Mums nekyla abejonių, kad žaisdami politinius žaidimus visi nugarmėsime į bedugnę. Lietuvą galima atgaivinti tik skatinant vietinį (regioninį) ekonominį aktyvumą, įveikiant socialinę atskirtį, vadinasi, ir Vilniaus „valdžiūnų“ aroganciją. Pateikėme specialaus įstatymo projektą su aiškinamuoju raštu pagal Seimo nustatytą formą. Ir ko sulaukėme? Pasipylė paviršutiniškų vertinimų banga, net „ekspertinis“ tyčiojimasis. Tokią mūsų vadinamasis elitas mato savo misiją – tyčiotis iki ateis galas visiems.
Seniai pastebėta, kad didžiausia agresija, pasipūtimas ir visažinystė – neišmanėlių atsakas permainų vėjui. Savos „moralinės viršenybės“ malda – dalies mūsų elito mąstymo būdas. Ir tai jis vadina pažangiu mąstymu. Nematant realybės. Tas mūsų elito modernumas yra tik įvaizdžio dalykas. Iš tiesų jis yra didžiausias naujumo, inovacijų priešas.
Šiuolaikinio neoliberalizmo grimasa – visokiausių laisvių skelbimas atsisuka prieš pačias šias laisves. Monopolistinio verslo veikimo laisvė prieš visuomenę. Viešai skelbiama pažanga, asmens laisvės, o iš tiesų nepakenčiama net laisva vieša diskusija. Nepakenčiami Lietuvos, netoleruojami ir kitų Europos tautų bei tautinių valstybių gynėjai. Ir juokingiausia: masinio vartojimo brukamas „tiesas“ neoliberalizmas pateikia kaip „Vakarų vertybes“.
O juk absurdiška prieštarauti valstybių ir tautų išlikimo, savisaugos reikalui. Tautos, jų šimtametės kultūros turi gyvuoti, argi neaišku? Veikia ir nacionalinės ekonomikos dėsniai.
Per kelias savaites nutiko štai kas: mūsų oponentai-ekonomistai puolė aiškinti, kad vietinių-regioninių pinigų idėja prieštarauja Europos Sąjungai, pažangiajai Europos teisei. Esą, sako jie, norint įvesti regioninius litus, reikėtų keisti „Europos sutartį“. Tai tokie mūsų viešojo eksperto vaidmenį vaidinantys asmenys.
Jie vargu ar skaitę, ar matę tuos dokumentus, kuriuos vadina „Europos sutartimi“. Antraip žinotų, jog vietiniai pinigai (mūsų siūlomi vietiniai litai) „Europos teisei“ nė trupučio neprieštarauja. Vietiniai-bendruomeniniai pinigai ES šalyse ganėtinai seniai paplitusi praktika, ES netgi skatina tokią praktiką. Tokie pinigai funkcionuoja greta euro (žr. CCA, angl. Community Currencies in Action).
Mes nė nesikėsiname į eurą. Kalbame tik apie „papildomus pinigus“, kurie savivaldybėse būtų pripažįstami kaip papildoma atsiskaitymo priemonė, funkcionuotų greta euro. Kodėl siūlome šias „valiutas“ pavadinti litais? O kodėl gi ne? Juk litas – Lietuvos tradicija.
1. Dėl „šventvagiško“ plano sugrąžinti litus.
Kaip žinia, euras Lietuvoje buvo įvestas be Lietuvos valios. Antikonstituciniu būdu. Be išsamių paskaičiavimų, diskusijų, užkirtus kelią piliečių inicijuojamam referendumui. Apie du trečdaliai Lietuvos piliečių pagal apklausas buvo prieš lito atsisakymą. Į euro zoną įstojome prisiimdami didžiulę įsipareigojimų naštą. Ir tai vyko jau po Graikijos euro krizės, jau turint daug praktikos bei mokslo duomenų apie sistemines euro problemas, tarp kurių yra ir neišsprendžiamos bėdos dėl šalių skirtingų ekonominių ciklų.
Atsisakę lito, mes praradome ir galimybę esant reikalui nuo euro „atsirišti“. Praradome galimybę vykdyti savarankišką monetarinę politiką, kaip tas dabar daroma Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitur.
