Kiekvieni rinkimai suteikia galimybių bent šiek tiek žvilgtelti į ateitį. Kadangi artimiausiais mėnesiais laukia dar dveji rinkimai, nors dar ir savivaldos rinkimus reikia užbaigti balsavimu antrame ture, tai tos ateities įžvalgos tinka kelių mėnesių distancijai.
Įžvalgos bus trys: apie partijų reitingus, Europos Parlamento (EP) ir prezidento rinkimus. Ir tik vienu aspektu – per gautų partijų balsų 2019 m. savivaldos rinkimuose prizmę.
Apie partijų reitingus
N kartų sakiau, kad po savivaldos rinkimų įvyks visuomenės nuomonės korekcija pagal faktinius balsus, kuriuos juose gavo skirtingos politinės organizacijos. Taip ir turi atsitikti. Paprastai visuomenės nuomonės tyrimuose apklausiamiems pateikiamas Seimo rinkimams suformuluotas klausimas – už kurią partiją balsuotų, jei Seimo rinkimai vyktų kitą sekmadienį? Standartinis klausimas. Tiesiog.
Bet yra keli maži skirtumai tarp savivaldos rinkimų biuletenio ir apklausos klausimo. Pastarojoje paprastai įrašomos visos svarbiausios šalies partijos.
Tad galima rinktis tarp visų. Savivaldos biuletenyje šalia partijų dažnai yra ir visuomeniniai rinkimų komitetai. Nelygu kokia savivaldybė. O per Lietuvą jų šįkart būta net 90.
Kitas skirtumas. Tik socialdemokratai savo sąrašus iškėlė visose savivaldybėse. Kitoms nepavyko... Kai kurioms mažiau, o kitoms – labiau. Bet jei partija nesugeba iškelti kandidatų į savivaldybės tarybos rinkimus, tai ten vargu ar ji turėtų daug šalininkų. Galiausiai, visuomeniniai komitetai nedalyvauja Seimo rinkimuose. Bet juos šiek tiek kompensuoja save iškėlę kandidatai.
Bendrai ne vieną kartą matėme, kai po savivaldos rinkimų, ypač jei Seimo rinkimai įvyksta per maždaug vienerių metų laikotarpį, juose stebėtos tendencijos ganėtinai sutampa. Idealaus sutapimo čia ieškoti nereikia, bet kryptys yra nubrėžiamos.
Bet pirma įžvalga yra ne apie būsimus Seimo rinkimus, o apie partijų reitingus. Artimiausiu metu jie koreguosis. Pirmiausia toli į gilų stalčių verta padėti kalbas apie dvipartinę sistemą, kurios ašimi būtų konservatoriai ir „valstiečiai“. Partinė sistema yra pliuralistinė ir maždaug keturios partijos joje yra stipriausios.
Antroje vietoje, ir joks čia siurprizas, vėl yra socialdemokratai. Jie turi apie 182 tūkst. rinkėjų paramą. Jiems čia reikėjo pridėti sūnų paklydėlių iš „socialdarbiečių“ balsus, nes kitaip socialdemokratinių rinkėjų apskaita būtų mažiau tiksli.
Trečioje vietoje yra Liberalų sąjūdis. Taip ir dar kartą taip. Prie Liberalų sąjūdžio balsų čia reikia pridėti liberalius visuomeninių komitetų „startuolius“, tai yra bent vardinių Šimašiaus, Grubliausko ir Kašėtos komitetų balsus. Tad liberalai rinko per 157 tūkst. balsų.
Ketvirti tarp partijų yra „valstiečiai žalieji“. Jų kraitis yra apie 137 tūkst. balsų. Irgi pridėjus vienos koalicijos balsus.
Apie visuomeninius komitetus nėra ką kalbėti, nes apklausose jų kol kas nematysime. Bet EP rinkimuose jie gali irgi nustebinti.
Tad artimiausiose visuomenės nuomonės apklausose turėtume pamatyti kitokią partijų rikiuotę. Joje nedaug socialdemokratus turėtų lenkti konservatoriai. Po jų turėtų atsirasti beveik palaidoti, bet pasirodo net labai gyvi liberalai.
O ketvertuką užbaigtų „valstiečiai žalieji“. Deja, reitinguose turėtume turėti vieną baltą dėmę. Jame neturėtų būti „socialdarbiečių“. Nebent iš inercijos ar susipainiojimo su socialdemokratais tuose reitinguose dar kiek laiko pasiliktų.
