Tačiau šį kartą ne apie socialinę nelygybę, o apie tai, kad sparčiai turtėjantis sluoksnis – deja, tai kol kas nėra pati didžiausia visuomenės dalis – tiesiog neturi kur ir kaip kokybiškai išleisti pinigų. Kalbu ne apie Sodrą ar Valstybinę mokesčių inspekciją. Kaip šioms institucijoms beveik nemokėti mokesčių legalūs būdai seniai atrasti.
Porinu apie tai, kad vis dar neatsiranda pakankamai veržlių piliečių, kurie sugebėtų sukurti tokius verslus, kurie leistų aprūpinti naujai gimstantį elitą aukščiausios kokybės paslaugomis ir prekėmis. Ar bent jau emocija, kad žmogus perka aukščiausios rūšies prekę ir tuo tarsi pakyla virš minios.
Prieš praeitą krizę buvo užgimusi savotiška profesija „gyvenimo būdo vadybininkas“, kuris tarsi už nieką neatsakydavo, bet buvo beveik privalomas kiekvienos žvaigždės, turinčios didesnį kreditinės kortelės limitą, atributas. Šiandien perspektyviau prekiauti realiais daiktais ir produktais.
Galbūt skamba nelabai politkorektiškai, bet emocijos ir žmogiškos tuštybės patenkinimas rinkodaroje seniai žinoma tiesa. Tuo labiau, kad šiandien šviežiai praturtėję žmonės nebe tie paprastučiai praeito amžiaus pabaigos kontrabandininkai ir prekybininkai metalais, kurie turtus greitai uždirbdavo ir dar greičiau prašvilpdavo. Šiandieninė vidurinioji klasė tai žmonės, kurie puikiai žino pinigų vertę.
Jiems sunkai sekasi įsiūlyti prabangos prekes, kurios Lietuvoje kainuoja du kartus brangiau nei Berlyne ar Paryžiuje. Pirkti internetu moka visi. Netgi jei jiems pavyks įsiūlyti būstą, kurio kaina prasilenkia su logika ir „lizinginį“ automobilį, net sumokėjus paskolas vis tiek liks eurų sočiam gyvenimui.
Čia ir prasideda įdomybės. Sotus gyvenimas tai reiškia, kad galima pirkti kur kas brangesnį ir kokybiškesnį maistą ir paslaugas nei prekybos centre, kurio asortimentas subalansuotas vidutinį atlyginimą gaunančiam žmogui.
Galų gale, jei esi įmonės direktorius nepatogu po darbo parduotuvėje krautis į vežimėlį 80 eurų kainuojančio viskio butelį, kitų gėrybių už kelis šimtus eurų ir stovėti vienoje eilėje su darbuotoju, kuriam dar ryte su ašaromis akyse aiškinai, kad niekaip negali padidinti jo minimalaus atlyginimo, nes tada bendrovės lauks bankrotas.
Kaip bekalbėsi, šioks toks diskomfortas.
Štai čia ir gimsta nauja verslo šaka – brangių ir kokybiškų produktų tiekimas būtent turtingų žmonių sluoksniui, nes jie moka ne tik už kokybę, bet ir už išskirtinumą bei legendą. Už tai, kad tokios paties produkto neturės kaimynas ar bendradarbis ir atvažiavęs į giminės susirinkimą visi brausis ragauti tavo atvežto vaisiaus, o ne klasikinio bobutės sūrio. Įspūdis bus kur kas didesnis nei į kiemą įriedėjus tarnybiniu vidutinės klasės automobiliu.
Tuo labiau, kad atsiranda ir žmonių, galinčių patiekti to, ko reikia. Pavyzdžiui, galima nusipirkti mangų, kurie prieš dvi dienas dar augo Peru, o šiandien iš autobuso parduodami vieno prekybos centro aikštelėje ir prie jų driekiasi lietuvaičių, pasiryžusių už vaisių dėžutę sumokėti 40 eurų, eilutė. Tai ne fantastika, o tiesiog kelių jaunų žmonių verslas, kurį jie per keletą metų išplėtė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Derlius lėktuvu atgabenamas iki Roterdamo, nes pakrauti visą lėktuvą ir jį tupdyti tėvynėje mūsiškiai dar negali, iš ten vilkiku atvežamas į Lietuvą. O čia jau driekiasi gurmanų eilės. Kai sezonas pasikeis, mangai lėktuvu keliaus iš kitų kraštų, pavyzdžiui, Izraelio.
„Visame pasaulyje ieškome skaniausių vaisių ir juos vežame į Lietuvą. Juokaujame, kad parskraidiname atostogų skonį, nes daugelis lietuvių jau keliauja į egzotiškus kraštus ir žino, kas yra tikri kokybiški vaisiai. Mes su drauge savo verslą taip pat pradėjome, kai Sicilijoje paragavome apelsinų, kurių Lietuvoje nebuvo įmanoma nusipirkti“, – pasakoja Mantas Kidykas, kartu su drauge Rasa Narvilaite ir bičiuliu Karoliu Lasiu lėktuvais į Lietuvą vežantis egzotiškus vaisius.
Per savaitę rengiami du pardavimai. Verslininkas sako, kad lietuviai tiesiog daug skundžiasi, kad blogai gyvena, tačiau bent jau miestuose pakanka žmonių, kurie gali sau leisti vartoti ypatingos kokybės brangius produktus.
Tačiau šie produktai turi būti išskirtiniai. Vien už tai, kad žmogų pasitinki su šypsena, jis keletą kartų brangiau nemokės už tą patį vaisių, kuris yra ir prekybos tinkluose. Stebuklų nebūna.
Jaunasis verslininkas teisus. Jei esi solidų atlyginimą gaunantis aukščiausios ar viduriniosios grandies vadovas, nuo kurio žvilgsnio dreba pavaldiniai ir žmonos siųstas stovi eilutėje prie mangų, nenorėsi brangiai pirkti tokios paties mango, kokį lengvu rankos mostu iš lentynos prekybos centre į krepšelį įsimes tavo pavaldinys.
Kalbant realiai – Manto ir kolegų versle esmė yra ne tik produktas ir jo kokybė, bet legenda, kurią jie sukūrė ir kuri parduoda.
Reikia daugiau pavyzdžių? Vienas iš žmonių, kurie kuria verslą būtent šiam sluoksniui, galinčiam sau leisti kur kas daugiau nei eilinis statistinis pilietis, Mantas Miežanskas, MB „Samogitia Merchant“ vadovas.
Jis „Panoramos“ prekybos centre valdo išskirtine ekologiška mėsa ir daržovėmis prekiaujančią „Naturalia sodas" parduotuvę. Pavyzdžiui, šioje parduotuvėje „Daktariška“ dešros, pagamintos iš tikros jautienos, kilogramas kainuoja 14 eurų, kilogramas pomidorų nuo 4 iki 12,5 euro ir, pasak šeimininko, pastarieji patys populiariausi.
Jie atvežti iš Italijos, ne „plastmasiniai“. Mėsa nuo 5 iki 40 eurų. Brangiausia – ilgiau nei mėnesį brandintas jautienos antrekotas, vadinamoji marmurinė mėsa. Galvijai ir avys bei laisvai laikomos vištos auginami Klaipėdos raj. parduotuvės savininkų ūkyje.
Mėsa ne ekologiška, tačiau visi gyvuliai auginami ekstensyviai. Mėsos produktai gaminami pačios bendrovės darbuotojų nuomojamame ceche. Čia jau galima rasti ir Ispaniškų braškių – kaina 5 eurai už 250 gramų pakuotę.
Šios įmonės, kaip ir keli prabangūs turgeliai Vilniuje ir jautienos, kurios kilogramas kainuoja nuo 500 eurų, importuotojai išsilaiko. Nišos privalumas – radus tinkamą produktą ir sukūrus gerą legendą ji sąlyginai saugi.
Vargu ar prekybos tinklai imsis skraidinti mangus ar importuoti prabangią jautieną ir stumti iš rinkos mažus prekybininkus.
Tiesiog pirkėjų, geriausiu atveju, keli tūkstančiai žmonių visoje Lietuvoje. Per mažai, kad vertėtų kurti didelio verslo padalinį, bet pakankamai daug šeimos ar draugų įmonei, kai galima sočiai ir palyginti saugiai gyventi.