Mūsų bėda ta, kad mes, būdami maža valstybe, su ypatingu nuolankumu žvelgiame į daugelį užsienio investuotojų ir su malonumu jiems atiduodame tai, kas turėtų užtikrinti šalies stabilumą.
Kalbu ne apie gamyklas ir ne apie paslaugų centrus. Tai puikios investicijos, kurios kuria darbo vietas ir kelia regionų gerovę.
Tačiau mes be jokių stabdžių ir saugiklių atsiduodame strateginiams investuotojams, kurių tikslas ne atskira gamykla, nes čia patogi geografinė padėtis ir pigi bei kvalifikuota darbo jėga.
Kalbu apie investuotojus, kurie siekia perimti atskirus strateginius sektorius ir pradėti diktuoti sąlygas pačiai valstybei. Ką, beje, jie sėkmingai daro. Lobistai pigūs, politikai pasiryžę bet kam už nedidelį skalsų kąsnelį prieš rinkimus.
Stuburo neturėjimo pasekmė – mokame vis didesnes pensijas skandinavų senjorams ir užtikriname šių šalių investuotojų gerovę ir jų ekonomikos tvarumą, tačiau apie savo žmonių perspektyvas kalbame miglotai.
Tai, kad ten pradedami bazinių pajamų, kai žmonėms pinigai mokami tiesiog už tai, kad jie piliečiai, yra ir mūsų indėlis. Lietuva vienas iš kraštų, kuriame investuoti pinigai atneša puikius dividendus.
Tai naujoji kolonijinė tvarka. Tik dabar intervencijas vykdo ne tankų divizijos, ar, jei žiūrėsime kelis šimtus metų atgal, spalvingomis uniformomis vilkintys vyriškiai su perukais, po pasaulį plaukiojantys romantiškais burlaiviais.
Šiuolaikiniai kapitalizmo generolai skraido verslo klase, nešioja prabangius kostiumus ir už jų nugaros ne pirklių gildijos, o korporacijos su milžinišku ir bekompromisiu supervalstybių palaikymu.
Nepakito tik tikslas – pasinaudojant visomis galimomis priemonėmis iš kitų valstybių gauti didžiausią galimą naudą. Na, dėl akių, dar galima pakalbėti apie socialinę atsakomybę, bendrą ekonominį gėrį ir panašius dalykus.
Vienas iš tokių pavyzdžių legendinis „Gazprom“, kuris veikia grubiai, orientuojasi ne tik į pinigus, bet į politiką ir tai jį pražudo.
Toks grubus veikimas sukelia atoveiksmį ir mėginimą išsivaduoti. Jis išstumiamas iš atskirų rinkų.
Tačiau tai tik vienas iš ryškiausių pavyzdžių. Ne toks ryškus ekonominės kolonizacijos pavyzdžių gali būti nevykęs šilumos ūkio privatizavimas, kurio pančių atskiros savivaldybės mėgina atsikratyti iki šiol.
2010 metais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos „Vilniaus energijos“ (priklausė prancūzams) šilumos bazinės ir karšto vandens kainos buvo neteisingos, taip 2017 m. nusprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Tai reiškia, kad sostinės gyventojai per 5 metus iki 2015 metų pabaigos už šilumą galėjo permokėti apie 100 mln. eurų. Netgi gana stambiai Vakarų bendrovei tai milžiniški pinigai, kuriuos sąžiningai uždirbti konkurencingose Europos rinkose labai sunku.
Įdomumo dėlei, kai 2011 m. Vilniaus miesto taryba pradėjo svarstyti galimybę nutraukti sutartį su tuometine bendrovės savininke „Dalkia“. 2011 m. rugsėjo 30 d. į Vilnių atvykęs Prancūzijos premjeras Francois Fillonas (Fransua Fijonas) apsilankė „Vilniaus energijoje“, kur „Dalkia“ atstovas Baltijos ir NVS šalims Jeanas Sacreaste'as (Žanas Sakrestas) teigė, kad būtina užtikrinti ilgalaikę sostinės šilumos ūkio nuomą.
Tokios monopolijos, plėšiančios kraštą, Lietuvoje toli gražu ne naujiena. 1930 m. – monopolizuota degtukų rinka. Lietuvos Vyriausybė ir Švedijos degtukų akcinė bendrovė „Svenska Tändsticks Aktiebolaget“ pasirašė sutartį, pagal kurią švedai Lietuvai suteikė 6 mln. JAV aukso dolerių paskolą su 6 proc. metinėmis palūkanomis ir įsipareigojo pastatyti popieriaus fabriką.
Už tai valstybė jiems 35 metų laikotarpiui perleido degtukų ir jų šiaudelių gamybos bei didmeninės prekybos monopolį. Tai reiškė, jog švedams buvo leista perimti 6 Lietuvoje veikusias degtukų gamybos įmones. (istorineprezidentura.lt medžiaga).
