daiktą] Trumpo, mes atrodysim kaip paskutiniai idiotai.“
Laimei, amerikiečiai Donaldą išrinko. Deja, Markas vis dar galvoja, kad britai yra totalūs kvailiai.
Ukrainiečiai, panašu, išrinks humoristą, aktorių. Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Instituto politologai vakar susiginčijo tarpusavy, ką tai galėtų reikšti ir – svarbiausia – kokios išvados Lietuvai.
– Tai ženklas, jog Lietuvos demokratija yra brandesnė negu Ukrainos! – pareiškė Birutė. – Mes jau turėjome humoristų, aktorių, muzikantų ir kitokių įžymybių Seime! Mes nuėjome į priekį! Ukrainos demokratija gi išgyvena paauglystę kaip mes prieš 11 metų.
Emocingą kalbą staigiai nutraukė Andžejus:
– Birute, informuokite ukrainiečius, kad po vienuolikos metų – kai jie jau subręs – juos valdys kolchozas, gorilka bus deficitas ir galimai niekas jų neskiepys…
Į tokį išsišokimą aš negalėjau nereaguoti ir greitai įvedžiau tvarką, panaudojęs Jungtinės Karalystės parlamento geriausią praktiką:
– Order! Order!
Kiek atsikvėpęs, bandžiau visus sugrąžinti prie darbotvarkės:
– Kolegos, visi po lygiai uždirbat – skirtingai negu visur kitur – tad prašyčiau gerbti vieni kitus.
Po trumpos pauzės, lyg „Čto, gde, kogda“ komandos kapitonas (tą laidą žiūri visi mūsų instituto politologai), motyvuojamai paklausiau:
– Kokios dar versijos?
Kristupas Juozapas – jauniausias mūsų analitikas – pasidalijo savo įžvalga:
– Na, gali būti ir atvirkštinis variantas. Gali būti, kad mūsų demokratija tiesiog per greitai vystosi ir čia nieko gero. Galų gale, versle ir politikoje svarbiausia yra taimingas (anglų k. timing reiškia pasiūlyti kažką laiku ir vietoje – aut. past.). Gali būti, kad, kaip čia geriau pasakius, pralenkėm laiką ir tuo pačiu persistengėm, bankrutavom dar prieš rinkos atsiradimą, taip sakant.
Vyresnieji specialistai susižvalgė. Andžejus pastūmė į šoną brendžio stiklinę:
– Kaip suprast?
Kristupas Juozapas nukreipė žvilgsnį į mane, lyg klausdamas, ar jam galima toliau kalbėti. Pritariamai linktelėjau galvą.
– Tai aš esu teisi! – sušuko Birutė.
– Ne visai, – tarė Kristupas Juozapas. – Gali būti, kad mes juos išrinkome per anksti.
– Jėzus Marija, – Andžejus, trenkdamas sau delnu per kaktą, įsipylė antrą brendžio stiklinę.
– Tiesiog gali būti, kad dabar prasidės masinis įžymybių rinkimas į valdžią. Taip sakant, nuo Amerikos iki Rytų Europos, visoje transatlantinėje erdvėje šalis valdys TV žvaigždės, muzikantai, sportininkai ir taip toliau. Žodžiu, gal mūsiškius reiktų rinkti dabar. Kitu atveju kažkaip keistai atrodysim. Gali būti, kad tiesiog negalėsim susišnekėt su kitais. Jie ten tikriausiai savo bazarą turi, – paskaitą baigė vos dvidešimt ketverių sulaukęs jaunuolis.
Staiga visų žvilgsniai pakrypo į mane.
– Oh… Oooooo. Ne ne. Ne ne ne. Į mane nežiūrėkite. Aš visiškai atsidavęs moksliniam darbui ir jokių kalbų apie jokius rinkimus negali būti.
– Bet… Tomai…
– Ne. Ne. Pailsėkim dešimt.
Supratęs, kad tuoj mane privers su Gražuliu arba Guoga parlamentinėse sesijose dalyvauti, greitai paskelbiau pertrauką. Sugrįžę po pertraukos, kolegos pratęsė analitinį brainstorming’ą.
– Apskritai kaltas telikas, – rėžė Andžejus.
– Taip, televizija kvailina žmones, – kiek netikėtai pritarė Vacys, kuriam jau beveik laikas į pensiją.
Vacys yra iš tų, kuris tiki dėže maždaug tiek pat, kiek kunigu sekmadienį, nors taip pat svajingai prisimena savo tarnybą sovietinėje armijoje. Kartais sunku suprasti, kaip veikia sovietinį universitetą baigusio ekonomisto smegeninė. Bet Vacys mums reikalingas, nes už jį gauname teigiamų vertinimo taškų diversity skiltyje, o daugiau taškų reiškia didesnį finansavimą. Būtent todėl jo subinė mūsų institutui reikalinga. Ji yra auksinė subinė.
Birutė televiziją mėgsta ir nemėgsta Andžejaus. Natūralu, kad ji metė jam iššūkį:
– Kuo gi kalta televizija?
– Televizija demokratiją pavertė cirku, – dėstė toliau Andžejus. – Kažkada rinkimai buvo įvykis. Dabar rinkimai nebėra įvykis. Aišku, patys politikai prisidarė rinkimų tiek, kad net nebeturi laiko užsiimti valdymu.
Andžejus tyčia mestelėjo akmenuką į mano praeities daržą, norėdamas mane suerzinti. Senas triukas. Bet nespėjau nieko atsakyti, nes į kovą šoko Birutė:
– Kuo čia kaltas telikas?!
– Telikas kaltas tuo, kad ten rinkimai vyksta kas savaitę. Va tu, Birute, jau išrinkai Lietuvos talentą?
