Net kelerius pastaruosius metus Kremlius ir Dūma tvėrė interneto tinkluose nesutramdomų vaizdo blogerių gausėjimą.

Vieną Aleksejų Navalną jie dar bandė pakęsti lyg unikalų opozicinį reiškinį, su panieka ignoruodami jo atskleistus korupcijos duomenis apie premjerą bei kitus politikus, tačiau paaiškėjo: nepavyks propagandinės televizijos lojimu užgožti įvairiausio stiliaus tinklaraščių.

Valdžioms akivaizdžiai skaudi ne tik žodžio, ypač – vaizdo kritika, nutaikyta Vladimirui Putinui (vieno jutūberio pramintam „vyriausiuoju šalies čekistu“), kitiems nacionalinio ir regioninio lygmens valdovams, Rusijos ortodoksų patriarchui, taip pat – valstybės lėšomis išlaikomiems televizijų propagandistams („propagandonams“).

Taigi visiems, kurie pasižymėję rankas fantastiškos kainos laikrodžiais, pranokstančiais oficialias metines pajamas. Ir kurie nepajėgia nuo tų internautų paslėpti prabangių rūmų, pagal kainas pranokstančių atskiras socialines valstybines programas – ką ten atskirų pareigūnų pajamas.

Daros baisu – panašu į nekultūringą rimtų žmonių persekiojimą, kurstymą, šaipymąsi iš tarnystės valstybei.

„Ką daryti?“, klausia Nikolajus Černyševskis.

O gal tiksliau formuluoja Levas Tolstojus: „Tai ką gi mums daryti?“

Mat internetas Rusijoje tapo realių žinių, atvirų informacijos mainų apie Rusijos gyvenimą platforma. Blogeriai net parodo, kaip Rusijos policija vienur kitur vaiko taikias demonstracijas, net ir visai nedideles – o televizijos to nerodo.

Todėl Dūma, kuriai jau senokai netinka bendrinis „parlamento“ žodis, pataiso Informacijos, informacinių technologijų ir informacijos apsaugos įstatymą ir... eina sau sveikinti moterų.

Žinoma, ne tokių V. Putino režimo kritikių kaip Masha Gessen ar Jelena Tregubova. Paprastų moterų, kurios žiūri televizorių.
Internetas Rusijoje tapo realių žinių, atvirų informacijos mainų apie Rusijos gyvenimą platforma. Blogeriai net parodo, kaip Rusijos policija vienur kitur vaiko taikias demonstracijas, net ir visai nedideles – o televizijos to nerodo.
Andrius Vaišnys

Kai tik šį įstatymą patvirtins Federacijos taryba ir pasirašys valdovas, nuomonės ir kritikos teisė išnyks.

Teisė tampa neteise, nes tik generalinio prokuroro nurodymo pakaks Rusijos cenzūros (kitaip vadinamos priežiūros) įstaigai – Roskomnadzorui, kad būtų nurodyta informaciją paskelbusiajam ją nedelsiant išimti, o jei to nepadarys – atkirsti tokį „jutūberį“ nuo virtualaus pasaulio.

Per parą.

Ir jokio teismo sprendimo: „Tuo atveju, jei informacijos ir telekomunikacijų tinkluose, taip pat ir internete bus aptikta informacija, išreikšta nepadoria forma, kuri žeidžia žmogaus garbę ir visuomenės moralę, aiškią nepagarbą visuomenei, valstybei, oficialiems Rusijos Federacijos simboliams, Rusijos Federacijos Konstitucijai arba organams, Rusijos Federacijoje vykdantiems valstybinę valdžią, Rusijos Federacijos generalinis prokuroras arba jo pavaduotojai kreipiasi į federalinį vykdomosios valdžios organą, atliekantį kontrolės ir priežiūros funkcijas masinės informacijos priemonių, masinės komunikacijos, informacinių technologijų ir ryšių srityje reikalaudamas imtis priemonių pašalinti nurodytą informaciją ir apriboti prieigą prie informacijos išteklių(…)“.

Atrodo, didelio istorinio rato ašis atsuko tą patį devynioliktojo amžiaus klausimą, trinktelėdama jį ant politikos padėklo, kurį laikė ir išlaikė Jo didenybės caro Liaudies švietimo ministerijos Cenzūros komitetas.

Ar cenzoriaus pavadinimas šiandien svarbu?

Sureikšminta pėstininko figūra, išsiplėtusi kaip voro tinklas, pasitelkiama cenzūruoti kritikus, kuomet valdžia subręsta manyti: įstatymas – tai aš. Pažangi valdžia valdo sms‘ais – ne įstatymais.

