Be abejo, atsirado ir kitokių, kitaip kalbančių. Bet jų buvo mažuma. Pagaliau nelabai svarbu, kas ką kalba. Svarbiau, kad autorius giliai „užkabino“ skaitytojus ir šie neliko abejingi.
Pagrindinė mintis raudona linija pereina per visą tekstą – Grybauskaitė yra bloga prezidentė, labai bloga. Ji ne tik kaip prezidentė, bet ir kaip žmogus galimai neturi nė vieno gero charakterio bruožo.
Beje, apie prezidentę šiandieną jau galime kalbėti būtuoju laiku. Jos kadencija baigiasi ir vargu bau ar ji bepasitaisys. Nebent perskaičiusi gerbiamo Laučiaus kritiką atsikvošės savo blogybėse ir pasistengs nors šiek tiek pakeisti pažiūras, pagerinti charakterį bei elgesį. Arba bent nuoširdžiai prisipažins buvusi bloga prezidentė.
Bet greičiausiai nesulauksim nei pagerėjimo, nei atsiprašymo. Autorius irgi, matyt, nieko nebesitiki. Jis prezidentę Grybauskaitę kartu su amžiną atilsį šalies prezidentu Algirdu Brazausku siunčia į Grūto parką.
O Grūte jau niekas nebepasitaiso. Čia ne Pravieniškės, kur net mafijozai gali persiauklėti (apie tai neseniai matėme TV filmą „Pravieniškių mafija“). Persiauklėjęs Pravieniškių kontingentas išeina į laisvę, ir kolonija pamažu traukiasi. Grūto parkas nesitraukia ir nesitrauks. Jis reikalingas Lietuvai.
Mes nesiruošiame prezidentės nei ginti, nei balinti, nei gražinti. Mes nesiruošiame jos ir juodinti. Ir taip viskas juoda – visiškas dugnas. Nėra prasmės kastis po dugnu. Kokią autorius prezidentę atvaizdavo, tokia ir telieka. Tai autorinis darbas.
Mes žinome, kad prezidentė yra ir vienokia, ir kitokia. Tai patyrėme per dešimtį metų. Bet kodėl ją gerbiamas politologas atvaizdavo būtent tokią?
Dievaž, Lietuvoje nėra ir nebuvo ne tik prezidento, bet ir bent kiek žinomesnio politiko, kuris būtų tokio blogumo, kaip politologo atvaizduota prezidentė. Net žemiausius reitingus turintys politikai (pavardžių neminėsim, nes ir taip jas visi žinome), palyginus su prezidente, atrodo esą angelai.
Taigi mus domina ne pats atvaizdas, o kodėl tas atvaizdas yra būtent toks.
Bene daugiausia kritikos autorius skiria prezidentei už du dalykus: už jos dvigubus standartus, kas, be abejo, yra blogai, ir už jos komunistinę praeitį, kurios ji neatsikratanti po šiai dienai. Tai dar blogiau.
Kaip prezidentė nepatvirtino visai neblogos kandidatės į aplinkos ministrus
Gerbiamas Laučius prezidentės kritiką pradeda retoriniu klausimu: „Ar kandidatė į aplinkos ministres Irma Gudžiūnaitė tikrai buvo tokia bloga, kad jos kandidatūrą reikėjo atmesti?“
Autoriaus nuomone, kandidatė nebuvusi blogesnė „už anekdotine „zadanijų“ patirtimi išgarsėjusį buvusį aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką“ bei „neigiamos reputacijos buvusį aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską“.
Politologas pažymi, kad pati prezidentė apie tuos du ministrus buvusi blogos nuomonės, bet „neturėjo valios patraukti“. O štai visai neblogos kandidatės ėmė ir nepatvirtino.
Taigi gerbiamas politologas kandidatę lygina su dviem nelabai nusisekusiais ministrais. Jei kandidatė geresnė ar bent neblogesnė už juos, tai ir gali būti ministre. Prezidentė privalo ją patvirtinti. O jei nepatvirtina, tai dvigubi standartai.
Vadovaujantis tokia logika, visi kyšininkai, paėmę kyšį, neviršijantį šimto tūkstančių eurų, gali būti susisiekimo ministrais. Jie yra „geresni“ už buvusį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, kuris galimai paėmė šimto šešių tūkstančių kyšį.
