Tarp Seimo narių diskusijas šia tema dar labiau paskatino šiuo metu Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstomi Socialinių įmonių įstatymo pakeitimai, kuriais iš esmės siekiama skatinti sunkiausią negalią turinčių asmenų įdarbinimą socialinėse įmonėse bei neįgaliųjų įdarbinimą atviroje darbo rinkoje. Tačiau esame situacijoje, kai priimti sprendimus nėra lengva, nes ir negalią turinčių asmenų, ir darbdavių požiūris šiuo klausimu nėra vienareikšmis.
Šiuo metu negalią turinčių darbingo amžiaus asmenų skaičius siekia beveik 159 tūkst. Iš jų socialinėse įmonėse šių metų pradžios duomenimis dirbo 6 699 (tarp jų tik 376 žmonės, kuriems nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis bei 18 žmonių su nustatytu didelių specialiųjų poreikių lygiu) atviroje darbo rinkoje – 47 206.
Akivaizdu, kad didžiosios dalies darbingo amžiaus negalią turinčių asmenų darbo rinkoje tiesiog nėra, o sudėtingiausia įsidarbinti turintiems mažiausią darbingumo lygį. Atrodo, užimtumo politika vis tobulinama, tam skiriamos lėšos, priimami teisės aktai. Ir tarp Vyriausybės 2016–2020 m. programos prioritetų numatyta skatinti neįgalių asmenų užimtumo didinimą. Be kita ko, 2017 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės, darbdavių ir neįgaliųjų organizacijų atstovai pasirašė memorandumą „Dėl galimybių žmonėms su negalia konkuruoti darbo rinkoje“, kuriame įsipareigota:
Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Užimtumo tarnybos – sukurti paskatų/pagalbos sistemą asmenims su negalia tapti visaverčiais atviros darbo rinkos dalyviais; taikyti atvejo vadyba pagrįstą ieškančių darbo asmenų aptarnavimą Užimtumo tarnyboje.
Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos – imtis lyderystės kuriant teisines ir kitas prielaidas, skatinančias žmonių su negalia dalyvavimą atviroje darbo rinkoje, tam telkiant įvairius partnerius.
Verslo bendruomenės – dalyvauti žmonių su negalia įsitraukimą į atvirą darbo rinką skatinančiose iniciatyvose, dalintis savo patirtimi.
Žmonių su negalia bendruomenės – aktyviai pristatyti iniciatyvas žmonėms su negalia, skatinant jų dalyvavimą ir kt.
Taigi, valstybė skatina bendradarbiauti ir gerinti sąlygas, tačiau kritikos dėl negalią turinčių asmenų užimtumo iš įvairių pusių vis dėlto nestokojama, o vykdoma politika nėra vertinama kaip efektyvi iki galo.
Šių metų Europos Komisijos Lietuvai skirtoje šalies ataskaitoje jau ne primą kartą pažymėta, kad „negalią turinčių asmenų užimtumo rodikliai yra prastesni nei ES vidurkis, nors įsidarbinimo galimybės dirbti galintiems ir norintiems neįgaliesiems gerėja, tačiau jų dar nedaug. Neįgaliųjų skurdo rizika taip pat yra viena didžiausių ES ir toliau didėja, o gebėjimų stoka ir menkas profesinės reabilitacijos veiksmingumas yra dvi pagrindinės neįgaliųjų integracijos į darbo rinką kliūtys. Norint palengvinti neįgaliųjų integraciją į darbo rinką ir įdiegti veiksmingą socialinės ekonomikos sistemą, reikia viešųjų ir privačiųjų investicijų.
Prieš metus atlikta Lietuvos verslo konfederacijos narių apklausa parodė, kad Lietuvos verslininkai pasidalinę į dvi stovyklas. Nors 43 proc. apklausoje dalyvavusių verslininkų teigė, kad negalia nėra kliūtis priimant į darbą darbuotojus, tačiau kita dalis abejojo, kad tokį variantą rinktųsi bei svarstytų Kaip svarbiausią kriterijų renkantis darbuotoją su negalia apklausti verslininkai išskyrė jo kvalifikaciją ir turimas kompetencijas – tai svarbu net 72 proc. įmonių.
Jungtinių Tautų Organizacijos Neįgaliųjų teisių komitetas taip pat rekomendavo Lietuvai parengti bei įgyvendinti veiksmingas strategijas ir programas, skirtas neįgaliųjų užimtumui padidinti atviroje darbo rinkoje, panaikinus segreguotas darbo aplinkas, skatinti profesinį rengimą, pritaikyti darbo vietas, mokyti darbdavius.
Segreguotomis darbo aplinkomis Neįgaliųjų teisių komitetas įvardino socialines įmones, tokią pat nuomonę palaiko ir dalį neįgaliųjų atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus mano, kad „Lietuvoje esantis socialinių įmonių modelis <...> neprisideda prie neįgaliųjų įtraukties į darbo rinką. Pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją, šalys turi sudaryti sąlygas neįgaliesiems dirbti atviroje darbo rinkoje, tai reiškia, kad drauge su visais žmonėmis, tose pačiose aplinkose, kur dirba visi žmonės, ir valstybės.“
Yra ir kitokia nuomonė, kad darbas socialinėse įmonėse yra tikras išsigelbėjimas negalią turintiems asmenims. Europos Sąjungos šalyse būna, kad greta atviros darbo rinkos sėkmingai veikia ir socialinės įmonės.
Taigi turime ieškoti kompromisinių variantų dėl neįgaliųjų įdarbinimo atviroje darbo rinkoje ir socialinėse įmonėse. Kaip minėjau, dėl nesutarimų tarp dviejų grupių – vienos iš jų palaiko socialines įmones, o kitos – atvirą darbo rinką – sprendimas valstybės institucijose dar nepriimtas. Mums kilo natūralus klausimas – galbūt yra kitų būdų, kaip paskatinti neįgaliųjų įdarbinimą atviroje darbo rinkoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis apie tokias galimybes jau svarsto. Bet pirmiausia reikėtų mažinti paramą segreguotai darbo rinkai, kurioje įdarbinama gerokai mažiau neįgaliųjų, nors jai skiriama parama septynis kartus didesnė. Tačiau tuo pačiu metu būtina didinti paramą atvirai darbo rinkai.
Svarstomos idėjos paramą teikti mokestinėmis lengvatomis darbdaviams, pavyzdžiui per pelno mokesčio lengvatą, o neįgaliuosius skatinti dirbti per tam tikrą didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį. Diskusijoms turime erdvės, ir esu įsitikinusi, kad svarstytini visi variantai. Svarbiausia priimti neįgaliesiems naudingiausius sprendimus, ir gal, pagaliau, Europos Sąjungoje atsiplėštume nuo atsiliekančiųjų šiuo aspektu ir žengtume į priekį.