Goda Juocevičiūtė. Pone, aš – ne prie ko, aš tik vykdau įstatymo raidę

Taip teisinasi pareigūnas, iškvietęs rašytoją pasiaiškinti dėl per radijo laidą išsakytos nuomonės apie lietuvių tautos istoriją.

Lygiai taip pat aiškina pareigūnas, tik jau kitas, skyręs rašytojui, irgi jau kitam, baudą už tai, kad jį gatvėje su įjungta telefono kamera persekiojusiam ir grasinusiam susidoroti nukvakėliui artistiškai pozavo, pasitelkęs įtartiną pirštų kombinaciją.

Praeitą savaitgalį į mano namų duris irgi pasibeldė uniformuotieji. Įkišę galvas į koridorių, jie ėmė ieškoti mano sūnaus, tarsi besislapstančio nusikaltėlio.

Paaiškėjo, kad žaisdamas kieme, jis apsižodžiavo su iš netoli esančio bendrabučio atėjusiais dviem vaikėzais.

Devynmečiai nei apsistumdė, nei mušėsi, tik svaidėsi daugiaaukščiais žodžiais. Maniškis, nors vienas prieš du, pasirodė nepėsčias, tuodu pasiuntė velniop ar dar toliau ir išėjo namo.

Mažvaikiai, kurių pagrindinė diskusijų tema – kuris turi daugiau gyvybių – ar Juodoji Pirštinė, ar Raudonoji Paklodė, ar Bobo, po laukus prietemose lakstantis su benzininiu pjūklu ir, po galais, kas išvis tas Bobo – zuikis ar žmogus zuikio rūbais, – krizendami susimokė ir draugeliui pažadėjo, kad tuoj pas jį atvažiuos policija.

Pienburniai pažadą tesėjo.

„Atliekame tyrimą. Jūsų sūnus draugams grasino!“ – rūsčiai man drėbė ir mano asmens dokumento pareikalavo rimtai nusiteikę pareigūnai.

Tvarkos laikosi ir daktariūkštė, įsliūkinusi apžiūrėti naujagimio į jaunos šeimos namus ir Šv. Kalėdų ar Kovo 11-osios proga gimdytojus apskundusi vaiko teisių apsaugos tarnyboms dėl pernelyg kuklaus gyvenamojo ploto.

Kitą sykį ta pati neabejinga musorė kokią nors šeimą jėgos struktūroms įduos už tai, kad sveikatos apžiūrai atėjusio mažiaus megztinio kraštelis atrodys per daug nusidėvėjęs.

Įstatymo raidę vykdo ir tie vaiko teisių apsaugos šakalai, kurie „priversti“ rafinuotai terorizuoti gimdytojus, kol begėdžiai neatlankys propagandinių pozityviosios tėvystės kursų.

Ištikimybę įstatymui demonstruoja ir muitinės pareigūnai, iš sunkaus ligonio atėmę lagamine aptiktus vaistažolinius produktus. Mat muitininkai, vadovaudamiesi abejotinu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo įsaku, neleidžia grįžtantiems iš vadinamųjų trečiųjų šalių (tarp jų – Kinija, Indija, JAV, o artimu metu – ir Didžioji Britanija), įsivežti vaistažolinių granulių ar piliulių daugiau nei 10 pakuočių.

Kodėl tik 10, kodėl veterinarai reguliuoja, kuo ir kokiais kiekiais mums gydytis, ir kodėl tos šalys vadinamos trečiosiomis, kai pagal gyventojų skaičių, ekonominę, karinę, technologinę galią ir mokslo pažangą pirmauja visoje Žemės planetoje, jau atskiros temos.

Ir pareigūnams nė motais, kad tuos vaistažolinius preparatus žmogui paskyrė ir receptą išrašė tradicinės kinų medicinos klinikos profesorius.

Pričiuptas ligonis pasikūkčiodamas gali rodyti oficialią diagnozę, įrodinėti, kad tų 10 pakelių vos užteks pradėti lėtinės ligos gydymo kursą, kad Lietuvoje parduodami cheminiai surogatai jo ligos ne gydo, o būklę tik blogina, ir į Aziją skraidyti kas antrą mėnesį trūksta lėšų ir jėgų, tikrintojai – ne prie ko, nes jie tik vykdo įstatymo raidę.

Sergantis žmogus pasmerkiamas dvėsti kaip nuvaryta karvė tik dėl to, kad reikia aklai pildyti mūsų vietinių sveikatos biurokratų kaprizus.

Netrukus apie įstatymo raidės vykdymą girdės ir skubota tvarka į gatvę iš nuosavų namų ištrenkti piliečiai, kurių nekilnojamąjį turtą pagal dabar „valstiečių“ karštai prastūminėjamas pataisas valstybė galės konfiskuoti be teismo sprendimo, o tik profilaktiškai, pristigus kokio popierėlio.

Na, panašiai kaip su vaikais – pirma per jėgą atima, o tik po to ilgai bylinėjasi ir aiškinasi, ar tikrai buvo už ką.