Kažkodėl politologas nebando kandidatės lyginti su ministru Kęstučiu Navicku, kurį atleidus ir atsirado laisva ministro vieta.
Aplinkosaugos specialistui ministrui Navickui nei prezidentė, nei premjeras neturėjo priekaištų. Bet jį atleido. Tai buvo visiems netikėta. Premjeras tik pasakė, kad įpusėjus kadencijai reikia naujo impulso.
Ir štai premjeras pasiūlo kandidatę, naują impulsą. Bet, pasirodo, kad tas impulsas ne tik nelabai žino, kaip spręsti aplinkosaugos problemas, bet nelabai gali jas ir įvardinti.
Taigi klausimas ne kodėl prezidentė nepatvirtino kandidatės, o kodėl premjeras galimai geresnį, profesionalesnį nepartinį ministrą keičia į galimai mažiau aplinkosaugoje nusimanančią „socdarbietę“.
Atsakymas, ko gero, slypi negiliai. Pateiksime atsakymo versiją.
„Socdarbiečiai“ yra „valstiečių“ partneriai valdančiojoje koalicijoje. Jie vieningai remia premjero kandidatūrą į prezidentus. Suprantama ir žmogiška, kad tiek „valstiečiai“, tiek premjeras negali nejausti dėkingumo „socdarbiečiams“.
Šį dėkingumą jie, matyt, jau bandė išreikšti pinigais. Bandė pinigų neturintiems „socdarbiečiams“ išrūpinti dotacijas.
Jei dotacijoms pinigų biudžete neatsirastų, „valstiečiai“ siūlė pinigų iš kur nors pasiskolinti. Kaip žinia, šis piniginis reikalas patyrė fiasko.
Ir štai naujas bandymas atsidėkoti – duoti „socdarbiečiams“ bent vieną ministro portfelį. Jie iki šiol jokio portfelio neturėjo.
Sumanymas neblogas. Tik problema, kad toje sunkias dienas išgyvenančioje partijoje premjeras nerado aplinkosaugos autoriteto. Bent jau tokio, kuris būtų akivaizdžiai geresnis už prieš tai buvusį ministrą. Premjerui teko tenkintis tuo, ką rado.
Galima numanyti, kad premjeras valstybinį aplinkosauginį reikalą bandė iškeisti į partinį reikalą ar dar siauresnio pobūdžio reikaliuką. Bet reikaliukas užkliuvo už prezidentės, ir premjeras užpyko.
Taigi kieno standartai čia problemiškesni – prezidentės ar premjero?
Gerbiamas politologas supeikia prezidentę ir už tai, kad ši neturėjusi valios atleisti aukščiau minėtus du nelabai vykusius ministrus, o štai neblogos kandidatės ėmė ir nepatvirtino.
Galima pastebėti, kad čia politologas sulygina du sunkokai sulyginamus dalykus. Kandidato patvirtinimas ir ministro atleidimas, arba „patraukimas“, yra skirtingos procedūros. Prezidento galios tose procedūrose yra taipogi skirtingos.
Prezidentas turi konstitucinę teisę patvirtinti ar nepatvirtinti premjero siūlomą kandidatą į ministrus, bet jis neturi teisės ministro atleisti – „patraukti“.
Kaip prezidentė egzaminavo kandidatus į ministrus
Gerbiamas politologas dvigubus standartus įžvelgia ir prezidentės suorganizuotuose anglų kalbos egzaminuose.
Po 2012 metų Seimo rinkimų visi kandidatai į ministrus turėjo prezidentūroje pasitikrinti anglų kalbos žinias. Procedūra nemaloni, gal net nelabai korektiška.
Per tą patikrinimą krito bent dvi „darbietės“: tai kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus Virginija Baltraitienė ir kandidatė į socialinės apsaugos ir darbo ministrus Loreta Graužinienė.
Dar vienas žinomas politikas, vengdamas egzamino, atsisakė kandidatuoti į ministrus. Vėliau jis juo tapo.
Prezidentė, tvirtindama ministrus 2013–2014 metais, jau nieko nebeegzaminavo.