Reikia žvelgti tiesai į akis. Štai todėl, sekdami vokiečių pavydžiu, planuojame parengti Lito sugrąžinimo įstatymo projektą. Jis bus paliktas atsargai, tam atvejui, jeigu euro zona iš tiesų susvyruotų. Tai įmanomas scenarijus. Jį pranašauja nemaža neutralių ekspertų visoje Europos Sąjungoje.
Tačiau mūsų siūloma litų, kaip vietinių pinigų, idėja – visai kas kita. Tai nėra nacionalinės valiutos – greta euro – įvedimas. Tiesa, vietinių pinigų sistemos vystymas nacionaliniu mastu gali padėti atsispirti finansinių krizių ciklams. Pavyzdžių yra. Antai šveicarų WIR bankas veikia net nuo 1934 metų. Jis užtikrino „barterinių“ pinigų sistemą, kuri padėjo šaliai sušvelninti finansų krizes.
Džiaugiamės, kad mūsų siūlymas vis dėlto sulaukė ir gyvo susidomėjimo, ypač tai pastebėjome aktyvesnėse savivaldybėse. Ir tai suprantama.
Esmė štai kokia: vietiniai-regioniniai, socialiniai pinigai – tai specialios paskirties atsiskaitymo vienetai, pripažįstami atskirose, tik apibrėžtose šalies teritorijose. Jie euro zonos šalyse naudojami kaip regioninės politikos instrumentas. Tas piniginis vienetas pasiteisinęs skatinant „trumpąsias prekybos grandines“, stiprinant bendruomenes, plėtojant smulkų ir vidutinį verslą, įtraukiant socialiai pažeidžiamus sluoksnius į ekonominę veiklą, vystant savivaldybėse žaliąją ekonomiką, kartais į sistemą įtraukiant netgi komunalinius mokėjimus, ir t. t.
2. Kritika, kad vien ekonominis augimas savaime „viską išspręs“. Tuomet kam to reikia?
Statistika sako, kad nuo įstojimo į ES momento didžiausias BVP augimas tarp visų senųjų ir naujųjų ES šalių įvyko... Lietuvoje. Tačiau drauge socialinė atskirtis ėmė labai augti. Rezultatas liūdnas: dabar pagal socialinės atskirties rodiklius esame antri nuo galo (po Bulgarijos) visoje ES.
BVP augimas – būtina, tačiau tikrai nepakankama sąlyga tikintis mažinti skurdo riziką, kurioje šiuo metu gyvena apie trečdalis Lietuvos piliečių.
Lietuvos neoliberalusis politikos elitas ignoruoja gyvenimo kokybės rodiklius, susijusius su švietimu, sveikatos apsauga, užimtumu. Vietoj šių rodiklių daugiau nei du dešimtmečius meldžiasi vien konkurencingumui, tarsi kokiomis žiurkių lenktynėmis.
Tokių lenktynių aplinkoje netenka stebėtis, kad ir europinės sociologines apklausos jau rodo, kad Lietuvos jaunimu labai rūpi materialistinės vertybės, turtas. Esame rekordininkai. Lyginant su kitomis ES šalimis – mūsų jaunimas labiausiai į tai linkęs. Žodžiu, individualistinis godumas.
Tačiau ar greitai mūsų „pragyvenimo lygis“ priartės prie vidutinio Vakarų šalyse? Augant BVP? Ar Lietuva rūpės tiktai naudos, tiktai pelno sau siekiantiems individams? Visa tai – ideologinis simuliakras, naikinantis bendruomenes ir valstybes. Jis toliau skatins masinę emigraciją.
Vietiniai-regioniniai pinigai – bendruomenių pasitikėjimo savimi, dalinimosi savais (sveikais) produktais, vietinėmis prekėmis ir paslaugomis būdas. Nors įprasta „makroekonominio“ mąstymo prasme jie neatrodo kaip esminis, reikšmingas pasiūlymas.
Taip, tikrai. „Trumposios prekybinės grandinės“ dar niekur, netgi Argentinoje, kur barterių klubų judėjimas buvo pasiekęs 2,5 mln. dalyvių (ir buvo pasiektas 0,6 proc. BVP augimas) itin reikšmingo makroekonominio poveikio nėra turėjusios. Tačiau turėjo poveikį oriam žmogaus gyvenimui.