– Ne.
– Bet renki? Žiūri?
– Žiūriu. Ir kas?
– O tas, kad ir kiti žiūri. Jie renka: talentą, iksfaktorių, balsą, eurovizininką, miestą, duetą, anekdotą, šokėjus ant parketo, šokėjus ant ledo ir dar velniai žino ką. Kiekvieną savaitgalį, po keletą kartų per visus kanalus.
Demokratiniu būdu. Masiškai. Suskaičiuok visus per metus atiduotus savaitgalinius balsus ir pamatysi, kad jų bus daugiau negu balsų skaičius, atiduotas per tikrus rinkimus.
– Ir kas iš to?! – atsisakė pasiduoti Birutė.
– Nieko. Tik tas, kad rinkimai jau nebe įvykis. Jie vyksta nuolat. Todėl žmonės savo balso nesureikšmina. Jie balsuoja dvidešimt kartų per metus ir psichologiškai jau įsisąmonino, kad jų balsas jų gyvenimo iš esmės nekeičia.
Ar jie pakels ranką už akordeonininkę Ingą ar akrobatą Paulių, – koks skirtumas, po pusmečio jau bus nauja žvaigždė. Vieną dieną jie išrenka Minedą ir greit pamiršta, po pusės metų išrenka kurią nors iš monikų ir vėl greit pamiršta. Vienąkart išrenka šokėją iš Šakių, kitąkart dantimis grojantį alergologą iš Raseinių. Galiausiai ir per tikrus rinkimus rinkėjo požiūris būna atsainus. Rinkėjas yra atsipalaidavęs. Koks skirtumas, kas bus premjeras, meras ar prezidentas?
Lošėjas, vagis, policininkas, analitikas, oligarchas… Balsuojam! Kuo linksmiau! Gyvenam kartą. Nes koks skirtumas – po savaitės bus kažkoks naujas balsavimas.
– Nesąmonė, – argumentuotai pareiškė Birutė.
– Aš, kolegos, kalbu apie psichologiją. Balsavimas, rinkimai turi būti įvykis. Čia kaip su darbuotojais, – žvilgtelėjo Andžejus į mane, matyt norėdamas pasakyti, kad aš despotas. – Vieną kartą pasakai padaryti kažką ekstra, antrą, trečią, ketvirtą… Žiūrėk, po kiek laiko darbuotojas jau nebesitiki pagyrimo, o neilgtrukus išvis nustoja dirbt net pagrindinius darbus.
Formuojasi tam tikri lūkesčiai.
Tas pats su balsavimu. Kai tavęs prašo pakelti ranką kartą į ketverius metus, tu susimąstai, pasidarai tyrimus, pasiskaitai programą. Kai tave ragina kelti ranką kiekvieną savaitgalį, tu viską darai paviršutiniškai. Žmonės geriau žino monikų dainas ir su kuo jos miega, negu partijos, už kurią balsavo, programą.
Čia visi nutilo. Tikriausiai susimąstė, už ką balsuoti savaitgalį. Turėjau pasielgti kaip lyderis. Todėl nutraukiau tylą:
– Gerai. Kuo tai susiję su Ukraina? Ir ką tai reiškia Lietuvai?
Pasinaudodamas tuo, kad Andžejus nuo monologo išdžiūvusią burną vilgė brendžiu, bonuso taškus toliau bandė rinkti Kristupas Juozapas:
– Na. Man atrodo, kad Andžejus norėjo pasakyti, kad – ir aš beje tam visiškai pritariu – nebus jokia staigmena, jei laimės Volodymyras Zelenskis, nes dabar toks trendas…
– Ne, jaunuoli, – nutraukė jį Andžejus. – Trendus mato, jais tiki ir juos seka tokie tatuiruoti pridurkai kaip tu…
Žvilgtelėjau į Birutę, kuri iškart viską suprato ir patraukė brendžio butelį toliau nuo Andžejaus. Tuo pat metu įsiterpiau:
– Gal pabandykim be įžeidinėjimų. Hm?
– Sorry, – tarė Andžejus. – Aš noriu pasakyti, kad laimėti gali bet kas, nes dabar viskas yra šou biznis. Kadaise į politiką buvo integruotas šou biznis. Tie, kas tą suprato, galėjo efektyviau užimti valdžią ir ją išlaikyti. Bet šou biznis buvo tik dalis demokratijos.
Dabar gi, kai šou biznis į save (!) integravo demokratiją, demokratiniai rinkimai tapo mažiau svarbūs, jie tapo šou dalimi. Ir būtent todėl politika tapo visišku šou bizniu. Todėl galiausiai – kaip ir iksfaktorių – laimi tas, kas padaro geresnį šou. Niekam nereikalinga tiesa, nereikalingas protas, nereikalinga kryptis ir – svarbiausia – nereikalinga ilgalaikė perspektyva. Reikalingas geras... – Andžejus padarė pauzę. – Šio savaitgalio... – Andžejus padarė dar vieną pauzę. – Šou.
Išgėrė brendžio likučius. Pakilo nuo stalo ir tarė:
– Viskas. Varau.
Prieš jam uždarant duris paklausiau:
– Tai ką man dabar daryti? Būtent tai ir parašyti Delfyje?
Atsisukęs tarpdury, Andžejus tarė:
– Jo. Tai ir dar tai, kad visų mūsų mylimas Sovietų Sąjungos griovėjas Ronaldas Reaganas savo karjerą pradėjo nuo darbo radijuje ir vėliau buvo gan sėkmingas aktorius. Todėl jau greitai Lietuvos premjeru ir prezidentu taps „Radistai“. Tik dar nežinau, kuris bus kas. Iki.