Politologas retoriškai klausia: „Ar tikrai tie (suprask, Graužinienė ir Baltraitienė, – J. J.), kurie egzamino neišlaikė, mokėjo anglų kalbą prasčiau už kai kuriuos vėliau patvirtintus ministrus – Kęstutį Trečioką, Evaldą Gustą? Galų gale, Audronę Pitrėnienę?“
Iš tiesų, kaip čia atsitiko, – vienus prezidentė egzaminavo, kitų ne. Galimai geresnes kandidates pravijo, galimai silpnesnių kandidatų net nepaklausinėjo. Kokie čia standartai?
Pabandysime nubraukti laiko dulkes ir pažiūrėti, kas atsitiko su tais standartais.
Ir štai ką po tomis dulkėmis atrandame.
Visų pirma, su tais kandidatais, be egzamino tapusiais ministrais, į vidaus reikalų ministrus prasmuko ir anglų kalbos nelabai mokantis Saulius Skvernelis. Politologas jo nepaminėjo, gal pamiršo.
O gal šiandien minėti Skvernelio kaip būsimo šalies prezidento pavardę tokiame anglų kalbos nemokėjimo kontekste tiesiog neverta?
Pats Skvernelis yra pripažinęs, kad jis egzamino būtų neišlaikęs. O tai reiškia, nebūtų tapęs ministru. Ir, ko gero, nebūtų jam atsivėrusios durys į premjerus, o dabar – ir į prezidentus.
Kodėl visgi prezidentė neegzaminavo nei Skvernelio, nei kai kurių kitų? Laiko dulkių sluoksnis nestoras, todėl nesunkiai atkapstome kai kuriuos faktus.
Priminsime, kad Lietuva Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo antrąjį 2013 metų pusmetį.
Prieš pirmininkavimą 2012 metų pabaigoje prezidentė sakė, jog ministrai privalo kalbėti ar bent susikalbėti angliškai. Pirmininkavimo metu esą daugybė įvairių oficialių ir neoficialių susitikimų ir su vertėju visur nepribėgiosi. Reikia mokėti anglų kalbą bent kiek ir pačiam.
Kandidatus Saulių Skvernelį, Audronę Pitrėnienę, Kęstutį Trečioką, tapusius ministrais 2014–2015 metais, prezidentė praleido be egzamino.
Beje, 2012 metais Virginija Baltraitienė dėl tos nelemtos angų kalbos negavo ministro portfelio. Bet 2014 metais ji buvo paskirta ministre jau be egzamino.
Gal būt žodis „egzaminas“ čia ne visai tinka. 2012 metais susisiekimo ministru paskirtas Rimantas Sinkevičius sakė, kad jokio egzamino nebuvę. Jie su prezidente „ministravimo“ klausimus aptarė anglų kalba.
Taigi dvigubų standartų ir čia tarsi nesimato.
Peršasi išvada, kad politologas, norėdamas atskleisti prezidentės dvigubus standartus, pasirinko netinkamus pavyzdžius. Taigi sukompromitavo pačią straipsnio idėją – parodyti visuomenei, kokia bloga yra prezidentė.
Bet neužbėkime įvykiams už akių. Netrukus pamatysime, kad, nepaisant blogai parinktų pavyzdžių, prezidentė vis tiek bloga. Nes ji paprasčiausiai bloga.
Bloga ir eksministrė Pitrėnienė
Autorius sako: „Jei tarp žinomų Lietuvos politikių reikėtų atrinkti keletą, kurios primena valdingas SSRS laikų mokyklų direktores, į galvą greičiausiai šautų tokios autoritetingos figūros, kaip prezidentė Grybauskaitė ir eksministrė Pitrėnienė.“
Ne visai aišku, kodėl autoriui prireikė atrinkti keletą politikių. panašių į anų laikų mokyklų direktores. Jei jau prireikė, tai ką darysi. Svarbiau tai, kad, autorius nuomone, tos sovietinių laikų mokyklų direktorės buvusios ne visai sveikos.
Jos nemėgo savo pavaldinių, žemino juos. Joms buvo būdingas „liguistas valdingumas ir arogancija“. O jų kietas vadovavimo stilius panašėjo į „mokyklos koridoriais kaukšinčio kieto aukštakulnio vadybą“.