Vietiniai pinigai nėra universali mokėjimo priemonė, nors Vakarų šalyse jau yra nemažai ir jų konvertabilumo pavyzdžių. Jie paprastai veikia sutartiniu pagrindu fizinių bei juridinių asmenų (smulkaus ir vidutinio verslo) sudarytoje asociacijoje. Ypač veiksmingi būtent ekonominės ir finansinės atskirties rizikoje esančioms grupėms, smulkaus verslo skatinimui. Mūsų atveju jie gali būti veiksmingi kaip socialinė institucija, siekiant ištraukti į orų gyvenimą tuos piliečius, kurie dabar grimzta į vien socialinėmis išmokomis pagrįsto gyvenimo būdo bedugnę arba emigruoja.
Vietiniai pinigai – tai bendruomeninis atsakas į finansinio globalizmo režimą, kuris itin alina tautų „žmogiškąjį kapitalą“. Lietuvos, kaip kitų šalių atveju, jie būtų susiję su tais procesais, kurie Europos Sąjungos dokumentuose yra vadinami „socialine ekonomika“. Tiesa, mums kol kas net neaišku, kas gi šiandien Lietuvoje sudaro trečiąjį, socialinės ekonomikos sektorių. Jis labai silpnas.
ES dokumentuose juk daug rašoma apie šį „trečiąjį sektorių“, apie jo plėtros svarbą. Galima buvo tikėtis, kad ir Lietuvos eurofederalistai, kurie laikosi šių dokumentų, tarsi šventraščio, imsis darbo. Deja. Nesiėmė. Vyksta vien pozavimas.
Vietiniai pinigai naudojami ir žaliajai ekonomikai vystyti (nevežant iš toli mainams prekių, kurios paprastai kelia abejonių dėl jų sveikumo), namudinių darbų ir prekių tinklams plėtoti (kas gali būti aktualu ir tautiniam paveldui, neįgaliųjų įtraukimui į ekonominę veiklą), netgi švietimo ir sveikatos paslaugų kokybei užtikrinti (juk ir miestas kaimui turi ką pasiūlyti!), sandoriams greitinti, bendruomeniškumui ir savanorystei stiprinti, užimtumui, vietinei socialinei ir ekonominei infrastruktūrai puoselėti. Nauda – regiono gaivinimas.
Taip, smulkusis ir vidutinis verslas rastų nišą žaliojoje ekonomikoje. O jeigu tokia ekonomika Lietuvoje plėtosis, tada ji gali tapti reikšminga ne tik vietiniu mastu, bet ir tarptautinėje rinkoje.
Mums daug vilties teikia ekologinis ūkininkavimas. Mūsų šalis galėtų tarptautinėje prekyboje įsitvirtinti kaip aukštos kokybės, ekologiškų maisto produktų eksporto šalis. Augtų ne tik smulkus ir vidutinis verslas, bet ir BVP. Apie tai girdime ne tik iš akademinio pasaulio žmonių, bet ir iš Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos, kuri vienija 47 smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijas.
Ši taryba vykdomajai valdžiai jau nekartą pristatė „socialiai orientuotos žaliosios ekonomikos“ strategines gaires drauge su vietinių pinigų idėja. Tačiau ji nebuvo išgirsta.
Vietiniai pinigai – tai nėra primityvi idėja tiesiog padidinti pinigų kiekį, įvedant dar vienus pinigus, kurių ir šiaip juk nuolat visiems trūksta. Jie skirti ne kaupimui, bet įtraukimui į naudingą socialinę ir ekonominę veiklą, į tokios veiklos dėka sukuriamų paslaugų ir produktų mainus. Todėl daug kur yra naudojama šių pinigų laikino galiojimo, jų palaipsniško nuvertinimo antiinfliacinė praktika. Jei vietiniai pinigai užsiguli nenaudojami, kas tris–šešis mėnesius yra atskaitoma jų vertės dalis.
Tokie atskaitymai, kaip savotiški antinfliaciniai mokesčiai, yra vadinami demiuražu. Jei vietiniai pinigai einą į gyvą prekių-paslaugų apyvartą, jiems demiuražas netaikomas. Ne pinigai yra tikslas.
