Gali būti ir atvirkščiai – šiuos pinigus skiriame reketuotojams, išnaudotojams, telefoniniams sukčiams, prievartautojams, smurtautojams, kurie savo nusikaltimus tęsia ir už įkalinimo įstaigų sienų. Auditorija ten labai marga.
Dažnas lietuvis pasakytų – taip jiems ir reikia, tiems žudikams ir kitiems žulikams. Lai juos ten žaloja ir kankina, patys prisidirbo, tai dabar tegul atsiima savo. Ir jie atsiiminėja tol, kol išeina į laisvę. Išeina išmokę visas „pamokas“, kurias gavo už grotų ir pasirengę jas pritaikyti praktikoje.
Jie išsinuomoja butus ar grįžta į tėvų namus ir apsigyvena kaimynystėje. Prisėda šalia troleibuse. Su jais prasilenkiame gatvėje ar kokioje nors požeminėje perėjoje.
Dalis jų yra lyg tiksinčios bombos, todėl tik laiko klausimas, kada jie vėl ką nors apiplėš, apvogs, sumuš arba nužudys. Bet juk patys už tai sumokėjome. Ir dar dosniai. Už tai, kad kasmet atsirastų dar bent keliais, keliolika ar keliasdešimt recidyvistų daugiau.
Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad šis tekstas ne apie kalinių teisinimą. Visi jie privalo atsakyti už savo nusikaltimus teisės numatyta tvarka. Be jokios abejonės, įvykdžiusieji sunkius nusikaltimus privalo būti izoliuoti tam, kad nebekeltų pavojaus ir grėsmės aplinkiniams.
Tik ar tikrai nebekelia? Ar pataisos namai pataiso, ar dar labiau įtraukia į nusikalstamo pasaulio liūną?
Vien pernai, statistikos departamento duomenimis, už pakartotinius nusikaltimus Lietuvoje buvo nuteisti 2648 asmenys. 2017 m. skaičius buvo panašus – 2041. Kalėjimų departamento duomenimis, per pirmus metus po išėjimo į laisvę atgal į įkalinimo įstaigas sugrįžta 13 proc.
Tiesa, pasitaiko vienetai, kuriems ateina kažkoks nušvitimas, jog taip gyventi jie negali ir nenori. Kurie kažkokiu būdu net ir negavę reikiamos pagalbos sugeba nesusitapatinti su aplinka ir neįsileidžia jos į save. Uždarę vartus jie tikisi, kad pavyks pamiršti, atsistoti ir eiti toliau.
Ir jie stipriai klysta. Tuos bandančius atsistoti, kurių dar nesuspardė kalėjime, neužmušė per „jūros šventę“, sėkmingai pribaigiame patys. Nes gi niekšas, kalinys ir žudikas nevertas gyventi tarp mūsų, nevertas dirbti, nevertas su „nesėdėjusiais“ bendrauti ir būti.
Šis požiūris toks senas, kad jau vargu, ar ką dar benustebins. Vargu, ar tai tik Lietuvos bėda ir, greičiausiai, galima tai paaiškinti paprastai.
Žmonės nekenčia ir bijo tų, kurie padarė nusikaltimus. Ypač sunkius. Bijo dėl nežinojimo ir tai, matyt, labai natūralu ir žmogiška. Todėl visame pasaulyje egzistuoja gan aktyvios kalinių integracijos programos, švietimo kampanijos stigmoms mažinti ir naikinti.
Kalėjimų departamentas dievagojasi – egzistuoja ir pas mus. Esą vertinama, kokia tikimybė, kad naujai į įkalinimo įstaigą patekęs nuteistasis nusikals pakartotinai ir pagal tai kiekvienam jų sudaromas „individualus socialinės reabilitacijos planas, kurio tikslas „mažinti asmens kriminalinę riziką“.
Aktyviai prie socializacijos, integracijos, reabilitacijos ir stigmų naikinimo prisideda teisingumo ministras Elvinas Jankevičius.
Renginio metu, kuriame dalyvavo ir buvęs kalinys, teisingumo ministras kirto iš peties. Citata: „Kalbant apie kalėjimus tai žmonių žeminimo tikrai tenai negali būti. Bet aš labai tikiuosi, vat Jonas, jūs minėjot už žmogžudystę ar ne kalėjote? Tai aš irgi labai tikiuosi, kad jūs irgi atgailaujate, ką esate padaręs, aš tikiuosi, kad jums irgi dėl to skauda, ką jūs padarėte tiems žmonėms, kuriuos nužudėte ir jų aplinkiniams, ir taip toliau, ir kad ta pamoka yra išmokta.“
Bam. Spyris gulinčiam į galvą. Ir ne bet kieno, o paties teisingumo ministro. Apie kokią integraciją ir stigmų naikinimą galima kalbėti, kai viešo renginio metu teisingumo ministras leidžia sau priminti nusikaltimą, už kurį žmogus bausmę jau atliko.