Apie Europos Parlamento rinkimus
Toliau apie juodąjį šių rinkimų arkliuką – visuomeninius komitetus ir partijų galimybės.
Pagal balsavusių savivaldos rinkimuose skaičių už atitinkamas partijas po 2 mandatus EP rinkimuose garantuotai tektų Tėvynės sąjungai ir LSDP. Ar daugiau mandatų galėtų būti? Klausimas čia itin atviras. Gal vienu mandatu ir galėtų būti daugiau.
Veikiau tik po vieną mandatą lemta laimėti „valstiečiams“ ir liberalams. Šioms partijoms gali būti didesnių paklaidų – ir viena, ir kita partija gali gauti po vieną papildomą EP mandatą. Nors tikrai nebūtinai.
Čia yra labiau tikimybė nei galimybė. Bendrai jau aptartoms keturioms partijos tebūnie septyni mandatai. Iš viso.
Dar turime du EP mandatus. Į juos gali pretenduoti visuomeniniai komitetai. Po sėkmės savivaldos rinkimuose – kodėl gi ne? Dar horizonte yra Rolandas Paksas.
Jam iki šiol gerai sekėsi EP rinkimuose. Gali pasisekti ir trečią kartą. Bet nebūtinai. O ir viešoje erdvėje jis menkai bematomas...
Beje, rinkėjų aktyvumas 2014 m. EP rinkimuose buvo beveik identiškas kaip ir 2019 m. savivaldos rinkimuose, t. y. atitinkamai 47,35 proc. ir 47,90 proc.
Vienodas aktyvumas abejuose rinkimuose tik didina šių prognozių tikslumą, kai galimą EP mandatą skaičių pamatuojame realiu už tą ar kitą partiją balsavusių rinkėjų skaičiumi.
Toks prognozės būdas yra patikimesnis nei visuomenės nuomonės apklausos, ypač kai laiko distancija tarp dvejų rinkimų nėra net trys mėnesiai.
Tad Lietuvą naujos kadencijos EP turėtų atstovauti 7–8 partijos. Gal kiek daugiau nei ankstesniuose EP rinkimuose, nes dažniausias atstovaujamų partijų skaičius buvo šešios. Toks nežymus padidėjimas galimas vien dėl komitetų poveikio ir partijų politinės įtakos suvienodėjimo (ir tai jau matyta ir 2014 m. EP rinkimuose).
Apie prezidento rinkimus
Čia bene daugiausiai intrigos gali būti. Bet apie viską nuo pradžių ir iš eilės.
Gitanas Nausėda. Visuomenės nuomonės apklausų lyderis. Kadangi jo reitingas yra aukštas ir kiek kyla, tad akivaizdu, kad visa tai nėra tik trumpalaikio rinkėjų apsvaigimo rezultatas. Tos pačios apklausos rodo, kad jis yra „griebk viską“ kandidatas.
Jį remia rinkėjai nuo kairės iki dešinės. Bet pagal partinius elektoratus iš savivaldos rinkimų jo galimybes patikrinti yra itin sudėtinga. Bet šioks toks instrumentas čia yra.
Nėra didelių abejonių, kad dalis ir, ko gero, ženkli visuomeninių komitetų rinkėjų dalis gali už jį balsuoti. Tam jie turi bent vieną priežastį. Nausėda nėra partijos kandidatas. O nepatenkinti partijomis, ir ypač iš didžiųjų miestų, yra itin potencialūs Nausėdos šalininkai. Ir jų šiandien yra daug. Bet į šiuos balsus Nausėda nėra vienintelis pretendentas.
Kita vertus, Nausėda gali tikti ir gana reikšmingai kai kurių partijų, ir pirmiausia liberalų, rinkėjui. Nausėdos atveju kokie nors skaičiai būtų spekuliaciniai, tad jų ir nerašysiu. Bet jo rėmėjų skaičius yra pakankamas, kad būtų antrame prezidento rinkimų ture. Nors vis vien ženkliai mažiau jam yra galimybių patraukti konservatorių rinkėjus.
Bet politiniai oponentai prokonservatorišką etiketę jam bando kabinti.
Konservatoriai turi Ingridą Šimonytę. Konservatorių rinkėjai yra vieni ištikimiausių, ateina balsuoti ir jų yra daug palyginus su kitų partijų rėmėjais. Aišku, išskyrus socialdemokratus. Nors pastarųjų šalininkai nėra tokie ištikimi savo partijai kaip konservatoriai. Bet tuo geros žinios Šimonytei ir baigiasi. Paramos „stiklinių lubų“, t. y. kaip nors patraukti ženkliai daugiau abejojančių ar kitų centro dešinės rinkėjų, konservatoriams įveikti nesiseka.