3. Kritika, kad vietiniai pinigai esą sukels sumaištį.
Didžiausią nuostabą kelia tvirtinimai, kad vietiniai pinigai esą sukeltų sumaištį ar nestabilumą. Juk vietiniai pinigai ir taip į Lietuvą jau ateina (Community Currencies System, Local Exchange Trading System ir kitos elektroninės platformos, nekalbant jau apie kriptovaliutas). Mes juk pasiūlėme projektą įstatymo, kuris nustatytų teisines sąlygas oficialiai pripažįstamų vietinių pinigų funkcionavimui. Tad pasiūlėme tvarką, o ne sumaištį.
Tiesa, savivaldybės tokią teisę įstatymo nustatyta tvarka įgytų tik mainais į aiškiai suformuluotus socialinės ekonominės politikos tikslus. Vietiniai litai (Kėdainių, Telšių, Klaipėdos, ir pan.) veiktų tik pagal sutartį su tos vietos smulkiojo verslo juridinių, o taip pat fizinių asmenų asociacija, kuri pripažintų tuos vietinius litus kaip atsiskaitymo ir mainų vertės priemonę (mūsų įstatymo projekte tokios asociacijos yra vadinamos „litų asociacijomis“).
Įstatymo projekte pasiūlėme steigti centrinę instituciją – Tautos iždą, kuris leis išvengti sumaišties. Jis turėtų išskirtines vietinių litų emisijos teises ir veiktų per įgaliotus operatorius savivaldybėse bei litų asociacijas ir litų sąskaitas aptarnaujančias kredito unijas ar kitas Tautos iždo atstovybes.
Lietuva Europos Sąjungoje būtų aktyvi naujovių perėmėja. Antai Prancūzijoje vietiniai pinigai kaip socialinės politikos instrumentas įstatymu patvirtintas gan neseniai, 2014 metais. Kitur dar vyksta parlamentiniai svarstymai arba tvarką yra nustačiusios vykdomosios valdžios institucijos.
Įstatymas nustatytų teisines sąlygas vietiniams litams atsirasti. Jie atsirastų tik tose savivaldybėse, kurios apsispręstų. Pirmiausia tose, kur susidarytų tinkamos sąlygos (aiškūs socialiniai tikslai, litų asociacijos, litų sąskaitų aptarnavimas). Taigi, vietinių litų institucija pradžioje atsirastų tiktai kai kur ir labai palaipsniui. Greitų receptų mūsų padėtyje nebėra.
4. Paklauskite savęs: kodėl mes nieko apie tai nežinome?
Lietuvos politinis elitas įprato save tapatinti su pažanga ir liberalumu. Tačiau jau tapo visiška priešybe to, ką jis pats deklaruoja. Deja, tai bendras šiuolaikinės Vakarų sistemos reiškinys. Tik Lietuvoje šis reiškinys yra įgavęs provincialiai didesnį mastą po parodomąja demokratijos iškaba.
Sveika demokratija turi augti „iš apačios“. Reikia suprasti: vietiniai pinigai skatins bendruomenes imtis atsakomybės, spręsti savo ekonominių ir socialinių gyvenimo sąlygų reikalus pačioms.
Elitui (ir ne tik politiniam) vis tai atrodo erezija. Bet taip ilgai nebebus. Blogėjant regionų padėčiai (jiems mirštant), artėjant mokestiniam kolapsui (tų, kas dirba, ir tų, kas gauna socialines išmokas, kiekis greitai susilygins), nebebus iš ko didinti socialinių išmokų.
„Visažinė“ Lietuvos žiniasklaida tik kartoja elito klišes, maitina publiką antraeiliais dalykais. Tarsi milijonas lietuvių neišvyko iš šalies. Lietuvos žiniasklaida silpsta, „nepaveža“ dabarties istorinio iššūkio. Neišjudina šalies viešosios politikos iš ideologiniais varžtais palaikomos stagnacijos.
Vis daugiau mūsų piliečių supranta, kad sparčiai reikia ieškoti išeičių.
Miegalių laukia nemalonus prabudimas. Mes norėtume, kad prabudimas įvyktų anksčiau. Tada ir ilgalaikio neveiklumo pasekmės būtų švelnesnės.