Be abejo, šiandien žvilgsniai pirmiausia krypsta į Ukrainą, kurioje kibernetinės atakos kaip priemonė sumaiščiai kelti jau yra tapusios kasdienybe.
Taip pat čia kartojamas subtilus šoumeno – kandidato į prezidentus protegavimas. Jei suveikė Amerikoje – kodėl neturėtų suveikti Ukrainoje?
Na, mes taip pat prieš kurį laiką turėjome šoumeną Seimo pirmininką, kuris sėkmingai po to grįžo į šou verslą.
Ar Rusija bent kiek prie to prisidėjo, sunku dabar pasakyti, bet Rusijos mėginimai paveikti rinkėjų valią įvairiose šalyse akivaizdūs, tam tikrais atvejais netgi demaskuoti ir teisiškai įvertinti. Kad tokių mėginimų nebus ar nėra Lietuvoje galėtų manyti nebent visiškas naivuolis. Tad ko galime tikėtis artimiausiais mėnesiais? Kibernetinės atakos?
Vargu bau... Po Estijos, o ir savos patirties esame gan pažengę kibernetinės apsaugos srityje, netrukus vyksiančios NATO kibernetinio saugumo pratybos įgalina keistis patirtimi atremiant tokias grėsmes.
Ir tokių atakų specialistai, veikiantys Rusijos naudai, jau įsitikino, kad kibernetinių atakų šaltiniai, nors ir sunkiai, vis dėlto susekami, o kaskart atnaujinti tokius žaidimus vis dėlto kainuoja.
Galim, žinoma, tikėtis vienos kitos informacinės „bombos“, kokio nors „nutekinimo“ arba žaibiškai plintančio gando, susijusio su socialiai jautriomis temomis.
Bet apskritai Rusijos hibridiniams strategams Lietuvoje daug stengtis nereikia. Galima tiesiog atsipūtus stebėti Seimo daugumos ir premjero veiksmus ir trinti rankas – sumaišties jau pakanka, o bus dar daugiau prezidentinei kampanijai įsibėgėjant.
Kitaip tariant, Lietuvoje pakanka atsakingas pareigas užimančių asmenų, kurie sumaištį kelia patys savo valia. Ir visiškai nesvarbu, daro tai Rusijos inspiruojami ar dėl neišmanymo – tokios „savitarnos“ rezultatai vienodai kenkia demokratijai Lietuvoje ir esminiams valstybės, t.y. visų jos piliečių interesams.
Pradėsiu nuo premjero Sauliaus Skvernelio, užsimojusio tapti dar ir prezidentu sudalyvavimo Jakeliūno „užvažiavime“ ant Lietuvos banko.
Apskritai man truputį nepatogu už kolegas, kurie kartais niekinančiai pavadina S. Skvernelį policininku.
Šiandien jau turime naują kartą profesionalių, šiuolaikiškai apmokytų policininkų, išmanančių ir pavyzdingai dirbančių savo darbą. Deja, premjeras priklauso tai truputį ankstesnei kartai, apie kurios atstovus buvo mėgstama pasakoti anekdotus.
Maždaug tokius: „Klausimas: kiek policininkų reikia įsukti elektros lemputei? Atsakymas: penkių. Kodėl? Todėl, kad vienas atsistoja ant stalo ir prideda lemputę prie patrono, o kiti keturi ima stalą už kojų ir suka eidami ratu...“
Buityje neįsivaizduojama situacija, bet politikoje, norint atkreipti į save dėmesį, gali ir suveikti. Kažin ar kas pastebėtų BFK krizės tyrimo išvadas, jei jos būtų pateiktos, kaip ir numatyta balandžio pabaigoje, juolab, kad tose išvadose gali nieko ypatinga ir nepasirodyti (gal kas dar prisimena premjero kreipimąsi į spec. tarnybas dėl opozicijos palaikymo mokytojų streikui?)
Bet ne išvados čia ir svarbu – svarbu procesas, ir pageidautina, kuo ilgesnis, su grėsmingais pažadais kreiptis į prokuratūrą dėl Lietuvos banko veiksmų...
