1) Mano „ypatingai slaptą“ planą, kuris yra vertybinis, ilgalaikis ir visiems atviras: siekiu suburti stipriausią vertybinę politinę jėgą Lietuvoje.
2) Priėmiau aiškų sprendimą – nedalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, bet telkti ir vienyti nesistemines politines jėgas Lietuvos Prezidento rinkimuose ir po jų.
3) Siūlau nesisteminių kandidatų debatus ir pirminius rinkimus, kuriuos galėtų padėti surengti Vilniaus ir Kauno forumai bei universitetų politikos mokslų studentai. Juose būtų nustatytas tinkamiausias pergalei opozicinis kandidatas.
Kodėl neoliberalizmo laikais būtina tradicines vertybes ginanti politika?
Neoliberali globali politinė ir ekonominė sistema keičiantis jėgų pusiausvyrai praranda stabilumą. Britų rašytojas George Monbiot pelnytai įvardija, kad neoliberalizmo ideologija yra visų mūsų problemų priežastis. Apie jos esmę mažai kas supranta, bet ji pavojinga kaip ir komunizmas. Jos kuriama vartotojiška visuomenė, kurioje dingsta vertybės ir pareigos, o lieka vien teisės ir laisvės. Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek ir šaltinis. G. Monbiot teigia, kad neoliberalizmas vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007–2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą ir kt.
Lietuvai šiuo momentu ypatingai svarbu suprasti grėsmės šaltinį ir apibrėžti mūsų valstybės poziciją, nes laivas, kurio kapitonas ir šturmanas nežino, kur plauks audros metu, yra pasmerktas. Mūsų valstybė serga. Ar atlaikysim, ar išliksim, ar pasinaudosim proga išsigydyti nuo vis didėjančios socialinės įtampos viduje ir išorės grėsmių, priklausys nuo to, ką padarysime dabar. Tačiau jokia vieša valdžios diskusija su visuomene nevyksta, sprendimų priėmėjai daugiau rūpinasi savo karjera ir asmenine ateitimi.
„Ypatingai slapto“ – vertybinio vienijimo plano demaskavimas
Koks mano vertybinis planas? Jis ilgalaikis. Lietuvai reikia piliečių sąjūdžio. Naujo, stipraus ir vieningo žmonių judėjimo. Žmonių, apsijungusių remiantis tradicinėmis vertybėmis, kaip atsako į neoliberalios sistemos mums peršamas iškreiptas vertybes, kurios didina socialinę atskirtį ir kenkia mūsų valstybei.
Tad planas labai paprastas – bendrauti, išklausyti ir vienyti visus žmones ir visas politines jėgas, kurios pritaria tradicinėms vertybėms ir esminių pokyčių valstybėje būtinybei. Tik tokiu būdu – per vienybę – galima sutelkti jėgas ir įveikti beveik 30 metų dominuojančią Lietuvoje korumpuotą pseudoelito ir sisteminių partijų sukurtą sistemą.
Kaip planą realizuoti?
Demokratija politikoje, ar jos bent užuomazgų liko? Bendrauti, diskutuoti ir kviesti vienytis. Siekiu įtikinti tokio plano būtinybe nesisteminius kandidatus į prezidentus – tai Naglį Puteikį, Arvydą Juozaitį ir Valentiną Mazuronį. Siekiu bendradarbiavimo su visomis politinėms jėgomis, kurioms rūpi Lietuva ir tradicinės vertybės. Visi turi vienytis dėl bendro tikslo. Buvau tuo pačiu tikslu susitikęs ir su Vygaudu Ušacku.
Norint laimėti prieš sistemą būtina suderinti kandidatų programas. Telkiantį veikimą taikau bendraudamas su dešimtimis visuomeninių rinkimų komitetų visoje Lietuvoje, kurie yra tikrieji savivaldos rinkimų laimėtojai. Būtina juos kviesti vienytis vardan mūsų šalies gerovės. Apie tai kalbėjomės su prof. Vytautu Radžvilu ir Vilniaus forumu, taip pat ir su Kauno forumu bei su asociacija „Už Lietuvą“, jungiančia daug regionuose veikiančių politinių ir visuomeninių organizacijų. Kviečiau į diskusijas N. Puteikio vadovaujamos Centro partijos atstovus, A. Juozaičio „Lietuva yra čia“ rėmėjus, Jaunoji Lietuva partijos lyderius Stanislovą ir Stasį Buškevičius, partijos Krikščioniškosios demokratijos lyderį E. Dzežulskį-Duonį, Darbo partijos lyderius V. Uspaskichą ir prof. Vigilijų Jukną bei daugelį kitų.
Kodėl taip elgiuosi?