Šių eilučių autoriui teko anais laikais ir mokytis, ir mokytojauti. Taipogi teko pažinoti ne vieną mokyklos direktorių bei direktorę, bet tokių, atsiprašau už išsireiškimą, prietrankų direktorių, kokias piešia gerbiamas politologas, sutikti neteko.
Na, kad prezidentė yra bloga ar turi būti bloga, tai jau žinome. Ją galima lyginti ne tik su nenormaliomis sovietmečio direktorėmis, bet ir su bet kuo. Nepakenks.
Bet kuo čia dėta Pitrėnienė? Gerbiamas politologas šiek tiek pritempia Pitrėnienės biografiją prie blogio temos. Jis sako „Pitrėnienė iš tiesų dar sovietmečiu sėkmingai ir mokė, ir direktoriavo mokyklose“. Tarsi mokytojavimas ir direktoriavimas sovietinėje mokykloje būtų buvęs jau savaime blogis. O jei dar tas mokytojavimas ir direktoriavimas buvo sėkmingas, tai jau visiškas blogis.
Iš tiesų mokytojauti ir direktoriauti Pitrėnienė pradėjo tada, t. y. sovietų laikais (vyresnio amžiaus žmonės visi kažką pradėjo dirbti tada) Bet kur kas ilgiau ji mokytojavo ir direktoriavo jau šiais laikais.
Todėl iš jos daryti kietakaktę sovietinio tipo mokyklos direktorę, kietais aukštakulniais kaukšinčią žaliai dažytais sovietinės mokyklos koridoriais, neišeina.
Jau šiais laikais Pitrėnienė nelabai sėkmingai kaukšėjo Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriais. Bet ten visos ministrės nusilaužė aukštakulnius. Ne geriau sekėsi ir ministrams su žemais kulnais.
Kaip ten bebūtų, Pitrėnienės vaidmuo šioje dramoje ne visai aiškus. Matyt, ji turi būti bloga ir papildyti prezidentės blogumą.
Jei šalia blogos prezidentės pridedame blogą eksministrę, tai prezidentė blogio apsuptyje atrodo dar blogiau.
Netrukus, kaip pamatysime toliau, ji dar daugiau pablogės. Prie jos dar bus pridėtas vienas blogas prezidentas ir dar kai kas blogo. O tada tai jau bus visiškai blogai.
Didysis blogis bus įveiktas, visi į rinkimus
Teksto pabaigoje politologas atsitraukia nuo smulkesnių detalių, nuo mažiau reikšmingų pavardžių. Jis pažvelgia į viską iš aukščiau ir pamato tai, ko kiti nemato (gal ir gerai, kad nemato). Pavyzdžiui, jis pamato kad „per 26 metus, [per] kuriuos Lietuvoje veikia prezidento institucija, 16 metų valstybės vadovais buvo komunistų partijos nariai“. O Juozapai šventas, o Matka Boska, Lietuvoje komunistų partija uždrausta senų seniausiai, o mūsų prezidentai vis kompartijos nariai! Gal atsirado pogrindinė Komunistų partija? Kur žiūri prokurorai? Už ką jiems algas moka?
Politologas dar kartą smarkai supeikia prezidentę Grybauskaitę, o kartu su ja ir amžiną atilsį prezidentą Algirdą Brazauską. Tie du prezidentai esą nerealiai panašūs vienas į kitą. Jie partiniai broliai dvyniai, grynų gryniausias sovietmečio produktas. Jie buvę aktyvūs kolaborantai. Jie homo sovieticus gentainiai, tariamai irgi tarnavę Lietuvai, tariamai kovoję savo didesnius ar mažesnius pasipriešinimo karus. Juos „vienija sovietmečiu suformuotas požiūris į politiką, sąžinę ir karjerą“.
Politologas be tų prezidentų mato ir daugiau blogų dalykų. Jis dar mato homo sovieticus gentį, „kurios užsibuvusiems valdžioje atstovams seniai laikas keliauti į Grūto parką“. Galbūt Grūto parkas ir yra išeitis? Visus blogiečius į tą parką! Bet pirmiausia tuos užsibuvėlius. Kas jie?
Iš teksto ir konteksto aišku, kad be jokios eilės į parką keliauja čia minimi prezidentai. Bet juos užsibuvėliais vargu bau ar galime pavadinti.
