Jeigu anksčiau ES nusileisdavo šiam įnoringam vaikui – Britanija nedalyvauja Šengene, neįsivedė euro – dabar ES su Britanija derasi „kietai“, kaip ir tinka skyrybų atvejų. Skyrybų, dėl kurių ES nėra kalta.
„Brexit“ visų pirmą formaliai sukėlė buvusio ministro pirmininko Davido Camerono politinis trumparegiškumas ir neatsakingumas. Cameronas šiuo referendumu sprendė konservatorių partijos vidaus problemas ir ne daugiau. Jis buvo tiek užtikrintas, kad „Brexit“ pralaimės ir net nepaskaičiavo, kiek išėjimas iš ES kainuos Britanijai. Na, o paskelbęs apie „Brexit“ šalininkų pergalę prie Downing Street 10, jis nuėjo niūniuodamas. Tai buvo puikiai girdima visiems žurnalistams, nes buvęs ministras pirmininkas užmiršo nuo švarko atlapo nusisegti mikrofoną. Cameronas atsistatydino, o jo užvirtą košę ėmėsi srėbti Theresa May.
May tai darė labai nesėkmingai ir negrabiai. Galų gale turime situaciją, kai visiškai neaišku, ko Britanija nori, kada įvyks „Brexit“ ir kokiomis sąlygomis. Po ilgų derybų buvo pasiektas susitarimo projektas, kurį Britanijos parlamentas du kartus atmetė. Trečią kartą teikti to paties projekto balsavimui nebegalima.
Paskutinis May žingsnis yra prašyti, jog ES pratęstų „Brexit“ procesą iki birželio 30-osios. Girdi, jai pavyks pasiekti susitarimą su parlamentu. Kai buvo rašomas šis straipsnis, nebuvo aišku, ar May gaus, ko ji nori. Juk gegužės pabaigoje – rinkimai į Europos Parlamentą.
ES pasirodė kaip labai stipri derybų partnerė, kai kas net sako, jog su ES derėtis net sunkiau nei su JAV. Tai pajuto savo kailiu Britanija.
Nematau reikalo plačiai aprašinėti šios tragikomedijos eigos; ji ir taip visiems puikiai žinoma ir nusibodusi.
Vienas didžiausių ir be abejonės labiausiai demagogiškų „Brexit“ rėmėjų argumentų buvo, jog į Britaniją plūsta pabėgėliai. Tačiau Britanija turi savo kolonialinę praeitį ir buvusių kolonijų gyventojai turi specialias teises atvykti į šalį, kurių neturi kiti. Todėl nieko keisto, jog Londono meras yra Sadiqas Aman Khanas, pakistaniečių kilmės britų politikas. Tokių iš atvykėlių šeimų kilusių politikų bei verslo atstovų yra nemažai, bet jie yra britai – ir kalba, ir išsilavinimu, ir kultūra. Be reikalo kai kurie lietuviai rauda, jog Londonas perėjo į neaiškių musulmonų rankas.
Yra ir kita emigracija, kuri tikrai kėlė britų susirūpinimą – tai emigrantai iš naujųjų ES šalių – Lenkijos, Rumunijos, Lietuvos. Tačiau jie dažniausiai dirbo darbus, kurių britai nenorėjo dirbti, bet vis vien buvo kaltinami dėl darbo vietų atėmimo. Taigi, ir mes, lietuviai, prisidėjome prie „Brexit“.
Kitas demagogiškas šūkis – susigrąžinti Britanijai suverenitetą. Britanija, nors ir turėdama daug išimčių, jautėsi beveik Briuselio tarnaitė. Tai kiekvieno nacionalisto ausiai malonus reikalavimas, bet vargu ar Britanija yra tokia supervalstybė, kokia buvo XX amžiaus pradžioje, jog galėtų diktuoti bent jau daliai pasaulio savo sąlygas. Pasaulyje daug ką lemia JAV, o dabar jau ir Kinijos bei Europos Sąjungos politika.
Bėda, jog dalis britų psichologiškai vis dar laiko save imperija, nors jau šimtas metų, kai tokia nėra.
Kitas populiarus, ypač neturtinguose Britanijos rajonuose, puikiai veikęs „Brexit“ šalininkų šūkis buvo, jog Briuselis suryja Britanijos pinigus ir iš ES daugiau žalos nei naudos. Iš tikro nuo 2014 iki 2017 metų Britanija buvo trečia pagal įmokas į ES biudžetą. Ją lenkė Vokietija ir Prancūzija. Tačiau nuo Britanijos nedaug atsiliko Italija. Tačiau skaičiuoti vien įmokas nėra teisinga. Britanija turi dideles mokėjimo nuolaidas. Be to didelė dalis likusios išmokos skiriama atsilikusiems Britanijos rajonams finansuoti – darbo vietoms, kurti infrastruktūrai.
Paradoksalu, bet būtent šie neturtingi rajonai labiausiai aktyviai ir balsavo už „Brexit“, nes buvo lengva parodyti pirštu, kas tariamai kaltas dėl jų varganos padėties – Briuselis. Tačiau už savo sprendimą šie rajonai skaudžiausiai ir sumokės. Į juos nebeplauks ES pinigai, o probrexitinė Britanija vargu ar ras pinigų jiems remti.
Jau dabar rimtos firmos traukiasi iš Britanijos. Paskutinis man žinomas pavyzdys yra „Honda“. Visa tai reiškia darbo vietų praradimą, kurį visų pirmą pajus neturtingiausi, dažniausiai „Brexit“ rėmėjai. Tai kaina, kurią teks sumokėti už sprendimus, priimtus paklausius demagogų.
Žinoma tai bus ir ekonominis smūgis Europos Sąjungai, bet, be abejo, mažesnis nei Britanijai.
Niekas neabejoja, kad tai bus laimėjimas Kremliui, nes Putinui reikalinga silpna ES. „Brexit“ Kremlius rėmė ir informaciniais feikais, ir skirdamas finansinę paramą. Galime neabejoti, jog Kremlius rems ir tuos, kurie kandidatuoja į ES parlamentą, siekdami sugriauti pačią ES.
Tačiau yra ir teigiamų pusių. Kitų ES šalių populistams bei nacionalistams Britanijos pavyzdys turėtų būti gera pamoka.