Socialinė politika tradiciškai yra vidaus politikos sritis, ir nors pagal Lietuvos Konstituciją svarbiausia prezidento prerogatyva yra užsienio politika, mūsų gyventojai, tiesiogiai rinkdami šalies prezidentą, vis dar ypač atsižvelgia į tai, ką kandidatai sako būtent apie socialinę sferą, nes tai – jautru, tai liečia jų kasdienį gyvenimą.
Tačiau bene svarbiausias socialinės dimensijos pjūvis – socialinė atskirtis ir pajamų (ne)lygybė – tampa ypatingai aktualus Lietuvai ne tik vidaus politikos prasme, nes socialinė nelygybė mūsų šalyje, deja, nemažėja ir tapo jau latentine ir chroniška problema.
Ilgametės emigracijos, taip pat – Europos Komisijos ir tarptautinių organizacijų kasmet besikartojančios kritikos Lietuvos atžvilgiu kontekste socialinė nelygybė jau tapo ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimu. Juo labiau ir mokslininkai pabrėžia, jog didelė socialinė nelygybė yra ir grėsmė nacionaliniam saugumui dėl galimų socialinių įtampų, skurdo įtakos žmonių fizinei ir emocinei sveikatai, atitinkamo didėjančio gyventojų nepasitikėjimo šalies valdžia ir vienas kitu.
Kodėl socialinė nelygybė Lietuvoje nemažėja yra kitas klausimas. Algirdo Butkevičiaus, o dabar ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės dėjo daug kompleksinių pastangų, kad skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje mažėtų.
Vis dėlto, panašu, kad problema yra įsisenėjusi nuo 2008 metais Lietuvą atsivijusios pasaulinės ekonominės ir finansinės krizės laikų, kai su ja be skrupulų (skurdžiausiai gyvenančių gyventojų sąskaita) ėmėsi kovoti Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, kurioje didžiąją kadencijos dalį finansų ministre buvo dabartinė konservatorių kandidatė į prezidentus.
Dėl tokio tuometinės konservatorių-liberalų koalicinės Vyriausybės socialinės politikos brutalumo pasekmių dabar akivaizdu, kad stebuklingos lazdelės niekas neras – pačiai socialinės nelygybės problemai spręsti reikia ilgalaikių priemonių.
Dabartinis premjeras S. Skvernelis, kaip kandidatas į valstybės prezidentus, tarp svarbiausių savo prioritetų akcentuoja socialinės atskirties mažinimą. Pirmiausia – per biudžeto, orientuoto į žmonių gerovę, perskirstymą, kad būtų apginti patys silpniausi mūsų visuomenės nariai ir nebūtų daromi sprendimai, skurdinant labiausiai socialiai pažeidžiamus žmones. Taip pat – per įsipareigojimą paversti Lietuvą augančia valstybe, kad žmonės toliau grįžtų į Lietuvą, patikėję pokyčiais, kad čia galima kurti, užsidirbti, gyventi.
O ką dėl socialinės politikos ir socialinės atskirties mažinimo kalba kiti pirmojo trejeto kandidatai į prezidentus – Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė?
Čia iškyla jų abiejų patikimumo klausimas. Nausėda – buvęs bankininkas, daugybę metų nuosekliai propagavęs bankų ir turtingųjų interesus, visada menkinęs progresinių mokesčių idėją ir kritikavęs tuos šalies vyriausybių sprendimus ar pasiūlymus, kurie nukreipti į skurdo ir socialinės nelygybės mažinimą.
Tačiau netikėtai Nausėda patyrė atsivertimą savo žemiškoje kelionėje į Damaską iš bankininko į skurstančiųjų užtarėją ir socialinės lygybės propaguotoją. Deja, ši metamorfozė atrodo labai nenuoširdi, turint galvoje akivaizdų Nausėdos polinkį į prabangą, jo skandalingą prašmatnų stiklinį namą prie Pučkorių atodangos Pavilnių regioniniame parke ir atitinkamą gyvenimo būdą bei čia pat – jo, lyg kokio Lietuvai ir pasauliui nusipelniusio filantropo, pernelyg demonstratyvų kalbėjimą apie socialinį jautrumą.
Ponios I. Šimonytės patikimumas socialinės lygybės klausimu ne ką mažiau abejotinas. Ji, kaip ir Nausėda, staiga atsibudo ir tapo socialinės lygybės ir socialinio jautrumo čempionė. Socialiniu nejautrumu ji kaltino ir premjerą S. Skvernelį, ir A. Butkevičių, kai jis vadovavo Vyriausybei. Staiga ją ištiko amnezija dėl savo pačios sprendimų ir požiūrio, kokį demonstravo būdama finansų ministre A. Kubiliaus Vyriausybėje 2009–2012 metais.
Perėmusi finansų ministro portfelį iš Algirdo Šemetos, I. Šimonytė tęsė ne socialiai nejautrią, o tiesiog socialiai žiaurią antikrizinę politiką, kurios priešakinėse linijose aukomis buvo negailestingai išstatyti pirmiausia vaikai, vienišos mamos, bedarbiai, neįgalieji, pensininkai ir kitos pažeidžiamiausios visuomenės grupės, nurėžiant jiems valstybės išmokas. Turtingieji tapo dar turtingesni, o skurstantieji dar labiau nuskurdo.
Premjeras S. Skvernelis neturi šių silpnųjų vietų ir tokių dalykų, kaip Nausėdai ar Šimonytei, jam prikišti tiesiog neįmanoma. Kaip ir pats sako, jis sieks tapti paprastų žmonių prezidentu. Tačiau jam tebepriekaištaujama dėl to, kad jis – buvęs policininkas, neva siekiantis Lietuvą paversti policine valstybe. Tik ar nuoseklios pastangos ir pirmasis, kaip kandidato į prezidentus, prioritetas – kovoti su korupcija gali būti laikomas bandymu paversti Lietuvą policine valstybe? Argi dabartinės prezidentės visada pabrėžiamas prioritetas nebuvo būtent kova su korupcija? Net jei S. Skvernelis viešojoje erdvėje nesutaria su D. Grybauskaite, ar jų nevienija bendras kovos su korupcija tikslas?
Ir dabartinės pavasario sesijos programos akcentas – korupcijos prevencija ir socialinės atskirties mažinimas. Iki Vyriausybė socialinės atskirties, nelygybės mažinimo politiką įgyvendino per pajamų didinimą ir socialinės politikos sritis, laimei, Seimo valdantieji pritarė pensijų reformai (pagaliau imtasi nuoseklių kompleksinių priemonių, siekiant, kad Lietuvos gyventojai neskurstų senatvėje), paramai jaunoms šeimoms (įgyvendintos pamatinės vaiko teisių reformos, įvesti vaiko pinigai, pradėjo veikti būsto paskolų programos).
Siekiant Lietuvos piliečiams naudingos šalies vidaus ir užsienio politikos sinergijos, po prezidento rinkimų būtinas konstruktyvus dialogas tarp Vyriausybės ir naujojo prezidento. Vertinant dabartinę politinę situaciją, tokį dialogą įsivaizduoju tik prezidentu tapus S. Skverneliui. Jis užtikrintų ir tinkamą pusiausvyrą tarp socialinės lygybės ir kovos su korupcija prioritetų.