Iš esmės rinksimės, ar ir toliau Europoje, kur priimami sprendimai dėl mūsų ateities, būsime atstovaujami „viena koja“, ar pagaliau Lietuva apie savo gyvybinius poreikius prabils visu balsu.
Taip nutiko, kad esu vienintelis europarlamentaras, atstovaujantis Lietuvą valdančiai politinei jėgai. Visi kiti 10 europarlamentarų yra daugiau ar mažiau opozicijoje mūsų Vyriausybei. Palaikau su jais ryšius, su kai kuriais – gerus darbinius santykius, bet vis dėlto jaučiama, kad jie ne visada iki galo nuoširdžiai suinteresuoti padėti, nes Lietuvoje – „ne jų“ valdžia.
Dirbu EP Žaliųjų frakcijoje, kiti Lietuvos delegatai išsibarstę po kitas grupes.
O juk darbams reikia komandos.
Ką gali nuveikti vienas?
Taip, ir vienas parlamentaras gali nuveikti daug, ypač jeigu palaiko gerą ryšį su Lietuva. Tikiuosi savo darbais tą įrodęs.
Per šią EP kadenciją pavyko išderėti Lietuvos regionams dosnesnę paramą nuo 2020 metų, negu buvo numačiusi Europos Komisija. Tai apsaugos šalį nuo milijardinių nuostolių. Skaičiais ir faktais įrodžiau: didesnioji Lietuvos dalis dar nėra tiek praturtėjusi, kad galėtų išsiversti be paramos. O juk ankstesnė Vyriausybė buvo jau susitaikiusi, kad nuo 2020 metų parama beveik visa išgaruos, ir nesiėmė veiksmų. Toks abejingas, neūkiškas požiūris grėsė Lietuvai nauja, negrįžtama emigracijos iš mažų miestų ir miestelių banga.
Žurnalistai iki šiol kaip mantrą kartoja, neva paramos tuoj beveik neliks. Bet su naujos Vyriausybės pagalba pavyko pakeisti skirstymo tvarką, padalinus Lietuvą į du regionus – turtingesnį (sostinės) ir mažiau turtingą (likusi Lietuva). Jeigu pavyks pabaigti, kas pradėta, didžioji parama po 2020 metų plūstels į „antrąją“ Lietuvą. Šalis pradės atsigauti greičiau, sumažės nelygybė. Žinoma, tuo ne visai patenkinti kai kurie Vilniaus institucijų valdininkai, nes pinigai eis jau ne per juos, o tiesiai į regionus. Bet svarbiau ne institucijos, o žmonės. Beliko sudėlioti techninius saugiklius į europinius reglamentus, ir nauja paramos tvarka taps realybe.
Antra – su didžiuliu žemdirbių visuomenės palaikymu, peticijomis ir akcijomis neginčijamai įrodėme Briuseliui, kad Baltijos šalių ūkininkų diskriminacija nebepateisinama. Man tapus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) komiteto nariu, pamažu poziciją dėl išmokų suvienodinimo palaikė visas EP. Europos Komisija pripažino: laikyti Lietuvą „antrarūše“ nebėra argumentų. Lieka susitarti, iki kada padėtis bus ištaisyta. Jie tempia laiką, mes spaudžiame. Kitoje kadencijoje naują impulsą deryboms suteiks Lietuvos ūkininkų peticijos svarstymas AGRI komitete. Jei liksiu europarlamentaras, tikėtina, galėsiu prispausti komisarus, kad jau sekančiame ES finansiniame laikotarpyje visos išmokos žemdirbiams būtų pilnai suvienodintos ir jie jaustųsi pilnaverčiais europiečiais.
Trečia – apgynėme finansavimą Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams, kurį Komisija bandė nepagrįstai nurėžti ir ištempti. Gerai išmanydamas to krašto problemas ir atominės energetikos specifiką, užsitikrinęs Žaliųjų frakcijos ir daugumos Parlamento palaikymą, užkirtau kelią 300 milijonų eurų sumažinti reikiamą finansavimą. Dabar darbai uždarant elektrinę vyksta sklandžiai, Europa tesi pažadus palaikyti šį procesą pinigais, o viena Lietuva tokios naštos tikrai neatlaikytų.