Taigi, kur pasisuksime – visi dabar kas netingi nušalusiomis smegenimis vykdo įstatymo raidę. Tą, kas dar nereglamentuota ir laisvų žmonių laisvoje šalyje negali būti reglamentuojama, vis tiek stengiamasi pamauti ant įstatymų smaigalio.

Antai Seimo narys Petras Čimbaras vis grūmoja triukšmo valdymo vėzdais – nuo užmojo šunims drausti loti iki idėjos neleisti dienos metu muzikos mokyklų auklėtiniams mokintis skambinti pianinu. Jei tokios rūšies absurdo įstatymai įsigaliotų, tai daugiabučių gyventojai galėtų linksmintis, vieni kitiems kvietinėdami policiją už tai, kad kaimynas, plaudamas indus, tarškina šaukštais lyg metalofonu, o jei imasi samčių, tai prilygsta būgno garsams.

Tenka pripažinti, jog ne tik valdantiesiems, bet ir labai pilietiškiems jų rinkėjams, kuriuos laisvė ir savarankiškumas baugina, atrodo miela sistema, kai įstatymo raidė tampa aukščiau už jo dvasią. Jiems reikia bejausmės mankurtinės kontrolės, prieš kurią visi iš anksto apsidraudimui būtų paversti įtariamaisiais, tarsi papuolę į tardymo izoliatorių prevenciniam sulaikymui.

Kvailiukams didelį įspūdį daro, kad prokuratūra ir policija griebiasi tirti kiekvieno parazito ir puspročio skundą dėl grožinio kūrinio stiliaus ir jo autoriaus minčių, šeimų buičiai ir santykiams stebėti sudarytos visą parą budriai budinčios mobiliosios kuopos, o pareigūnų ekipažai, jei tik gauna pokštaujančių vaikų iškvietimą, įsijungia švyturėlius ir kaip betmenai apsikarstę antrankiais skuodžia į smėlio dėžę surašinėti protokolų.

Taip kuriama teisinės valstybės iliuzija.

Pasiilgusiems teisingumo naivuoliams suvažinėti policijos ekipažų atstumai, išnagrinėtų skundų, atliktų ikiteisminių tyrimų dokumentų krūvos asocijuojasi su saugumo garantu.

Jei institucija prieš žmogų nenaudojo fizinio smurto, o su juo tik įžūliai kalbėjo ir tik subtiliai jį sekė, spaudė ar tampė po komisariatus, tarnybas ir prokuratūras, tai esą jau civilizacijos požymis.

Tačiau kita tos pačios civilizacijos pusė mums rodo, kad nei etatų valstybės įstaigose dauginimas, nei į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) gautų iškvietimų, nei policijos apsiimtų nagrinėti ginčų, nei elektroniniu paštu „Sodros“ išsiuntinėtų laiškų su grasinimais 3 centus susimokėti vėluojantiems mokesčių mokėtojams skaičius dar nėra joks valstybės kovos su nusikalstamumu, šešėliu ar korupcija rodiklis.

Veikiau – atvirkščiai: kuo represinės struktūros daugiau dėmesio skiria įvairiems mūsų kasdienio gyvenimo trupinėliams ir paršiuko Čiuko nuotykiams, tuo mažiau pajėgios atpažinti tikrus pavojus ir tirti organizuotą nusikalstamumą. Visai kaip Šventame Rašte: kito akyje krislelį mato, savojoje rąsto neįžvelgia.

Antai pareigūnai, gavę pikto praeivio skundą, mielai surengs detektyvą dėl po krūmais paliktų nesurinktų šuns kakučių, o kad dešimtmečius čigonų tabore po krūmais pūva perdozavusių narkomanų lavonai, tai tik – nelaimingi atsitikimai, tad čigonų lūšnynuose prekyba heroinu varoma atvirai.

Piemenims smėlio dėžėje vieniems kitus gąsdinti zombiais ir mosuoti žaisliniais „Žvaigždžių karų“ kardais draudžiama, tačiau buvusiam sostinės merui – jokių tabu: gali kolegai grasinti, kad ir išverstu pilvu Nerimi plukdys, ir žuvims sušers, ir betono batus apaus.

Parodomasis teisingumas skirtas visų pirma dangstyti stambaus masto korupcijai valstybės ir teisėsaugos viršūnėse.

Prie valdžios lovio tvirtas pozicijas užėmę besočiai gali pagal eksliuzyvines schemas nebaudžiami atsignybti šimtatūkstantinius otkatus, gautus už auksinius šaukštus, kariuomenės įsigytus gintis nuo kruvinojo Putino raketų, arba už skiepams prakištas besibaigiančio galiojimo ar eksperimentines vakcinas.

Ką jau kalbėti apie komisinius už visai nereikalingą ultramodernią, superbrangią aparatūrą sveikatai tirti, kurios niekas metų metus net nesivargina išpakuoti.

Skandinaviški bankai gali tarnauti tarptautinio lygio aferistams kaip pinigų plovyklos. Mūsų prezidentai gali nusisavinti viešbučius ar už užsienio politikų paramą įkurti Gvantanamo kalėjimus Vilniaus pamiškės arklidėse.

Tačiau kam tai rūpi? O jei ir išaiškėja, valdžios pateptieji vis tiek išteisinami kaip migdolų pienu kvepiantys šventi kūdikėliai, atsiradę iš nekalto prasidėjimo.

Bet policinio režimo gerbėjai nerimsta: kai valstybės institucijos uoliai skverbiasi į kiekvieną laisvesnį mūsų asmeninio gyvenimo plyšelį ir rimtai reaguoja net į vaikų žaidimus ir bobučių intrigas, jie baksnoja mums į Vokietiją kaip į neįtikėtinos drausmės pavyzdį – tą šalį, kurios nacių įvesto ordnungo vykdytojai, irgi būdavę labai budrūs ir reiklūs iki smulkmenų, visoje Europoje persekiojo ir žudė šimtus tūkstančių nekaltų žmonių.

Tai tik patvirtina, kad riba tarp pedantiškos tvarkos ir chuntos – labai trapi ir klastinga. Be to, tai žinome iš gimtojo regiono istorijos. Bejausmė vaškinė figūra, vykdanti aukštesnių jėgų nurodymus, ir sistemai nuolankiai paklūstanti banda – visų diktatorių svajonė.

Nemąstyti ir tiesmukai vykdyti tai, ką ponas ar vadas primetė iš aukščiau, ypač būdinga prisitaikėliams, vengiantiems atsakomybės už savo pačių veiksmus ir sprendimus. Verčiau laikytis įsikibus idėjos, kad „aš – ne prie ko, toks įstatymas“, nei dvejoti, mąstyti ar tuo labiau primestai tvarkai priešintis.

Planktonas be stuburo – štai koks šių dienų herojus. Apie jį reikia kalbėti pusiau pašnibždomis, išpūtus akis: „Lengva teisti. O tu pabandyk išmaitinti savo vaikus arba rasti kitą darbą“. Tarsi dabar pasirinkimo jokio nebūtų.

Pamėginkite praktikuojančiam budistui įduoti ginklą į rankas ir liepti praretinti vilkų arba šernų populiaciją dėl to, kad „taip reikia“ ar už didelį honorarą. Jis to tikrai jokiomis aplinkybėmis nedarys.
Tad ir priartėjome esminę mintį – kad pasiteisinimas „aš tik vykdau įstatymo raidę“ visiškai nevykęs. Jei įstatymas surangytas itin kvailai, turint omeny, kokio skurdaus intelekto yra mūsų įstatymų leidėjai, reikia dėti pastangas, kad jis būtų pakeistas, o jei nepavyksta – išvis tokį ignoruoti.

Žmonės, gyvenę vėlyvuoju sovietmečiu, labai panašiu į dabartinius laikus, dar puikiai atsimena, kad ant popieriaus buvo vienaip, o gyvenime – kitaip. Tik dėl to mūsų kalba ir tauta dar gyvuoja.
Jei įstatymas vis dėlto atitinka protingumo kriterijus, jį vykdant, vertėtų atsižvelgti ne tik į jo raidę, bet, svarbiausia, suprasti jo dvasią.

Norint to pasiekti, tyrėjams reikia ugdyti loginius sugebėjimus ir bent minimaliai susipažinti su paprasčiausiomis žmogiškomis vertybėmis. Mūsų gyvenimo ir viešosios tvarkos prievaizdams adekvačiai reaguoti į tariamos ar tikros pagalbos šauksmą, atskirti realią grėsmę nuo blefo ir manipuliacijų gali padėti ir psichologijos pagrindų mokymai.

BPC operatoriui, į įvykį turinčiam reaguoti policininkui ar kitos tarnybos atstovui užtektų išmokti skundikams pateikti kelis suktus kontrolinius klausimus, iš kurių atsakymų per porą minučių susidarytų aiškus vaizdas, ar išvis verta toliau tęsti trilerį.

Nes tiesmukai interpretuodami sausai surašytus įsakus ir įstatymus, pareigūnai neretai virsta uniformuotais klounais, atliekamas įvykio tyrimas – idiotizmu, o valstybės institucijų funkcijos – parodija.

Mūsų broliai, tėvai, dėdės ir švogeriai prieš tankus atlapotom krūtinėm stovėjo ne tam, kad krautuvėje jie galėtų kiek tik panorėję įsigyti „Nutellos“ kremo, arba kad turėtų pasirinkimo laisvę, kurioje Vakarų šalyje šveisti unitazus – Anglijoje ar Norvegijoje, ir visai ne tam, kad gatvėje priėjęs prie jų pareigūnas nustatinėtų piršto palinkimo kampo arba kalbos padargų išleistų garsų nepadorumo lygį.

Žmonės prie pagrindinės demokratijos būstinės – Seimo ir televizijos bokšto budėjo pirmiausia tam, kad kiekvienas galėtų laisvai reikšti savo mintis kaip panorėjęs – raštu, žodžiu, judesiu ar simboliais, kad niekas mums nenurodinėtų, ką ir kada galvoti, kad represinės struktūros nesikabinėtų ir nežemintų dėl niekniekių, bet leistų oriai gyventi, o elementarus humaniškumas būtų aukščiau už visus primetamus įstatymus.