Būtent tik toks pasiūlymas, iš esmės kviečiantis rusus ir baltarusius prie derybų stalo, ir galėjo vainikuoti visą šios Vyriausybės ir jau antrą kadenciją užsienio reikalų ministro portfelį nešiojančio Lino Linkevičiaus politinę kampaniją „prieš Astravą, bet už gerus santykius su Rusijos statytinio Lukašenkos režimu“.
Vyriausybė ir visų pirma užsienio reikalų ministras užsiėmė ne nacionalinio ir tarptautinio fronto prieš Astravą mobilizavimu, o atsakomybės perkėlimu kitiems ir, žinoma, jau gyvąja legenda tapusiems „konservatoriams“. Ministras Linkevičius šių metų kovo 14 d. Seime sakė netiesą, kad sprendimas dėl Astravo AE aikštelės parinkimo buvo priimtas 2008 m. pabaigoje. Iš tikro, ir tą patvirtina oficialus Baltarusijos energetikos ministerijos puslapis, Baltarusijos prezidentas tik 2013 m. lapkričio 2 d. pasirašė įsaką dėl elektrinės statybos šioje aikštelėje – tuo metu jau dirbo Butkevičiaus Vyriausybė.
Gandai apie AE aikštelę Astrave sklido jau seniau. Todėl dar 2010 m. balandžio 4 d. Lietuva poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje pareiškė kategoriškai nesutinkanti su tuo, kad jėgainė galėtų būti statoma Astravo aikštelėje. Šios ataskaitos pagrindu 2011 m. birželį buvo kreiptasi į Espo konvencijos įgyvendinimą užtikrinantį komitetą, kuris 2013 d. balandžio mėn. pripažino, kad Baltarusija vystydama Astravo AE pažeidė konvenciją. Tad Astravo AE projektas formaliai ir techniškai buvo finalizuotas būtent ministro Lino Linkevičiaus vadovavimo Lietuvos užsienio politikai laikotarpiu ir už Vilniaus matomi kaminai dar ilgiau nei bet kas kitas primins šių ministro kadencijų „nuopelnus“.
Vyriausybės ir asmeniškai L. Linkevičiaus, šiuo metu bandančio atsiriboti nuo Skvernelio „plano-chuligano“, nuostata „prieš Astravą, tačiau už gerus santykius su Lukašenka“ buvo ir yra Lietuvai pražūtinga. Tokio valstybės aplaidumo užsienio politikos baruose pavyzdžių nereikia ieškoti toli praeityje: dar 2018 m. spalio mėn. vykusios Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministrų tarybos metu ministras L. Linkevičius savo pasisakymuose siejo tolesnį sėkmingą ES ir Baltarusijos bendradarbiavimą su sąlyga statant Astravo atominę elektrinę užtikrinti aukščiausius branduolinės saugos standartus. Tai yra iš principo neįgyvendinama, nes atominės elektrinės statybos vieta parinkta pažeidžiant pagrindinius Espo konvencijos principus – saugios vietos parinkimą, atstumą nuo didelių miestų ir eilę kitų.
Ministras taip ir neišdrįso pasinaudoti veto teise ES Užsienio reikalų ministrų taryboje dar 2016 metais blokuoti Astravo AE statybas stabdant ES sankcijų atšaukimą Baltarusijai. Kitaip tariant, neturėta politinės drąsos, ir, ko gero, Astravo AE realaus grėsmės suvokimo, nes net nepabandyta padaryti to, kas Lietuvos užsienio politikos praktikoje pasiteisino: parengti ir pristatyti Lietuvos valstybės požiūrį į Astravo AE „arba-arba“ principu. Lietuvos valstybė tą sėkmingai išdrįso padaryti 2008 metais blokuodama ES mandato deryboms su Rusiją priėmimą. Tuo pasiekta, kad į ES derybų mandatą būtų įrašyti svarbūs Lietuvai klausimai, tokie kaip: reikalavimas Rusijai laikytis Energetikos chartijoje numatytų įsipareigojimų; reikalavimas Rusijai teisiškai bendradarbiauti su Lietuva sausio 13 ir Medininkų žudynių bylose; reikalavimas, kad Rusija atlygintų žalą asmenims deportuotiems iš Baltijos valstybių ir t. t.
Ir čia Lietuva ne vienintelė, štai neseniai graikų tauta, dėl žymiai mažesnės svarbos klausimo – istorinio provincijos pavadinimo – sugebėjo blokuoti Makedonijos santykius su ES ir NATO tol, kol nebuvo pasiektas juos tenkinantis sprendimas. Lygiai tą patį, pasiremdami vienbalsiškumo principu ES užsienio reikalų taryboje, galėjo daryti visi Lietuvos atstovai ir vadovai.
Nuostata, kad viena vertus „esame susirūpinę dėl Astravo“, o kita vertus tiesiame ranką Lukašenkai, bei pavienės padrikos valstybės vadovų iniciatyvos niekaip negalėjo įtikinti mūsų partnerių Vakaruose apie visą šios situacijos rimtumą ir pavojų Lietuvos gyventojams. Taigi, ką daryti?
Lietuvos Respublikos Seimas jau yra priėmęs įstatymą, neleidžiantį pirkti elektros iš Astravo, tačiau linijos mus siejančios su Astravu šiaurės-rytų Lietuvoje yra atnaujinamos, o sprendimas nepirkti yra techniškai neįmanomas nepasitraukus iš BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) elektros sistemos. Tad siekiant situaciją dėl Astravo keisti iš esmės, šiandien būtini drąsūs ir ryžtingi sprendimai:
a) Lietuvos Respublikos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ privalo pasitraukti iš galimai prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucinei nuostatai dėl šalies nesijungimo į daugiašales posovietines erdves bei struktūras BRELL susitarimo iki 2020 m.;
b) Ne vėliau kaip iki nesaugios Astravo AE bandymų pradžios Lietuvos teritorijoje išjungti, o po to išmontuoti elektros linijas, kuriose Astravo atominės elektrinės sukelti trikdžiai galėtų lemti avarijas Lietuvos elektros tinkle;
c) Neturi būti įgyvendinami jokie elektros energetikos sistemos plėtros projektai Šiaurės Rytų Lietuvoje, kuriuos įgyvendinant sukuriama nauja infrastruktūra vėliau galėtų būti panaudota elektros energijos srautams iš Baltarusijos Respublikos patekti į Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą.
Šių siūlymų neįmanoma realizuoti be Lietuvos Respublikos Seimo konsoliduotos politinės valios, aiškaus ir vieningo Prezidentės ir Premjero palaikymo. Lieka klausimas, ar Lietuvos valstybė įgali susitelkti realaus branduolinio pavojaus akivaizdoje?