Neapykanta jau kurį laiką yra kone viešojo diskurso norma Lietuvoje. Įvairios politinės jėgos, visuomenės grupės ir agresyvių bendraminčių būreliai, ypač išplitus socialiniams tinklams, virto neapykantos kalvėmis.
Kitokių pažiūrų žmogus iš anksto laikomas idiotu. Šiaip jau nekęsti idiotizmo yra normalu, ir drausti šią neapykantos rūšį būtų politinė paslauga silpnapročiams. Bausti neapykantos skatintojus skatinant idiotus yra politinis nesusipratimas ir intelektualinė degradacija.
Problema ir naujovė yra ne tai, kad kitokių pažiūrų žmogus laikomas idiotu. Problema ir naujovė – tai, kad žmogus laikomas idiotu ne dėl idiotizmo, o dėl kitokių pažiūrų. Nekenčiama ne yda, o kitokia nuomonė.
Tiesa, politinių pažiūrų konfliktas nėra nei naujas, nei smerktinas reiškinys.
Politika – tai kova. Būtų keista, komiška ir veidmainiška, jei tarpusavyje kovojančios jėgos viena kitos atžvilgiu būtų mielos, draugiškos ir nuolankios. Idėjų kare, kaip ir bet kuriame kare, įsitikinimų grumtynės neapsieina be neigiamo emocinio fono, dažnai artimo neapykantai.
Tačiau per pastaruosius pusantro ar du dešimtmečius šiame kare įvyko reikšmingi pokyčiai. Neapykantą natūraliai keliančiame idėjų kare neliko idėjų kovos, nes tiesiog nebėra idėjų: liko tik neapykanta. Kalbu apie esmines idėjas ir jų normatyvias sistemas, o ne aptakius ir padrikus propagandinius išvedžiojimus.
Neapykanta, kylanti iš idėjų kovos, yra antrinis ir išvestinis daiktas. O kai idėjos išgaruoja ir devalvuojasi, į pirmą vietą iškyla stiprus emocinis negatyvas, neturintis intelektualinio pagrindo.
Tuo metu idėjiniai, politiniai dalykai viso labo pritempiami prie šios nuolatinės būsenos.
Partijos ir politikai šiandien kaltina vieni kitus įvairiais pažeidimais ar valstybės interesų išdavyste, nors dažniausiai aiškėja, kad nei kažin kokių išdavysčių, nei išties rimtų pažeidimų nebūta.
Net jei galiausiai patvirtinama, kad kažin kas kažin ką iš tikrųjų pažeidė ir nusižengė, to niekaip nepavadinsi politinių idėjų kova. Tai tik politinių jėgų pasistumdymai ieškant teisinių priekabių, o jų fone siekiama pagrindinio tikslo – pakurstyti fanų emocijas: neapykantą priešams, meilę saviems.
Kaip sako Russellas Robertsas, sunku iškęsti ne politinėms virtuvėms būdingą emocinę kaitrą, o tai, kad įkaitintos agresyvios emocijos liejasi iš tų virtuvių į socialinę aplinką – gyvenamąsias patalpas, valgomuosius, gatves.
Visuomenės grupės kyla į kovą, pagautos įtūžio, ir net nesistengia viena kitos išklausyti, pripažinti, kad bendražygiai gali būti neteisūs, o priešų argumentuose gali būti racionalaus grūdo.
„Žinoma, pikti politiniai pokalbiai nėra naujas dalykas. Nauja tai, kad žmonės skuba įgarsinti jų širdyse įsikerojusią neapykantą, ir abi ginčo pusės tiki savo nelygstamu moraliniu pranašumu“, – rašo Robertsas („Restoring Civility in a Hostile World”).
Jis prisimena, kad tokio lygio emocinė įtampa, kokia šiandien tvyro JAV tarp prezidento Donaldo Trumpo ir jo oponentų, egzistavo nebent Vietnamo karo laikais vykstant masiniams protestams prieš karą.
Tačiau tada, kaip pažymi Robertsas, aršiai ginčytasi gyvybės ir mirties klausimais, o šiandien tokio pat lygio aistros verda aplink banalią „myliu – nemyliu“ skirtį, nepagrįstai demonizuojant oponentus.
Panašiai ir Lietuvoje Sąjūdžio metais ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, vaduojantis iš sovietinio palikimo ir nesutariant dėl stojimo į NATO, kilo valstybės likimo ir išlikimo klausimai.
Ir dar vienas štrichas šių dienų neapykantos mūsų visuomenėje tema.
Lietuvos BK kažkodėl kalba tik apie neapykantą grupėms: 170 straipsnis – „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“.
Jame rašoma, kad turi būti baudžiamas tas, kuris kursto neapykantą „prieš grupę ar jai priklausantį asmenį“ – be kita ko, jei ta neapykanta liečia įsitikinimus ir pažiūras.
Čia iškart kyla klausimas: kodėl draudžiama kurstyti neapykantą tik tada, kai asmuo priklauso kuriai nors grupei?
Draudžiama kurstyti neapykantą įvairioms grupėms ir jų atstovams už įsitikinimus ir pažiūras, bet leidžiama skatinti nekęsti jokiai grupei savęs nepriskiriančio asmens, kurio įsitikinimai ir pažiūros – negrupinės, nepriklausomos, savarankiškos?
Tai teisinio reguliavimo kazusas, kuriame susipina kilnios intencijos su gan juokingu potencialiu absurdu.
Politika yra visuomenės grupių kova, kurioje neišvengiamai pasitaiko vadinamojo neapykantos kurstymo elementų. Įsitikinimai ir pažiūros, savo ruožtu, neatsiejami nuo politikos. Taigi tam tikru atžvilgiu Lietuvos BK draudžia užsiimti politika.
Kita vertus, viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, anoniminiuose komentaruose apstu neapykantos kurstymo su jokiomis grupėmis savęs nesaistančių, nepriklausomą nuomonę turinčių žmonių atžvilgiu.
Čia viskas gerai? Prašom – nekęskit, kurstykit, nesikuklinkit?
Teisinis reguliavimas gali nustatyti tam tikras elgesio taisykles ir versti jų laikytis, bet dažnai tampa visiškai bejėgis, kai susiduriame su moralės, politikos, išminties ir to, kas vadinama civilizacija, apsauga nuo idiotizmo, fanatizmo ir neapykantos.
Idiotizmo Lietuvos viešojoje erdvėje jau kurį laiką nemažėja ir nedaugėja: jo tiesiog stabiliai gana daug, ir tiek. Tuo metu fanatizmas ir neapykanta žengia į priekį dideliais žingsniais, o civilizacija tyliai traukiasi. Bet tai, prisimenant kad ir šiame straipsnyje cituotus Robertso žodžius, tikrai ne vien Lietuvos problema.