Tai, kad jam premijos reikalavo neduoti, bet visgi jis ją gavo, yra vienas geriausių 2019 metų įvykių, ir, kad ir kaip baigtųsi Eurovizija ir rinkimai, vis tiek vienas geras dalykas bus įvykęs. Tai labai gera metų pradžia.
Čia yra straipsnis apie tai, kad M. Ivaškevičių iškvietė atvykti į policijos nuovadą, kad pasiaiškintų, ką kalbėjo per radiją apie lenkus ir žydus.
Dramaturgas nekvietė nieko žudyti, skriausti ar niekinti. Kalbėjo apie mūsų tautos (kurios dalis M. Ivaškevičius irgi yra) istorinę kaltę prieš kitas tautas. Buvo žmonių, kurie tai palaikė patyčiomis iš lietuvių tautos ir neapykantos lietuviams skatinimu.
Čia maždaug būtų tas pats, kaip man pasakius, kad aš jaučiuosi negražiai ir man į save bjauru žiūrėti veidrodyje (kartais taip ir būna), parašyti apie mane skundą, kad aš įžeidžiau vyrus ir kviečiau susidoroti su jais, aš pažeminau žmones su viršsvoriu ir skatinu jiems neapykantą, ir kad mane reikia nubausti už mano šitą jausmą.
Kiekvienas iš mūsų yra laisvas jausti kaltės jausmą pagal savo skonį ir supratimą. Aš irgi jaučiuosi prieš daug ką kaltas, tai yra mano teisė ir jos įstatymai nereguliuoja. Ir apie tokius dalykus, kaip kaltė, atgaila, gailestis, liūdesys, nusivylimas, ligi šiol buvo galima kalbėti be baimės gauti paviestkę iš policijos, kad ateik pasiaiškinti dėl savo šnekėjimo.
M. Ivaškevičių iškvietė pagal anoniminį kažkokio grybo skundą – tas žmogelis (arba bobelė, bet greičiausiai ten buvo niekšelis su pimpalu), niekingas bailys, perklausė laidą ir sugalvojo, kad M. Ivaškevičius pažeidė galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Ir kad reikia jį už tai priduoti teisėsaugai. Kaip tarė, taip ir padarė. Pridavė jį teisėsaugai, policija pradėjo tirti reikalą (jos toks darbas, tirti reikalus), ir iškvietė M. Ivaškevičių į policiją pasiaiškinti.
Kas dėl to kaltas? Ne policija. Dėl to kaltos visokios profesionalios nevyriausybinės skundimo organizacijos, įsižeidinėjimo specialistai, pilnu etatu dirbančios opos ir zyzliai, kurie mūsų laisvoje Lietuvoje ne tik pasijuto gerai, ne tik pradėjo čiulpti ir siurbti paramą savo nuodingai veiklai, bet ir sukūrė šlykščią atmosferą, kur jeigu tu įsižeidinėji, skundi ir bandai visaip riboti kitų žmonių laisvę, tu jautiesi užsiimantis madinga ir teisinga veikla.
Bet ką, pagal išmonę ir sugedimo laipsnį, galima pavadinti „patyčiomis“ ir „neapykantos skatinimu“, ir tada jau tavo rankose yra įstatymų duota kuoka, ir tada gali eiti ir dubasinti visus iš eilės, kas tau nepatinka, ir jokios ten jiems nebus nekaltumo prezumpcijos.
Ne, patyčių ir neapykantos skatinimo atveju, jei tave apkaltino, privalai atvykti į policiją ir įrodyti, kad esi nekaltas. Ir kol neįrodei, kad esi nekaltas, tu esi laikomas kaltu. Aš visada maniau, kad mes tam ir sukūrėme laisvą Lietuvą, kad to niekada daugiau nebūtų. Kad nereikėtų pagal skundikų skundus aiškintis, kad esi kaltas.
Bet, pasirodo, aš klydau.
Aš ne šiaip blogai jaučiuosi nuo tų organizacijų ir jų aktyvistų, aš tiesiog gyvenime nutraukiu bendravimą su tais, kas juos laiko draugais ir kas tokiu būdu prisideda prie tikrosios neapykantos skatinimo, kuomet savo minčių teisingumas yra pagrindžiamas, niekinant ir baudžiant galvojančius ir kalbančius kitaip.
