Pirmadienį, baiginėjant skaičiuoti biuletenius, paskelbti Statistikos departamento duomenys, jog atotrūkis, kalbant apie algas, tarp Vilniaus ir kitos Lietuvos paskutinį 2018 m.. ketvirtį dar labiau padidėjo.
Didžiausią bruto darbo užmokestį - 1 108,7 euro - gavo Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Šioje savivaldybėje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 137,7 euro viršijo šalies vidurkį.
Mažiausiai (672,2 euro) uždirbo Kalvarijos savivaldybės įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, jų bruto darbo užmokestis buvo 1,6 karto mažesnis nei Vilniaus miesto savivaldybės (atotrūkis sudarė 437 euro).
Gyventojų taip pat sparčiausiai daugėjo sostinėje Per metus vidutinis darbuotojų skaičius padidėjo 26 savivaldybėse, labiausiai - 9,7 proc. - Vilniaus rajono savivaldybėje, likusiose sumažėjo.
Šie pokyčiai tiesiogiai suspindo ir rezultatų suvestinėse. Išsilaikė merai, kurie įdirbį ir savo asmeninės, ne partinės, valdžios struktūrą kūrė dešimtmečiais, arba kurie tą įdirbį spėjo padaryti pakankamai greitai.
Kviestinės žvaigždės iš sostinės paprastai didesne sėkme nepasižymėjo. Atvirkščia, susiklostė taip, kad Seimo rinkimuose būtent provincija gali diktuoti savo sąlygas.
Pavyzdžiui, Visvaldas Matijošaitis pajėgus suformuoti visaliaudinį visuomeninį komitetą ar priglobti kokią partiją ir Seimo rinkimuose, jei žvaigždės palankiai sukris, nušluoti krūvą tradicinių partijų bei ant lėkštutės pasiimti premjero postą.
Rinkimus daugelyje savivaldybių, kur merai jau išrinkti, laimėjo ne politikai, kurie teoriškai turėtų remtis idėjomis, o tiesiog apsukrūs žmonės ir geri vadybininkai, gebantys viską, ką gali, išspausti iš vadinamojo administracinio resurso.
Ir nepadėjo jokie parodomieji įtarimų skelbimai ar suėmimai. Jie ir nepadės, nes Lietuva, matoma iš Vilniaus, atrodo visiškai kitaip, nei Lietuva, matoma iš kurio nors kurortinio ar pasienio miestelio.
Spėkite, ką galvoja kuklus savivaldybės ar kitos biudžetinės įstaigos darbuotojas, plušantis rajono centre už kuklią algą. Apie demokratiją, permainų skonį ir naujus iššūkius, kuriuos iš televizoriaus deklaruoja nacionaliniai lyderiai, ar tiesiog apie tai, kaip išmaitinti šeimą ir neprarasti darbo?
Teisingai, jis tiksliai žino, kad jei valdžią gimtame rajone paims konkuruojanti politinė jėga, jis bus „išvalytas“, o jo kabinete įsikurs laimėtojų atstovas. Nes kova vyksta ne dėl idėjų, o dėl darbo vietų ir užsakymų vietos verslui.
Žmogui, kuriam artėja pensija, o už pečių tik keli dešimtmečiai darbo valstybiniame sektoriuje, rasti kitą pragyvenimo šaltinį gūdžioje provincijoje praktiškai neįmanoma.
Jis tikrai eis į rinkimus ir atsives visus draugus bei pažįstamus, nes sprendžiamas jo ir jo šeimos likimas. Tokie valstybės tarnautojai ir biudžetinių įstaigų darbuotojai milžiniška jėga ir vertina stabilų ir ramų gyvenimą su jau pažįstamu meru, iš kurio aišku ko tikėtis. Pridėkime vietos įmonių, kurios maitinasi iš savivaldybės užsakymų, darbuotojus ir savininkus. Įveikti šią masę sudėtinga.
Sudėtinga ir prarasti, nebent meras ir jo pasekėjai sugeba gyventi visiškame politiniame kosmose ir šią palaikančią grandį iššvaisto.