Prezidentas Brazauskas ilsisi amžinybėje. O prezidentė Grybauskaitė gal ir užsibuvusi, bet nebeilgam.
Greičiausiai tais užsibuvėliais yra „socdarbiečiai“. Bet čia yra viena problemėlė. Jie, kaip „valstiečių“ partneriai ir kaip premjero rėmėjai, kol kas yra reikalingi Seime. Suprantama, po visų rinkimų jie greičiausiai taps nebereikalingais. Tada kaip tuos nuvarytus arklius bus galima ir juos nukreipti į parką. Tuo labiau kad jų reitingai nekokie.
Apsivalėme nuo KGB agentų. Apsivalysime ir nuo homo sovieticus gentainių. Laikas naujai raganų medžioklei.
Ji bus ilga ir negailestinga. Bloga gentis turi blogus genus. Ráusime genus. O tai ne danties rovimas. Vietinė anestezija nepadės.
Tačiau nereikėtų Lietuvos žmonėms išsigąsti ir iškart pulti tikrintis savo genetiką. Viskas gali apsiversti aukštyn kojom. Tos raganų medžioklės gali ir nebūti. Viskas priklausys, į kurią pusę pakryps rinkimų kampanija. Jeigu reitingai bus teisingi, tai argi būtina ką nors medžioti ar rauti?
Žiauriai griežtos kritikos prezidentei irgi nereikėtų labai rimtai priimti. Ji (prezidentė) perdėm uoliai kaišiojo pagalius į premjero ratus: tai jai premjero kandidatė neįtinka, tai premjero kelionė į Izraelį buvusi nekokia, tai jo pastebėjimai dėl konservatorių sąsajų su KGB organais negeri, tai viskas, ką jis daro ar nedaro, yra blogai.
Ko prezidentė užsitarnavo, tą ir gavo. Tokiais atvejais nesvarbu preciziškumas, tikslumas, faktai. Nesvarbu, kas buvo, ko nebuvo ar kaip ten buvo.
Svarbu taip „užvažiuoti“, kad mažai nepasirodytų, kad prezidentei praeitų noras kaišioti pagalius į premjero ratus, dardančius į Daukanto aikštę.
Yra ir dar viena priežastis į politologo išsakytą rūsčią kritiką abiem prezidentams žiūrėti ne itin rimtai. Dar geriau – žiūrėti kaip į pokštą.
Jei patikėtume, kad mūsų prezidentai iš tiesų tokie blogi, kaip juos pavaizduoja politologas, tada galėtume žiauriai nusivilti savimi, nusivilti savo tauta. Kokia mes esame avinų banda, kokia kvaila mūsų tauta, kad renka ir po to dar perrenka tokius blogus prezidentus, už kuriuos blogesnių ir su žiburiu nerasi.
Gi jei pažiūrėsime į šią politologinę analizę kaip į rinkiminės kampanijos sudedamąją dalį, kaip į šou, tada viskas gerai. Viskas atsistoja į savo vietas, viskas tinka: ir eksministrės kablukai, ir nenormalios anų laikų mokyklų direktorės, ir uolus „zadanijų“ vykdytojas, ir nepaskirta ministre jaunoji „socdarbietė“, ir visi tie sumauti anglų kalbos egzaminai, ir iš amžino poilsio prikeltas prezidentas (dėl kilnaus reikalo ko tik neprikelsi), ir pagrindinė neigiamų neigiamiausia herojė – bebaigianti antrąją kadenciją prezidentė, ir per Rusnės estakadą kaip Kristus per vandenį ateinantis premjeras – o jeigu norit, tai ir šalies prezidentas.
Šou baigiasi. Aplodismentai. Uždanga nusileidžia. Ir vėl pakyla. Visi artistai, susikabinę rankomis (centre prezidentė, susikibusi su premjeru) nusilenkia publikai.
Publika šaukia bravo, mėto gėles. Prezidentė siunčia publikai oro bučinį. Premjeras nutaiso tokią komišką veido išraišką, kokią tik jis vienas moka.
Publika klykia iš pasitenkinimo, leipsta iš juoko. Visiems nežmoniškai linksma. Uždanga nusileidžia ir nebepakyla. Komedija finita.
Gegužės dvyliktą rinksime gerą šalies prezidentą. Visi į rinkimus!