Runkelių, vatnikų ir asocialų galima nemėgti, bet tik tyliai. Sakyti nieko nevalia. Net apie tuos, kas gauna pašalpas, negalima kalbėti, kad jie yra „pašalpiniai“. Jie gauna pašalpas, kurias moka jiems iš mūsų, mokesčių mokėtojų pinigų, bet negalima jiems sakyti, kad jie gauna pašalpas, nes juos tai įžeidžia. Aš, beje, jiems turiu pasiūlymą: jei jus žemina priminimas apie pašalpas, atsisakykite jų ir nebesijausite pažeminti.
Prieš kelias dienas sužinojau, kad, pasirodo, žodis „pensininkas“ gali būti kai kam įžeidus, nes skirsto žmones pagal jų gaunamų pajamų tipą.
Ką? Jūsų smegenys girdi, ką šneka jūsų burnos? O jeigu aš turiu savo verslą, ir mane pavadina verslininku, tai ir man reikia įsižeisti? Atsakykite.
Būtent taip – jie siekia kontroliuoti mintis. M. Ivaškevičiui pasiūlė atvykti į policiją ir pasakyti, ką jis turėjo omenyje, sakydamas laidoje savo žodžius (manyčiau, ką Marius galvojo, tą ir pasakė). Kitaip tariant, jam pasiūlė papasakoti, ką jis galvojo. Tai yra, policijoje M. Ivaškevičius turės pasiaiškinti dėl savo minčių. Dėl kažkokio atsilupusio gnomo, trolio ar vaiduoklio skundo. Kartoju: M. Ivaškevičius policijoje turės aiškintis dėl savo minčių. Jums jau bjauru ir keista? Man – taip.
Antra vertus, juk niekas nesakė, kad laisvė pati save apsigins. Arba kad ją davė mums vieną kartą ir niekas į ją nesikėsins. Ne, ją reikia ginti; tai reikia daryti kiekvieną dieną ir laimės tas, kas mažiau tingės šioje kovoje.
Aš esu pats ėjęs į policiją ir buvęs teismuose dėl savo žodžių. Kažkada net teistumą turėjau (turiu nuliūdinti – nebeturiu, to straipsnio jau nebėra baudžiamajame kodekse). Skundikams neturiu jokių gerų žodžių. Bet vienas atvejis buvo toks juokingas, kad turiu papasakoti.
Turbūt prisimenate, kaip prieš keletą metų violetiniai, patvoriniai, kreidutininkai ir kitokie acto garintojai buvo sugalvoję, kad Lietuvoje „Akropoliuose“ grobia vaikus, tualetuose jiems nuskuta plaukus, perrengia ir išveža parduoti į užsienį (dabar yra tikima, kad vaikus, atimtus iš tėvų, parduoda į Norvegiją vienalytėms poroms įvaikinti).
Kažkokia moteris taip rimtai įsijautė, kad paskelbė įrašą apie tai, papuošusi žodžiu „PLATINAM!“ Vienas politikas, išgirdęs apie triukšmą (aš parašyčiau pavardę, jei tiksliai prisiminčiau, kas tai buvo), pavedė teisėsaugai išsiaiškinti.
Policija pradėjo tyrimą, ir mane iškvietė į policijos komisariatą, kadangi aš buvau pasidalinęs tuo kvailu įrašu pramogos tikslais.
Nesijaučiau nuskriaustas: tyrėjai buvo labai draugiški ir kartu su manim stebėjosi, kokiais reikalais jie turi užsiiminėti (sakiau jiems: „O jūs dabar neturėtumėt tikrų nusikaltimų tirti?“). Mane apklausė ir paleido į namus. Nesijaučiu nuskriaustas ar supančiotas, nebuvau pirmasis rašytojas pasaulio istorijoje, kuris turėjo aiškintis teisėsaugai dėl savo juokų, kurie nepažeidė jokių įstatymų.
Tačiau, žinoma, labai norėtųsi, kad šito būtų kuo mažiau. Gal skundikų sumažės natūralios atrankos būdu (Dievas duoda gyvenimą, Dievas ir atima). Nelinkiu jiems nieko gero, tik linkiu greičiau nueiti savo niekingo gyvenimo kelią. Kaip manote, ar šitą kas nors apskųs? Juk nieko nelegalaus nėra palinkėjime žingsniuoti greičiau.