Mes pradedame gyventi tarsi Rusijos Kaukaze, kur valdžią dešimtmečiais išlaiko tos pačios šeimos.
Tačiau, skirtingai nuo Kaukazo, kur klanus palaiko centrinė valdžia, mūsų komitetai ir netgi atskirų partijų skyriai, paprastai būna nutolę nuo sostinės. Visos ministerijos ir parlamentas tradicinių partijų rankose.
Vystyti regioną neturint šio užnugario sudėtinga. Tačiau daugumai ilgamečių vadovų to ir nereikia, nes investicijos ir nauji verslai galėtų išklibinti jų valdžios pamatusi ir sukelti grėsmę vietiniam verslui – kam reikia algas didinančių investuotojų, su kurias dar reikia dalintis savivaldybės užsakymus?
Pridėkime visišką centrinės valdžios cinizmą ir požiūrį į regionus ir turėsime aiškų vaizdą, kaip žmonės balsuodami praktiškai priešinasi Vilniaus politikams.
Reikia pavyzdžių? Prieš savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė, kad per kovą ir balandį mokyklas turėtų pasiekti 4,4 tūkstančio naujų kompiuterių su programine įranga – stacionarių, nešiojamųjų, planšetinių.
Jiems pirkti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija praėjusių metų pabaigoje skyrė 3,9 mln. Eur. Skirstant kompiuterius vienas iš prioritetų bus teikiamas mokykloms tų savivaldybių, kurios taip pat aktyviai prisideda prie savo mokyklų kompiuterizavimo.
Kalbant paprastai – jei gyveni nusususioje savivaldybėje, kuri neturi lėšų, ar tavo rajono meras mano, jog mokyklos ne tokios svarbios, kaip baseino statyba prieš rinkimus, tavo vaikas modernių mokymo priemonių gaus mažiau. Tiesiog, dar nesulaukęs net teisės balsuoti, esi baudžiamas, jog gimei ne laiku ir ne vietoje.
Tai tik vienas iš nedidelių epizodų, kuriuos žmonės mato ir jaučia. Jaučia ir mato tai, ką Europos Komisija (EK) įvardino visiškai oficialiai ir aiškiai.
„Lietuva išlieka paradokso valstybe. Iš vienos pusės – gera ekonominė sveikata, stiprus ekonomikos augimas, mažėjantis nedarbas ir sparčiai augantys atlyginimai ir labai geri viešieji finansai.
Tačiau tuo pačiu metu – didėjantys regioniniai skirtumai ir kritinė padėtis dėl pajamų nelygybės, skurdo ir socialinės atskirties rizikos“, – žurnalistams sakė EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Jis pažymėjo, kad mokesčių ir išmokų sistema, kaip vertinama EK ataskaitoje, turi mažai įtakos mažinant skurdą.
„Skurdo lygis ir nelygybė yra viena aukščiausių ES, o mokesčių ir išmokų sistema turi mažai įtakos mažinant nelygybę Lietuvoje. (...) Skurdas susijęs su vyresnio amžiaus žmonėmis ir nepilnais namų ūkiais, skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimuose beveik dvigubai didesnė nei miestuose“, - žurnalistams sakė A. Pranckevičius.
Jis pažymėjo, kad mokesčių ir išmokų sistema, kaip vertinama EK ataskaitoje, turi mažai įtakos mažinant skurdą.
„Skurdo lygis ir nelygybė yra viena aukščiausių ES, o mokesčių ir išmokų sistema turi mažai įtakos mažinant nelygybę Lietuvoje. (...) Skurdas susijęs su vyresnio amžiaus žmonėmis ir nepilnais namų ūkiais, skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimuose beveik dvigubai didesnė nei miestuose“, - žurnalistams sakė A. Pranckevičius.
Čia ir atsakymas, kaip grįžti į normalią politinę sistemą – kuo turtiniai skirtumai mažesni ir gyvenimas geresnis visur, ne tik didmiesčiuose, tuo demokratija stabilesnė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.