Iškrypusios kalėjimų sistemos dėka atliko ir su kaupu. Ar šioje už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomoje įstaigoje gavo kokią nors pagalbą? Ne. Ar gavo kokią nors socializaciją, kuri galėtų užkirsti kelią pakartotiniems nusikaltimams?
Ne. Ar ministras suvokia, kad kalbama ne apie sunkius nusikaltimus padariusių žmonių teisinimą ar gynimą, o apie tai, kad kankinimų sistema jos paverčia recidyvistais, kurie kelia pavojų visai visuomenei? Panašu, kad ne, nesupranta.
Ministras supranta buitiškiau, kaip ir didžioji dalis lietuvių – nužudė, pakliuvo į kalėjimą, taip jam ir reikia, tegul jį ten kankina kaip išmano, prievartauja, pats prisiprašė. Nors gal sakyti „didžioji dauguma“ ir netikslu, nes bent jau renginyje dalyvavę žmonės ministro pasisakymą palydėjo nepsitenkinimo šūksniais.
O man tiesiog buvo gėda. Visgi ne Onutė iš gatvės, o teisingumo ministras. Žurnalistams bent galioja etikos kodeksas, o ministras nusistato savo etikos standartus. Perfrazuojant E. Jankevičiaus žodžius – aš irgi labai tikiuosi, kad ministras apgailestauja dėl to, ką pasakė, tikiuosi, kad jam irgi dėl to gėda.
Po Dainiaus Sinkevičiaus filmo „Pravieniškių mafija“ premjeros vos tik grįžęs į gimtąjį kaimą Jonas buvo užpultas ir sumuštas. Ilgai tylėjo, bet, galiausiai dėl sumušimų teko kviesti medikus. Šie pranešė policijai.
Tada Jonas dar gavo ir nuo policijos. Saugoti, ginti ir padėti pasiruošę pareigūnai pasiūlė nusikaltėlius surasti pačiam. Nes gi kam čia rūpi „sėdėjusio“ problemos.
Viskam iškilus į viešumą ikiteisminį tyrimą pareigūnai pradėjo, bet, pasirodo, kad tyrimas buvo pradėtas tik po publikacijos, kalta pati auka. Kaip sakė policijos atstovas Ramūnas Matonis – o tai ko iš karto nesikreipė? Kodėl sakė, kad nuo laiptų nukrito? Kam keitė parodymus ir klaidino tyrėjus?
Jiems nepažįstama, kaip elgiasi išsigandęs ir įbaugintas žmogus. Jiems nežinomi atvejai, kai smurto aukos keičia parodymus, o galiausiai, atsiima pareiškimus ar atleidžia smurtautojui.
Dažnai ne todėl, kad labai myli ir tiki, kad jis pasitaisys, o dėl to, kad netiki, jog jas kas nors apsaugos ar padės, jog nebus kito karto, kuris galėtų būti mirtinas. Visa tai tikrai nevyksta Lietuvoje ir mūsų pareigūnai nėra tokių monų girdėję.
Kaip ir teisingumo ministerija nėra girdėjusi apie terorizmą, smurtą ir jūros šventę Pravieniškėse. Sako – problema jau seniai išspręsta, jokių nusikalstamų grupuočių su savo taisyklėmis ten nebėra, miegokite ramiai. Išspręsta panašiai kaip Saulius Skvernelis išmoko anglų kalbą.
Tai štai, kai kitą kartą jūs ar jūsų močiutė naktį perves kažkam pinigų, nes anūkas, kurio ji neturi, papuolė į baisią, siaubingą, tragišką avariją, žinokite, kad patys už tai susimokėjote. Patys sumokėjote, kad ilgus metus už grotų leidžiantys kaliniai taptų profesionaliais sukčiais ir dar labiau patyrusiais nusikaltėliais.
Sumokėjome visi. Žinoma, ministras mus nuramins – įkalinimo įstaigose tikrai nėra jokių telefonų ir niekas jūsų močiučių nebeapgaudinės. Niekada niekada. Ar ne, ministre? Pažadate?
Šiame vaizdo įraše galite pamatyti knygos pristatymą:
Taip pat galite pažiūrėti dokumentinį filmą „Pravieniškių mafija“: