Šis sprendimas tapo ilgamečio maratono teismuose priežastimi: iš pradžių teismai aiškinosi, ar sutartis nutraukta teisėtai. Aukščiausiajam Teismui konstatavus, kad savivaldybės sprendimas pagrįstas ir teisėtas, prasidėjo turto dalybos ir skaičiavimai kas, kiek ir kam turi sumokėti. Ir čia jau prasidėjo visos įdomybės: galime kalbėti apie auksinius apelsinus bei akivaizdų absurdą, kai teisingumas ir teisėtumas keliauja į skirtingas puses.
Įsivaizduokime situaciją: vieną dieną jums pristatomas sunkvežimis apelsinų. Jūs jų ne tik kad neprašėte, bet ir niekas jūsų neklausė, ar jų norėtumėte. Galiausiai, paaiškėja, kad už juos ne tik privalote susimokėti, bet jie dar ir kainuoja it auksas.
Analogiška situacija nutiko ir Ukmergėje, bet ne su apelsinais. Privati bendrovė, su kuria buvo pasirašyta šilumos ūkio nuomos sutartis, nuomos laikotarpiu pagal su savivaldybe iš anksto suderintą bei patvirtintą grafiką, turėjo investuoti į savivaldybės šilumos ūkį – pagerinti esamą ar sukurti naują turtą, o sutarčiai pasibaigus – grąžinti jį savivaldybei už simbolinį vieną eurą. Tiesa, privati bendrovė investavo ne tik pagal šį investicijų grafiką, įvairius projektus įgyvendino ir be savivaldybės žinios.
Nors Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad tokios investicijos gali būti laikomos investuotojo rizika, žemesnėje instancijoje teisėjų nuomonė buvo kategoriška – savivaldybė tam tikrų investicijų nenorėjo (o jų gal net ir nereikėjo), tačiau už jas vis tiek turi sumokėti. Galima pasakyti viena – jeigu teismuose priimami tokie sprendimai, net negrindžiant teisinėmis normomis, tai yra teisingumo paniekinimas.
Valstybės teisinę sistemą kompromituoja bei neteisinga žmonių atžvilgiu yra ir tai, kad šiurkščiai sutartį pažeidęs privatus verslas galutiniame rezultate uždirba daugiau nei kad būtų gavęs pelno, jeigu teiktų paslaugas iki sutarties pabaigos. Toks kuriozas, kaip ir auksinių apelsinų pardavimas, tampa realybe, pasižiūrėjus į paskutinius Ukmergės istorijoje priimtus teismų sprendimus.
Pagrindinis principas, ko mes šiandien neturime – ne tik teisinė, bet ir teisinga valstybė. Šiandien žodžiai „teisingas“ ir „teisinis“ prasilenkia, nors turėtų būti kuo arčiau vienas kito, ir tai yra viena didžiausių teisinės sistemos problemų, kertančių per pasitikėjimą ja.
Kas nutinka, kai šie žodžiai gyvena atskirai? Pirma, atsiranda paskatos įstatymais, poįstatyminiais aktais, kurie švelniai tariant vieni su kitais prasilenkia, manipuliuoti, nepastebint kitų. Ir tai siunčia aiškų signalą: tie, kas turi stipresnius teisinius pajėgumus, naudodamiesi teisiniu nenuoseklumu, gali pasipelnyti iš valstybinių institucijų ir Lietuvos gyventojų. Antra, kyla įtarimų dėl korupcijos, nes absurdu tikėti visuomet sunku.
Ukmergės atveju Aukščiausiasis Teismas aiškiai pasisakė, kad privatus šilumos operatorius sutartį pažeidė šiurkščiai ir ji anksčiau laiko buvo nutraukta teisėtai. Be to, atsižvelgiant į nuomos santykių ir objektų specifiką, investicijoms negali būti taikomos restitucijos taisyklės. Skaičiuojant, kiek reikia privačiam šilumos operatoriui grąžinti investicijų pagrindu atliktų turto pagerinimo išlaidų, turi būti taikomos Civilinio kodekso ir ikisutartinių dokumentų nuostatos. Tuo tarpu žemesnės instancijos teismai šiandien šią Aukščiausiojo Teismo poziciją ignoruoja ir taiko privačiai bendrovei palankų LR Investicijų įstatymą. Iš tokio nenuoseklumo gimsta ne tik neteisybė, bet ir absurdas.
Aptariamas įvykis vyksta Ukmergėje, tačiau šis klausimas yra nacionalinės svarbos. Šis ginčas formuoja teisminę praktiką, kuria galimai bus remiamasi kituose ginčuose, pavyzdžiui, privataus operatoriaus „Dalkia“ ir Vilniaus miesto savivaldybės byloje.
Už tai, kad pagrįstai ginamas viešasis interesas, negali būti baudžiama.