Įsigalinti patvaldystė skirta apsaugoti elitą – pralobusį ir nesileisiantį būti pakeistu. Kuris neabejotinai užaugo prie turtingiausio filosofinio lobyno – rusų literatūros, ir kur tau jis nežinos Levo Tolstojaus: „Supratau, kad žmogus, be gyvenimo dėl savo asmeninio gėrio, neišvengiamai turi tarnauti ir kitų žmonių labui; o jei imsime palyginimus iš gyvūnų pasaulio, kaip mėgsta kai kurie žmonės, teisindami prievartą ir kovą rungtimi dėl egzistencijos gyvūnų pasaulyje, tai palyginimas turi būti iš visuomeninių gyvūnų, pavyzdžiui, bičių, ir todėl žmogus, jau nekalbant apie išugdytą jame meilę savo artimui, ir protu, ir pačia prigimtimi yra pašauktas tarnauti kitiems žmonėms ir bendram žmogiškajam tikslui.“ Tiek pat aktualu skaityti ir Lietuvoje.

Kodėl?

O kas būtų nutikę, jei tik nebūtume prieš 15 metų priimti į Europos Sąjungą?

Tamsioji žmogaus pusė randa dirvą – tik duok trąšų. Ir dabar dar girdžiu skambiai aidint 2000-ųjų vėlų rudenį Šiaulių dramos teatre „paprasto žmogaus“ repliką: „Mums nereikia NATO fašistų!“
Rusija vėl atsiduria ties riba, kai, užgniauždami kritikus, dabartiniai jos valdovai nežino, ką gi dabar jiems daryti: visų blogerių nenunuodysi, neužtvatinsi.
Andrius Vaišnys

Skirtumas ir esmė kaip tik ta, kad narystė ES nesuteikia atviros galimybės imti ir „pataisyti“ Visuomenės informavimo įstatymą, tarkime, remiantis nacionalinio saugumo ar moralės interesais, kad būtų uždrausta valstybės institucijų kritika ir juolab prieiga prie jų šaltinių. ES iniciatyvos neleidžia panašių iniciatyvų demokratinėms valdžioms.

O ne vienam norisi!

L. Tolstojus priėjęs išvados: „Aš supratau, kad tai yra natūralus žmogaus įstatymas, tas, pagal kurį tik jis gali vykdyti savo tikslą ir dėl to būti laimingas. Aš supratau, kad šis įstatymas buvo pažeistas ir pažeidžiamas tuo, jog žmonės smurtu, kaip bičių tranai, atsikrato darbo, naudodamiesi kitų darbu, nukreipdami tą darbą ne bendram tikslui, o savo augantiems geismams patenkinti – ir taip, kaip tranai, nuo to miršta.

Aš supratau, kad žmonių nelaimės kyla iš vergovės, kurioje vieni žmonės turi kitus žmones. Aš supratau, kad mūsų laikų vergija sukuriama kariniu smurtu, žemės užėmimu ir pinigų rinkimu. Ir, supratęs visų trijų naujosios vergijos priemonių reikšmę, aš negalėjau netrokšti išsilaisvinimo nuo dalyvavimo joje.“

Na, ir kas, kad Rusijos politikai savo skirtingų laikotarpių jaunystėse tai skaitė ir gal net truputį daugiau, nei čia parašyta.

Politinis cinizmas, Alvydo Jokubaičio pavadintas politiniu idiotizmu, rodo, kad visas moralines nuostatas galima paneigti viena teigiant, o ką kita darant: sakai „Konstitucija“, bet turi minty galią užvaldyti ir nutildyti. Ir L. Tolstojų galima įvertinti „nevienareikšmiškai“ – juk grafas vienareikšmiškai liko atskirtas nuo Cerkvės.

Politikai visur, ir ypač Rusijoje, geba parodyti bet kurio intelektualo vietą – ana ten, lentynoje. Intelektualai patogūs mirę: gali juos cituoti, kaip nori, kai iškilmingi jubiliejai verčia, o toliau vėl savo varyti. Ir kai nėra ryškių moralių autoritetų, kur kas patogiau pavergti protus, nes minios tada turi laukti tikėdamos, kad tik valdžia žino, kas bus.

Ji juk seka pasakas, kad ir geresnius automobilius, ir raketas, net kompiuterius galima pagaminti (tik apie laikrodžius tyli). Vadinas, žino, kaip sveikam protui nepasiduoti.

Visi, kurie bandė Rusijoje formuluoti tą istorinį klausimą, būdavo nutildomi. Iki atėjo Leninas ir pateikė atsakymą. Ratas pasruvo krauju.

Štai, berods, Rusija vėl atsiduria ties riba, kai, užgniauždami kritikus, dabartiniai jos valdovai nežino, ką gi dabar jiems daryti: visų blogerių nenunuodysi, neužtvatinsi.

Negerai, jei satyrų akys pasrūs ašaromis – ne iš juoko, o kad bus užkimštos burnos.

Tad ji išjungs ryšį.

Tamsu.

Ir bus atsakymas, gal štai toks, Aleksandro Radiščevo publikuotas „Kelionėje iš Peterburgo į Maskvą“ 1790 m.: „Atstovai suplaukia tautos / Sugriauna ketaus sostą, Samsonas lyg senovėj drebina / namus išpildytus klastos.“

Antrą kartą A. Radiščevo neištremsi.