Be šių trijų esminių prioritetų, kiek užteko laiko, dirbau ir kitus darbus. Kartu su kolegomis rengiau europinę politiką mažinti mus nuodijančio plastiko apimtis buityje ir gamtoje. Prisidedu prie ES normų įtvirtinimo, kad nebūtų „pirmos“ ir „antros“ rūšies vartotojų, kuomet su ta pačia pakuote ir tomis pačiomis (jei ne brangesnėmis) kainomis Lietuvoje parduodamos prastesnės kokybės prekės, negu Vakarų Europoje. Ši problema iki galo dar neišspręsta. Pasisakau kitomis Lietuvai svarbiomis temomis. Bet vienas visų darbų neaprėpsi.
Ką nuveiktume su didesne komanda?
Panašu – ir iš bendravimo su žmonėmis, ir iš apklausų – kad po gegužės 26 dienos būsiu nebe vienintelis EP narys, atstovaujantis didžiausią pasitikėjimą Lietuvos nacionaliniuose rinkimuose pelniusiems valstiečiams ir žaliesiems.
Darbų užteks visiems.
Po rinkimų įsisiūbuos transporto reikalai. Tai ne tik galimybė Lietuvai gauti kuo didesnį finansavimą seniai visų laukiamai „Rail Baltic“ projekto pabaigai. Lietuvai labai aktualus yra ir klausimas dėl tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygų. Kitaip nei liberalai ir konservatoriai, labiau linkę rūpintis darbdavio kišene, siekčiau, kad gerėtų ir sąlygos darbuotojams. Žmogus negali nuolat valgyti ir miegoti automobilio kabinoje. Šio klausimo vienas neaprėpsiu, už jį atsako kitas komitetas.
EP Žaliųjų frakcija kaip tik šiuo metu į priekį stumia iniciatyvą, jog socialinė politika, sunkų fizinį darbą dirbančio ar gyvenimo nuskriausto žmogaus apsauga ES taptų prioritetu.
Socialinį ramstį iš rekomendacinio pasiūlymo Europos žalieji siekia paversti svaresniu dokumentu, įgyvendintu visose šalyse narėse, galbūt įvedant visuotines bazines pajamas, garantuotas kiekvienam gyventojui, arba bendrą minimalią algą visoje Europoje. Įgyvendinus tokį pasiūlymą, pensijų bei minimalaus atlyginimo didėjimas augant ekonomikai būtų užtikrintas, o ištikus finansiniams sunkumams jie nebūtų mažinami.
Tuo pačiu siūloma mokesčių reforma, kad stambus kapitalas atsakingai mokėtų jiems priklausančius mokesčius, o ne tik naudotųsi pigia darbo jėga. Neturi būti taip, kaip vis dar yra Lietuvoje, kad sunkiausiai dirbantiems kliūtų didžiausia mokestinė našta. Tai bendra europinė problema, viena šalis atskirai jos išspręsti negali, nes ją lengvai gali šantažuoti stambus verslas pasitraukimu į kitas šalis. Žaliųjų siūloma ekonominė politika – visų pirma vidurinės klasės stiprėjimas ir dėmesys smulkiajam bei vidutiniam verslui, kuris būtų atsakingas tiek žmogui, tiek aplinkai.
Neįsivaizduoju geresnių kandidatų užsiimti šiais klausimais, kaip smulkiojo ir vidutinio verslo klausimus puikiai išmananti LVŽS EP rinkimų sąrašo narė Laima Mogenienė bei socialinio teisingumo, tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu ekspertas Tomas Tomilinas.
Šiai sričiai priskirčiau ir teisingumą skirstant naudą iš augančios tarptautinės prekybos. Sutartyse turi būti fiksuota, kad iš jos naudos gautų visa prekybos grandinė – ne tik prekeiviai, bet ir gamintojai bei perdirbėjai. Šiuo metu su šia sritimi dirbu gindamas žemės ūkio šaką, bet juk tarptautinė prekyba vyksta daugelyje sektorių. Veikia tarptautinės prekybos komitetas, kuriame reikėtų dirbti, kad ten nebūtų atstovaujama vien prekybininkams.