Dar daugiau. Kuo rinkimų kampanijos prožektoriuose dažniau matysis Gabrielius Landsbergis, tuo labiau liks tik ištikimasis konservatorių rinkėjas. O jų paprasčiausiai yra per mažai.
Trečias kandidatas pagal partinio elektorato aprėptį yra ne Saulius Skvernelis, bet Vytenis Andriukaitis. Taip ir būtent taip. Niekas čia nėra supainiota. LSDP šiandien turi daugiau rinkėjų nei „valstiečiai žalieji“. Fiziškai ir konkrečiai. Apie 180 tūkst. ir net daugiau. Čia yra visokių „o, bet ir tačiau“. Bet skaičiai yra tokie, kokie yra. O jei pažiūrėtume į socialdemokratų kandidatų prezidento rinkimuose dinamiką, tai nuo 2002 m. kiekvienuose jų skaičius augo po 20 tūkst.
Kažkada tas pats Andriukaitis startavo vos su 105 tūkst., o Balčytis finišavo su daugiau nei 180 tūkst. balsų pirmame rate. Tad Andriukaitis vien dėl mechaninio efekto galėtų gauti 200 tūkst. rinkėjų paramą. Ar taip nutiks, tai ne retorinis klausimas patiems socialdemokratams. Kad Andriukaitis vien dėl partinio elektorato dydžio gali pretenduoti į antrą rinkimų ratą, tai įrodymais patvirtinamas faktas.
Pagaliau ketvirtasis numeris, arba 10 proc. kandidatas, yra Saulius Skvernelis. Prieš kokius pusantrų metų LVŽS šalininkų gretos buvo gerokai gausesnės. Savivaldos rinkimuose „valstiečiai žalieji“ buvo toli nuo pergalės saliutų.
O pernelyg iškelti lūkesčiai apie tris „neišvengiamas“ pergales ir pasiekti rinkimų rezultatai itin disonavo tarpusavyje. Taip „valstiečiai“ patys sau sukūrė dar vieną iššūkį. Papildoma problema, kad Skvernelio reitingas bent visuomenės apklausose yra mažesnis nei LVŽS. Ir šios tendencijos jau yra ilgalaikės. Tad Skvernelio balsų „lubos“ yra itin artimos už LVŽS vis dar balsuojančių rinkėjų skaičiui, kuris palyginus su Seimo rinkimais sumažėjo nuo 274 iki 137 tūkst. arba iš esmės dvigubai.
Tas e. parašų rinkimo užstrigimas yra labai rimtas šio kandidato negalios ženklas. O naujų šalininkų jam pritraukti labai nėra iš kur. Priešingai. Į tuos pačius rinkėjus pretenduoja Mindaugas Puidokas. Jis turi būti itin rimtas galvos skausmas Skverneliui. Arvydas Juozaitis ar Naglis Puteikis irgi turi daug galimybių atimti „apačių“ rinkėjų balsus.
Į juos kaip tik nusitaikę LVŽS. Bet daug protesto balsų yra tarp Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ šalininkų. Jie vargu bau rinksis Skvernelį. Daug didesnė tikimybė, kad juos dalinsis pirmiausia Juozaitis ir 2P: Puidokas bei Puteikis. Tad, ko gero, vietoje trijų pergalių „valstiečių žaliųjų“ laukia trys pralaimėjimai. Bet nebūkime piktais pranašais. Šypsenėlė turėtų būti čia...
Per partinių elektoratų prizmę žvelgiant į kitus kandidatus šalia jau visų paminėtų verta išskirti Petrą Auštrevičių. Deja, jo atveju 2004 m. kampanijos žavusis obalsis „už Petrą, už Petrą“, panašu, lieka istorijai. 2019 m. prezidento rinkimai yra paprasčiausiai ne jo. Liberalus rinkėjas, matyt, kaip ir Liberalų sąjūdis, skyla tarp partijos ir jos išeivių visuomeninių komitetų, taip rinkėjai dalijasi tarp Nausėdos ir Auštrevičiaus. Pirmiausia. Tarp jų.
Tad tokios tokelės. Suprantu, kad šie svarstymai kai kurioms partijoms ir kandidatams nepatiks. Kai ką net nervins. Bet politikos analizė pagaliau ir Lietuvoje turi virsti tiesos sakymu politikams.