Nes tvirtai tikiu, kad sutelkus dešimtis rinkimų komitetų, visuomeninių judėjimų ir partijų gali gimti stipriausia politinė jėga Lietuvoje, kuri ryžtingai gins tradicines vertybes ir galės įgyvendinti ilgai lauktus pokyčius mūsų šalyje. Žmonės pavargo nuo karų – jiems reikia realių darbų.
Ar kandidatuosiu į Europos Parlamentą?
Aš buvau pašalintas iš visų postų, bet į Europos Parlamentą neisiu. Dabar yra svarbiausia dirbti Lietuvai Tėvynėje ir telkti visas vertybines ir su sistema norinčias kovoti jėgas. Į Europos Parlamentą kandidatuoti kaip sąrašo lyderis turėjau daug siūlymų. Vienas paskutinių siūlymų buvo iš gerbiamo Arvydo Juozaičio. Man buvo siūloma kandidatuoti pirmu numeriu jo suburtos politinės jėgos „Lietuva yra čia“ sąraše. Man nesutikus jie priėmė sprendimą nekelti sąrašo. Jei būtų tikslas patekti į Europos Parlamentą – elgčiausi visai kitaip. Šiuo metu esu priėmęs aiškų sprendimą – nedalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, bet telkti, vienyti nesistemines politines jėgas Lietuvos Prezidento rinkimuose ir po jų.
N. Puteikio pervargimas nuo rinkimų maratono verčia daryti vertybines klaidas
Labai liūdna, kad kolegos N. Puteikio pervargimas nuo dalyvavimo vienu metu savivaldos, prezidento ir Europarlamento rinkimuose neleido teisingai suprasti mano „ypatingai slapto“ plano, kurį visiems atvirai deklaruoju važiuodamas per visą Lietuvą.
V. Mazuronis supranta vienijimosi prasmę, nes pats tą jau siūlė taip pat
V. Mazuronis suprato mano siūlymą jungtis, nes tam susitarimui kvietė visus anksčiau nei aš. Jis jau buvo iškėlęs mintį, jog opoziciniams kandidatams reikia telktis, jeigu jie prezidento rinkimuose nori pasiūlyti alternatyvą šiuo metu elito stumiamiems kandidatams – I. Šimonytei ir G. Nausėdai. Jis teigia: „Aš manau, kad toks vienijimasis arba telkimasis yra logiškas ir teisingas.“
Tikiu, kad A. Juozaitis nesuprato mano išsakytos pozicijos spaudos konferencijos metu praėjusią savaitę, ir įsiklausęs pakeis nuomonę ir nutars vis tik sėsti prie derybų stalo. Juk opoziciniai, nesisteminiai kandidatai išreiškia ir atstovauja realių, tikrų ir nesuvaidintų permainų ištroškusių žmonių siekius, tačiau išsklaidyta ir nevieninga politinė valia, tarpusavio konkurencija gali būti lemiama kliūtimi visuomenės lūkesčiams patenkinti. Likimas duoda Lietuvai šansą. Nejau juo nepasinaudosime?
Mūsų atsakomybė prieš tautą yra vienytis ir derinti rinkiminės kampanijos strategijas
Aš, kaip jaunos kartos politikas, sulaukiu žmonių klausimų – kokia bus mūsų ateitis susiskaldžiusioje Lietuvoje? Piliečių, neabejingų socialinio teisingumo stokai ir atskirčiai, valstybės nykimui ir tautos išsivaikščiojimui. Ir visi kaip vienas sako – vienykitės! Užteks tarpusavyje kautis, nes kiekvienas atskirai pralaimėsite ir jūs patys, ir visa Lietuva.
Esame per maži globaliame pasaulyje, kad galėtume nesutarti tarpusavyje.
Sulaukęs Kauno forumo ir visuomenės raginimų, kreipiuosi dar kartą į A. Juozaitį, N. Puteikį ir V. Mazuronį su pasiūlymu suvienyti jėgas ir pastangas kovoje už valstybės ateitį. Siūlau pradėti konsultacijas dėl programinių nuostatų suderinimo ir, atsižvelgiant į visuomenės palaikymo rezultatus per rinkiminę kampaniją ir jos sėkmę, – dėl vieno, bendro opozicijos kandidato iškėlimo rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Pagrindinis tikslas – Lietuvos žmonių, mūsų visų gerovė. Kartu mes galime sutelkti rinkėjus. Susitarus dėl vienamintiškumo, ideologinio grynumo, antraeilių dalykų atsisakymo vardan esminės vertybės – valstybės ir jos žmonių ateities – galime išspręsti amžiną, prakeiktąjį opozicijos susiskaldymo per lemiamus rinkimus klausimą.
Kviečiu suvienyti savo jėgas, mobilizuoti rinkėjų paramą, kuri galiausiai tektų vienam iš kandidatų.
Privalome užkirsti kelią laimėti apklausose pirmaujantiems sistemos remiamiems kandidatams
Didelį nerimą kelia tendencija, jog atviri populistai ir savo elgesiu Lietuvai didžiulę žalą padarę asmenys, pagal sociologinių apklausų duomenis, gali sulaukti itin didelės paramos Respublikos Prezidento rinkimuose.
Itin neramina faktas, jog skubotais ir neatsakingais sprendimais, padariusiais didžiulę žalą visiems Lietuvos piliečiams, ypač skurdžiausiai jų daliai, išgarsėjusi buvusi A. Kubiliaus vyriausybės finansų ministrė I. Šimonytė, ne tik kad atsisako kritiškai įvertinti savo tuometinį elgesį, bet ir, sprendžiant iš sociologų pateikiamų rezultatų, gali sulaukti nemažos rinkėjų dalies paramos.
Ponas Nausėda su komanda žada žmonėms gerovės valstybės kūrimą. Gera mintis, bet prezidento įgaliojimai yra daugiausia sukoncentruoti teisingumo, užsienio politikos ir gynybos srityse. Vertinkime faktus. Jis ilgus metus užėmė aukštas pareigas užsienio banke, kuris, kaip vis dar neblogai pamename, tik prasidėjus finansų krizei, iš Lietuvos į savo kilmės šalį pervedė milžiniškas lėšas. Banke, kuris prasidėjus krizei pakėlė paskolų palūkanas tiek verslui, tiek privatiems asmenims. Kiek dėl tokio palūkanų šuolio bankrutavo verslų ir kiek mūsų tautiečių buvo priversti bėgti į užsienį ieškoti net ne geresnio gyvenimo, o išgyvenimo? Ar tokia banko politika buvo įmanoma be banko vyriausiojo ekonomisto žinios? Ir ką tada sakė ponas Nausėda? Kitaip tariant, į prezidento postą kandidatuoja žmogus, krizės metu įrodęs, jog neturi vertybinio stuburo. Įrodęs, jog savininkų pelnas jam svarbesnis už tautiečių gerovę. Jis kandidatuoja artėjančios finansų krizės fone.
Ponas Skvernelis pateikia save kaip antisisteminį kandidatą, bet visada buvo griežtas dabartinės sistemos šalininkas. Ministrų kabinetas ir artimi patarėjai yra artimi Kubiliaus ir jaunojo Landsbergio pažiūrų šalininkai. Per Vilniaus mero rinkimus premjeras ir komanda atvirai palaikė poną Šimašių, kas dar kartą patvirtina jo pažiūrų neoliberalumą, rimto požiūrio į kandidatų vertybes nebuvimą. Ar gali valstybės lyderiu tapti ir sutelkti žmones asmuo, kuris sako ir daro prieštaringus dalykus? Pasisako už šeimą ir vaikus, bet rėmė LGBT palaikantį kandidatą į merus sostinėje.
Pasisako už jaunimo išlaikymą Lietuvoje, bet nevykdo Seimo sprendimo dėl nemokamo mokslo pirmakursiams. Pasisako už kultūrą kaip prioritetą, bet neturi politinės valios net parengti ratifikavimui FARO konvencijos, kuri saugo mūsų paveldą nuo niokojimo ir stambaus verslo neteisėtų interesų, kaip Marijonų vienuolyno ansamblio Vilniuje atveju. Vėl tik faktai. Svarbu visiems Lietuvoje išmokti vertinti tik juos ir tada priimti sprendimus, kuriuose nebūtų nepagarbos ar asmeniškumų.
Pergalė reali, bet žmonės turi pabusti kovai už savo valstybę kaip Islandijoje
Didžiausią nerimą man kelia nemažos dalies Lietuvos piliečių apatija, nusivylimas politika, jos tuščiomis rietenomis, nenoras domėtis, kas vyksta aplink, bei užmaršumas, kai nepaisant akivaizdžių klaidų, neveikimo padarinių ar atviro populizmo ir viešai demonstruojamos nekompetencijos, trys lyderiaujantys sistemos kandidatai gali tapti galimais laimėtojais bei tikėtis ganėtinai aukšto visuomenės paramos lygmens. Tik žmonių prabudimas, aktyvumas pilietiniame gyvenime ir rinkimuose kaip mūsų nepriklausomybę pirmojoje pripažinusioje Islandijoje mums leis laimėti pergalę.
Siūlau šios dilemos sprendimą – susivienyti visiems, atsakingai į šalies ateitį žiūrintiems kandidatams, ir suformuoti vieną viziją Lietuvai, o galiausiai prieš rinkimus paremti vieną kandidatą. Bendra kandidatūra – bendro sutarimo reikalas. Tam būtini atsakingi sprendimai, veiksmų derinimas ir priklausomai nuo rinkiminės kampanijos eigos bei sėkmės aiškus supratimas apie istorinę situaciją. Galiausiai siūlau rimtus debatus ir pirminius rinkimus, kuriuose būtų nustatytas tinkamiausias pergalei opozicinis, nesisteminis kandidatas.