Eiliniai piliečiai plūstelėjo per sieną į Vokietiją pirkti degtukų ir žiebtuvėlių. Jei būdavo pagaunami, keliavo į kalėjimą.
Tačiau negrimzkime gilyn į istoriją.
Šviežiausias pavyzdys mūsuose plušančių finansinių institucijų pelnai. Bankų bendras pelnas pernai buvo beveik 357,9 mln Eur. Daugiausiai jie uždirbo iš skolinimo, nors paskolų palūkanos buvo rekordiškai žemos.
Bendras Lietuvoje registruotų komercinių bankų turtas metų pabaigoje siekė 27,035 mlrd. eurų (94,5 proc. visos bankų sistemos turto), užsienio bankų filialų turtas buvo 1,585 mlrd. eurų (5,5 proc.) – atitinkamai 7,2 proc. daugiau ir 24,9 proc. mažiau nei 2017-ųjų pabaigoje.
Bendras bankų sistemos turtas per praėjusius metus išaugo 4,7 proc. ir gruodžio pabaigoje sekė 28,62 mlrd. eurų
Fantastiški rezultatai 2,8 mln. gyventojų valstybėje. Kiekvienas šalies pilietis, nuo kūdikio iki senolio, finansinėms institucijoms atnešė daugiau nei 100 eurų gryno pelno, kurio didžioji dalis, greičiausiai, bus išgabentas į Skandinaviją, akcininkams.
Netgi mūsų valdžia jau prakalbo apie pavojus.
„Koncentracija yra tam tikra rizika. Kartu norime pažymėti, kad „Luminor“ akcininkų pasikeitimas tą Skandinavijos koncentraciją turėtų mažinti, tame matome savotišką pliusą.
Mūsų skaičiavimais, Šiaurės Europos regiono koncentracija po naujų „Luminor“ akcininkų turėtų sumažėti iki 65 proc., bet tam reikia, kad sandoris būtų baigtas“, – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje dar vasarį sakė Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko vadovas.
Tas pats Lietuvos banko vadovas, kurio vadovavimo laikotarpiu koncentracija ir pasiekė piką, vardina ir galimas pasekmes. Tiksliau tai, kad mums eilinį kartą gali tekti apmokėti Skandinavijos krizių nuostolius.
„Pastaruosius 5 metus Švedijos būsto kainos išaugo 40 proc., tiesa, 2017 metų pabaigoje ir 2018 metais kainos augimas sulėtėjo, o šių metų sausio mėnesio duomenys rodo, kad kainos, palyginti su tuo, kas buvo prieš metus, sumažėjo 1 proc. Vis tiek skaičius įspūdingas, namų ūkių skolos ir pajamos kinta, dėl to namų ūkiai jautresni galimiems sukrėtimams“, – kalbėjo V. Vasiliauskas.
Pamokų mes jau turime. Kai prieš dešimtmetį trinktelėjo finansų krizė, bankai iš mylimos Lietuvos, mūsų politikams palaimingai tylint, spaudė viską, ką galėjo. Savo piliečių sulaužytais likimais gelbėjome jų pagrindines įmones nuo bankroto, nes, skirtingai nuo Baltijos šalių, kitose valstybėse didieji mūsų bankai patyrė milžiniškų nuostolių.
Tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Mes esame šalis, kur investicijos saugios ir kuri beveik negina savo vidaus interesų. Pasaulyje pinigų yra per daug ir įvairių fondų vadovai žvalgosi, kur juos investuoti.
Dėl to mūsų rinką reguliariai tiria įvairūs pensijų fondai. Turtas Lietuvoje dar sąlyginai pigus, tačiau vietiniams verslams jau ne visada įkandamas, nes atsiperkamumas, jei skaičiuosime su bankų palūkanomis, būtų dešimtmečiai. Pavyzdžiui, derlinga žemės ūkio paskirties žemė patraukliame regione gali kainuoja iki 5-7 tūkst. eurų. Jos nuomos kaina 100-200 eurų už hektarą per metus. Palūkanos bus didesnės nei uždarbis. Bet koks butas nuomai Vilniuje bus pelningesnė investicija.
Tačiau čia kalba apie smulkius vietinius milijonierius, kurie skaičiuoja, kad tokia investicija skolintais pinigais beprasmė ir žemę perka tik jei neturi kitos išeities. Pensijų fondui, kuris svarsto, kur investuoti milijardus eurų nuosavų lėšų, tai patrauklu. Fondas tiksliai žino, kad po 20 metų ši žemės kainuos mažiausiai tris ar keturis kartus daugiau nei šiandien. Tai natūralu vien dėl pinigų nuvertėjimo. Pinigai savi, ne skolinti, juos padėti reikia ypatingai saugiai, todėl tokia investicija jau įdomi, nes pelningumas, žvelgiant į dešimtmečių, ne kelių metų, perspektyvą, daugiau nei patrauklus.
Pavyzdžiu, pernai Švedijos baldų gamybos kompanijos „Ikea“ miškų valdos Lietuvoje per metus išaugo 25 proc., iki 20 tūkst. ha, nuo 15 tūkst. ha metų pradžioje. Daugiausia stačio miško Baltijos šalyse „Ikea“ šiuo metu valdo Latvijoje, ten turi 90 tūkst. ha miško, arba tris kartus daugiau nei 2018 m. pradžioje (30 tūkst. ha).
Taip perkama ne tik žemė, bet ir stabiliai dirbančios įmonės, prekybos centrų nekilnojamasis turtas, miškai. Senas geras prekybos tinklų modelis – fondui parduodu savo lėšomis statytą nekilnojamąjį turtą ir jį toliau nuomoju. Tačiau patraukliausios valstybės reguliuojamos sritys, kur nėra konkurencijos ir tuo pačiu galima išspausti maksimalius pelnus – nuo transporto iki energetikos. Deja, neteko matyti analizės, kiek giliai įvairiuose sektoriuose įsitvirtinę strateginiai investuotojai, stambūs fondai ir korporacijos.
Kitas pavojus ne toks aiškus, bet ryškus – valstybinis investavimas ir mėginimas perimti strategines sritis, arba investuoti tiek, kad šalies vyriausybės taptų priklausomomis. Tą mėgsta daryti Rusija, tačiau šiuo metu ji antrame plane. Naujas žaidėjas užpilynėja pasaulį pinigais.
Tai Kinija, kuri, kitoms pasaulio supervalstybėms nespėjus atsitokėti, supirko trečdalį Afrikos (ten daug šimtų milijardų eurų investavo į infrastruktūrą ir šalys tapo priklausomos nuo Pekino), įsitvirtino Baltarusijoje ir Rusijoje. Tiesa, jiems nepavyko kai kurie projektai Ukrainoje. Kinai mėgino išsinuomoti milijoną hektarų (kiek mažiau nei ariamos žemės turi visa Lietuva), tačiau buvo apgauti aukščiausių Viktoro Janukovyčiaus valdininkų ir prarado milijardą eurų.
Neseniai Lietuvoje kilęs triukšmas dėl Kinijos žvalgybos ne tuščioje vietoje. Jie sparčiai plečia savo įtaką. Keli šimtai milijonų eurų, jei pavyktų perimti patrauklius objektus – geležinkelius, uostus, stambius pramonės objektus – smulkmena.
Rytų Europoje ši šalis jau stovi ant abiejų kojų ir žiūri globaliai. Pavyzdžiui, 2017 metų gruodį Šri Lanka pardavė savo Hambantotos uostą vienai Kinijos valstybinei įmonei, nesugebėjusi grąžinti Pekinui 1,5 mlrd. dolerių (1,32 mlrd. eurų) skolų.
Pekinas vykdo vadinamąjį „Šilko kelio“ projektą, tačiau pastaraisiais metais iniciatyva susidūrė su keliomis kliūtimis, vėstant Kinijos ekonomikai, o JAV ir kitoms šalims kaltinant Pekiną, kad šis besivystančioms valstybėms užkrauna per didelę skolų naštą. Kai kurios vyriausybės, įskaitant Tailandą, Tanzaniją, Šri Lanką ir Nepalą, atšaukė projektų, sumažino jų mastą arba iš naujo derėjosi dėl sąlygų, skųsdamosi, kad šie planai per brangūs ir kad į juos per mažai įtraukiami vietos rangovai.
Mūsų geležinkeliai ir Klaipėdos uostas darniai derėtų kinų kuriamam „Šilko keliui“. Pekinas, nepaisydamas kritikos, toliau telkia paramą savo iniciatyvai „Viena juosta, vienas kelias“ (BRI), numatančiai uostų, tiltų ir elektrinių tinklu sujungti Kiniją su Afrika, Europa ir kitais regionais. Prie šios iniciatyvos, nepaisydama Europos Komisijos įspėjimų ir draudimų prieš kelias dienas prisijungė Italija.
Klausimas kur šiame geopolitiniame žaidime esame mes – ar išvis žaidžiame, ar tiesiog maloniai su viskuo sutinkame ir rūpinamės savivaldybių rinkimais ir kaip vietos tarybose sudaryti koalicijas. Dar mums rūpi, kaip teisingai per viešuosius pirkimus paskirstyti užsakymus rinkimų rėmėjams, tačiau ar tai globalaus žaidėjo mastymas jau kitas klausimas.