Nearti dirvonai Lietuvai, kuriais taip pat galėtų užsiimti kolegė Laima ir kitas LVŽS sąrašo lyderis Linas Kontrimas – europinė programa „Horizontas“, kuriai finansavimas nauju laikotarpiu bus dar padidintas. Europarlamentaras gali paruošti ir išjudinti Lietuvos mokslo ir verslo bendruomenę naudotis šiomis lėšomis, kad mūsų jauni talentai liktų ir kurtų Lietuvoje, o ne išvažiuotų ieškoti įdomesnės ateities ir gerai apmokamų darbo vietų kitur.
Svarbi sritis, kuriai reikia pastiprinimo – energetinė nepriklausomybė, saugumas, energijos tausojimas. Tiek kylančios Astravo grėsmės akivaizdoje, tiek žinant, kad Lietuva vis dar per vangiai išnaudoja esamas galimybes pereiti prie tvaresnės, žalesnės energetikos. Šie darbai įgautų naują postūmį, tarp europarlamentarų atsidūrus dabartinei Žaliųjų frakcijos patarėjai energetikos klausimais Karolinai Štelmokaitei.
Galvodami apie jaunimo ateitį, jų veiklumą ir sportą, Europoje galime būti atstovaujami ir šią sritį puikiai išmanančių garsenybių. LVŽS pasisako už Jaunimo ir sporto reikalų komiteto atsiradimą EP. Naujų vėjų šioje kol kas Europos apleistoje srityje galėtų įnešti su LVŽS sąrašu į EP kandidatuojantis Šarūnas Marčiulionis.
Prezidentas turi mokėti dirbti komandoje
Pabaigai svarbiausia: didžiausią svorį Europos Sąjungoje vis dar turi ne Parlamentas, o valstybių vadovai, susirinkę į ES Tarybą. Ten Lietuvos Prezidentas yra vienas iš (kol kas) 28 lygiaverčių šalių vadovų. Kad pasinaudotų šia galimybe, jis turi veikti kaip komandos dalis, veikti išvien su šalį valdančia Vyriausybe ir valdančiosios politinės jėgos atstovais EP.
Deja, situacija šiuo metu kitokia. Prezidentė veikia neprognozuojamai, nesitaria su didžiausią pasitikėjimą rinkimuose gavusia politine jėga. Rezultatai šaliai pragaištingi – Europos Parlamente deramės nežinodami Prezidentės pozicijų, o ji gali lengvai iššvaistyti mūsų įdirbį, jei atvykusi į Briuselį užimtų kitokią poziciją negu mes. Norisi, kad šaliai atstovautų lyderis, susikalbantis su valdančiąja dauguma. Dar svarbiau, kad jis žiūrėtų į derybas ne Briuselio biudžeto lentelių sudarinėtojų akimis, o iš Lietuvos žmonių pozicijų, bei dažniau tartųsi su valdančios partijos europarlamentarais, kurie labiau nei opozicija suinteresuoti kuo greičiau gerinti padėtį šalyje.
Gal tada nebebūtų tokių situacijų, kai Dalia Grybauskaitė nuvykusi į Briuselį kalba, jog ten protestuoti ūkininkams neverta ir jog Lietuva esą privalo atsisakyti vieno iš savo gyvybinių poreikių – ar dalies išmokų žemės ūkiui, ar regionams, ar Ignalinos AE uždarymui. Taip Prezidentė supriešina visuomenės grupes. Jeigu ji pasiderintų poziciją su šalį valdančia LVŽS, jos deleguotais ministrais ir europarlamentaru, tai sužinotų, kad su EP palaikymu įmanoma apginti ambicingesnę Lietuvos poziciją. Tada nereikėtų išsižadėti nė vieno iš šių Lietuvai stojant į ES duotų pažadų.
Taigi itin svarbu šalies Prezidentui žaisti ne personalinį žaidimą, o komandoje su kitais užsienio politikos formuotojais, kad nereikėtų skubėti priimti didžiųjų valstybių keliamų ultimatumų, kai yra reali galimybė Lietuvai, korektiškai ir dalykiškai derantis, naudojant argumentus, o ne emocijas išsiderėti geresnes sąlygas, laimėti visais frontais ir nebebūti laikomai „antrarūše“ šalimi, kuriai galima primesti bet kokias sąlygas. Bet tam turime veikti išvien kaip kumštis.