Agituoti galima „už” arba „prieš”, o įstatymo, griežtai draudžiančio agituoti rinkimų dieną, privalo laikytis ne tik paprasti mirtingieji, bet ir prezidentinėmis galiomis užsižaidusios narciziškos asmenybės.
Apie prezidentą Rolandą Paksą buvo sakoma, kad jis, pažeisdamas įstatymus, darė gėdą Lietuvai.
Gėda prezidento rinkimuose
Valstybės vadovės ir jos bendraminčių išpuoliai prieš vieną iš pirmaujančių kandidatų prezidento rinkimuose, jei visą kritiką ištrauktume iš konteksto, savaime nėra kažkas bloga ir nepriimtina.
Vyksta aštri diskusija, tai sveikintina. Skvernelio tonas irgi karingas. Jis pats aštrina padėtį, laidydamas strėles į jautrias vietas.
Tačiau, jei neatitrūktume nuo konteksto ir palygintume šiuos prezidento rinkimus su ankstesniais, matytume ryškų kontrastą.
Prezidentas Valdas Adamkus, vykstant 2009-ųjų prezidento rinkimų kampanijai, kandidatų nepuldinėjo ir juolab neagitavo tada, kai agitacija draudžiama.
Pirmaujantys kandidatai 2014-aisiais buvo daug blankesni, o jų rinkimų kampanijos – daug nykesnės nei šiemet. Pagrindinis Grybauskaitės varžovas Zigmantas Balčytis per visą kampanija nesugebėjo išspausti iš savęs jokių dėmesio vertų idėjų ir teiginių.
Svarbiausia jo mintis buvo ta, kad Grybauskaitė – gera ir nekritikuotina prezidentė, o jis dalyvauja rinkimuose ne todėl, kad jo politika būtų kuo nors geresnė, bet tik todėl, kad „dabar nebe jos, o jo laikas”.
Tik kandidatas Juozas Petraitis, 2003-aisiais agitavęs balsuoti už save su šūkiu „aš – žmogus, aš – už”, pranoko Balčytį turinio nebuvimo atžvilgiu. Bet jis, kitaip nei Balčytis, nelaikytas realiu pretendentu į prezidento postą.
2014-ųjų rinkimų kampanija buvo neįtikėtinai banali: du pagrindiniai varžovai joje į antrą turą pateko iš esmės vienas kito nekritikuodami ir nieko prasmingo nepasakydami. Pasirinkimas buvo lyg tarp dviejų nebylių manekenų su to paties fasono ir prekės ženklo drabužiais, o ne dviejų turinčių ką pasakyti politikų.
Šiandien situacija – daug geresnė nei buvo prieš penkerius metus. Visi trys pirmaujantys kandidatai yra daug turiningesnės alternatyvos 2014-ųjų favoritams.
Šiuose rinkimuose pagrindinis Grybauskaitės oponentas iš centro kairės Skvernelis yra visa galva pranašesnis už buvusį jos oponentą Balčytį. Palyginkime kad ir jų užsienio politikos programas: jos skiriasi kaip diena ir naktis Skvernelio naudai ir Balčyčio nenaudai.
Tuo metu Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, palyginti su prezidente Grybauskaite, yra tiesiog intelektualai – protingi žmonės šalia „savo mažus karus kariaujančios” biurokratės.
Jie skaito knygas ir kalba improvizuodami, semdamiesi iš solidaus kultūrinio backgroundo. Ji kalba atsakinėdama į iš anksto suderintus klausimus, semdamasi iš visai kitokios patirties ir pletkų.
Žinoma, yra už ką kritikuoti ir Nausėdą, ir Skvernelį, ir Šimonytę. Tačiau jie, kitaip nei minėti pirmtakai ankstesniuose prezidento rinkimuose, yra mažų mažiausiai įdomūs kaip politinės asmenybės.
Galima su jais nesutikti ir įžvelgti jų politines silpnybes, tačiau šie rinkimai – gera proga pasidžiaugti: pagaliau turime normalų pasirinkimą. Pasirinkimą tarp asmenybių, o ne kalbančių manekenų.