Šiaip jau, jeigu būtų dėl ko į prokuratūrą kreiptis, tai reikėjo padaryti dar prieš rengiant spaudos konferenciją – ir toje konferencijoje pranešti visuomenei apie BFK atliktą veiksmą. Bet tada būtų taip, tarsi pasiimtum kopetėles ir įsuktum lemputę.
Niekas neatkreiptų dėmesio ir neplatintų „žinios“ kone dvi savaites. Nebūtų dėl ko į procesą įsijungti ir Seimo pirmininkui ir ..., žinoma, į prezidentus kandidatuojančiam premjerui.
Kam svarbu, kad toks absurdiškas temos eskalavimas destabilizuoja šalies finansinę padėtį, menkina piliečių pasitikėjimą valstybe ir suduoda smūgį tos valstybės prestižui tarptautinėje erdvėje?
Svarbu, kad premjeras gautų progą pasirodyti „paprastų žmonių gynėju“ nuo „bankininkų sąmokslo“... O kadangi pateikti išvadas iki balandžio pabaigos rinkiminės kampanijos požiūriu valdantiesiems truputį per anksti, prašoma tyrimą pratęsti iki spalio.
Nenustebčiau, jei būtų paprašyta tęsti ir iki Seimo rinkimų – juk toks tyrimas – tikra aukso gysla propagandiniu požiūriu, juolab, kad kalbama apie dalykus, kuriems suprasti ir pagrįstai vertinti reikėtų specialių žinių.
Kaip tik tokių žinių neturintis elektoratas ir taptų lengvu manipuliacijų grobiu.
Bet gali būti sugalvota ir daugiau visokių „tyrimų“, kurie baigsis šnipštu, tačiau procesas bus įspūdingas. Belieka apgailestauti, kad dalis kolegų žurnalistų sugebėjo padaryti naujieną iš to, kas nėra jokia naujiena.
Jeigu dar nepamiršom – tokių „naujienų“ lygioj vietoj prikurdavo tūlas Šustauskas. Būtų juokinga, jei tokiu būdu nebūtų iškilęs iki Kauno miesto vadovų...
Tai gal jau bent profesionali žiniasklaida galėtų pamoką pagaliau išmokti?
Apskritai man net visai nebeskanu traukti ir traukti per dantį S. Skvernelį. Kiek galima. Žmogaus, atsidūrusio pareigose, kurioms jo gebėjimų gerokai per maža, paprasčiausiai žmogiškai gaila.
Bet šioje istorijoje kyla rimtų klausimų rimtoms institucijoms: Ar premjero ir BFK pirmininko veiksmuose nesama grėsmės nacionaliniam ekonominiam saugumui?
Ar šalies finansus destabilizuojanti veikla nėra priesaikos sulaužymas? Ar premjero veiksmuose nėra naudojimosi tarnybine padėtimi siekiant prezidento posto požymių?
Šiuos klausimus prokuratūra, valstybės saugumo departamentas, konstitucinis teismas ir vyriausioji rinkimų komisija turėtų išnagrinėti gindami viešąjį interesą. Tam visiškai nereikia, kad kas nors kreiptųsi su specialiu prašymu.
Pono Jakeliūno išpūstas burbulas – tikrai ne vienintelis žmonių mulkinimo pavyzdys. Matyt, yra pakankamai Lietuvos piliečių, kuriems patinka būti mulkinamiems.
Tai gerai žino telefoniniai sukčiai ir padirbtų prekių „stumdytojai“. Būtų keista, jei valdantieji nepasinaudotų šia savo elektorato savybe...
Abu referendumai yra dar vienas būdas kelti sumaištį už mokesčių mokėtojų pinigus.
Retorika apie rūpestį, kad emigravusieji iš Lietuvos neprarastų ryšio su tėvyne, negali nuslėpti fakto, kad referendumo dėl dvigubos pilietybės formuluotė yra tikrų tikriausia katė maiše. Siūloma balsuoti, nepaaiškinant, už ką iš tikrųjų.