Gėdinga tai, kad nuotaikos viešojoje erdvėje dabar ir 2014-aisiais visiškai neatitinka ano meto ir šių dienų kontrasto.
Rimto pagrindo nepasitenkinimui, paniekai ir sarkazmui būta prieš penkerius metus, kai vyko labai nevykę prezidento rinkimai. Tačiau kaip tik tada viešoji erdvė kažkodėl buvo ramesnė ir geranoriškesnė.
Vienai kandidatei dabar klijuojamos „Grybauskaitės klono” ir „konservatorių statytinės” etiketės, nors ji akivaizdžiai per protinga ir savarankiška, kad būtų kieno nors klonu arba statytine.
Kitam kandidatui sakoma – „gėda”, nors gėda sklinda kaip tik iš ten, kur taip sakoma. Jei Grybauskaitė pasiskaitytų savo 2009-ųjų rinkimų programą, tai įsitikintų, kad kai kurių dalykų iš gėdijamo kandidato būtų galėjusi pasimokyti.
Trečias kandidatas patenka į partijų nemalonę už tai, kad yra pernelyg nepriklausomas ir, maža to, atiminėja balsus iš abiejų savo pagrindinių varžovų elektorato. Bet gal čia vis dėlto ne jo, o varžovus remiančių partijų problema?
Absurdas savivaldybių rinkimuose
Jei egzistuoja toks daiktas, kaip sąmonės būsena, tai kvailumas yra nesąmonės būsena. Politikoje nesąmonės dažnai išsprūsta tada, kai, neatlikus namų darbų ir nepritempus savo teiginių prie tikrovės, užsiimama primityvia ir nuo žemės atitrūkusia propaganda.
Tokios propagandos ir nesąmonių pavyzdžiai po savivaldybių tarybų ir merų rinkimų – kai kurių partijų atstovų pareiškimai apie tariamą pergalę. Visi puikiai matome, kad pergalę pasiekė rinkimų komitetai, o ne partijos, bet girdime tai, ką perša nelaimėjusiųjų vaizduotė.
Apie pergalę kalba konservatoriai, dramatiškai prapylę rinkimus visuose trijuose didžiausiuose miestuose. Į išsilavinusius, aukštesnių pajamų gyventojus, kurių didžiausia koncentracija – didžiausiuose miestuose, nusitaikiusi partija pralaimėjo kaip tik ten, kur buvo nusitaikiusi. Virsti regionų partija yra pergalė?
Pergalę švenčia ir socialdemokratai, pamiršdami patikslinti, kad jų geri rezultatai – ne partijos ir jos vis dar pirmininko nuopelnas, o populiarių lyderių regionuose autonomiški pasiekimai.
Socdemų pirmininkas Gintautas Paluckas, gavęs du su puse procento balsų Vilniaus mero rinkimuose ir netekęs net menkos frakcijos sostinės taryboje, prarado savo kuklų vicemero postą ir dabar nebeeina išvis jokių renkamų pareigų valstybės valdymo institucijose. Formuojasi gan savotiškas socialdemokrato „nugalėtojo” – ir „lyderio” – archetipas.
Vainikuoja visą šią absurdo tragikomediją vėl praleidusios progą patylėti prezidentūros „politologija”.
Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje laimėjo valdantieji. Tad gal prezidentė, sakydama, kad rinkimus laimėjo opozicija, tiesiog džiaugėsi valstiečių pergale Lazdijuose prieš to rajono užsibuvusią valdžią?
Vienas didžiausių absurdų per šiuos savivaldos rinkimus buvo propagandiniai rezultatų vertinimai, sklidę net iš palyginti sveiko proto politikų.
Matyt, žmogaus gebėjimu adekvačiai suvokti tikrovę šie politikai netiki. Ir tuo jie panašūs į rusiškas smegenų plovyklas, kariaujančias „savo mažus karus”.