Nesu didelė Vytenio Andriukaičio gerbėja, bet savo interviu „Dienos temoje“ jis puikiai paaiškino, kokios būtų teisinės tokio referendumo sėkmės pasekmės (tautologiją palieku specialiai). Kaip iš tiesų veiktų konstitucijos pataisa, jei būtų priimta, lemtų su ja susiję įstatymai, kuriuos seimas turėtų netrukus priimti – o tam užtektų paprastos daugumos.
Ar tai dar kas nors yra pasakęs būsimiems referendumo dalyviams?
Žinant dabartinio Seimo buldozerio polinkius ir kvalifikacijas, kas galėtų garantuoti, kad Lietuva netaptų pereinamu kiemu, ypač patogiu pinigų plovėjams (o pusiau valstybinės Rusijos mafijos poreikiai šia prasme – tiesiog nepasotinami)? Emigrantai grįžtų į namus? O jeigu priešingai – paskatintume dar vieną emigracijos bangą?
Kaip tik apie tas pasekmes Lietuvos piliečiai lieka visiškai neinformuoti, panašiai, kaip gera pusė Jungtinės karalystės nė neįsivaizdavo realių Brexito pasekmių. Jei šiandien būtų balsuojama iš naujo, dauguma britų tikriausiai nubalsuotų prieš...
Lygiai taip pat žmonės visiškai neinformuoti apie realias Seimo narių skaičiaus sumažinimo pasekmes. Jeigu seimo narys atstovautų ne 20 – 30 tūkstančių rinkėjų, o 50 tūkstančių, jis būtų praktiškai nebepasiekiamas, ir eilinio rinkėjo galimybės įtakoti valstybėje vykstančius procesus per savo atstovus tarprinkiminiu laikotarpiu, ir dabar ne per didžiausios, taptų praktiškai nulinės.
Aš jau nekalbu apie politinės korupcijos padidėjimo galimybę – mažesnis seimo narių skaičius reikštų ir tai, kad užtektų „nupirkti“ penkis auksinius balsus, norint prastumti vienam ar kitam galingesniam lobistui reikalingą įstatymą.
Be to, ir dabartiniame Seime absoliutus skaičius tų, kurių kvalifikacija įstatymų leidybos darbui pakankama, realiai sumažėtų (proporcija juk liktų ta pati, nebent įvyktų stebuklas, ir Lietuvos rinkėjau nustotų balsuoti už „gelbėtojus“).
Politologai pavargo aiškinti, kad dar mažesnis seimo narių skaičius realiai susilpnintų demokratiją Lietuvoje, kad optimalu būtų, jei vienas deputatas tektų dešimčiai tūkstančių rinkėjų. Bet populistinės mantros apie „dykaduonių“ skaičiaus mažinimą matyt pasiekia žymiai platesnį ratą žmonių, kuriems politologų aiškinimai atrodo per sudėtingi.
Viena aišku, abu referendumai puikiai tinka kelti sumaištį. Dar gerai, kad Konstitucinis teismas neleido rengti referendumų dviem etapais. O vis dėlto reikėtų atsakyti į dar vieną rimtą klausimą: ar tiedu referendumai nėra pasikėsinimas į Lietuvos konstitucinę santvarką apskritai?
Tai ką daryti? Kaip apsiginti? Žmonės, kurie bent kiek supranta tų referendumų keliamas grėsmes, klausia praktiško patarimo – kaip elgtis, kad referendumai neįvyktų? Juk ateisime į rinkimų apylinkes ir gausime tris biuletenius – vieną prezidento rinkimams ir du – referendumams. Aš taip pat klausiau kompetentingų asmenų, ką turėčiau daryti.
Atsakymas buvo toks: už kiekvieną biuletenį juk reikia pasirašyti atskirai, tad rinkiminės komisijos atstovui, duodančiam biuletenius, reikia pasakyti, kad dalyvaujate tik prezidento rinkimuose, pasirašyti tik prezidento rinkimų sąraše ir imti tik prezidento rinkimų biuletenį.
Referendumų dalyvių sąrašuose nepasirašinėti ir referendumų biuletenių neimti. Paprasta. Bet kažkodėl niekas to viešai nepasako...