Kur jūs, šaukiantys ir rypaujantys, kad nėra už ką balsuoti? Na, tie, kas sako, kad viskas nupirkta ir valdžios parinkta, ir kad jau žinoma iš anksto, kas bus prezidentė arba prezidentas? Kur jūs dabar? Taigi atėjo jūsų laiminga valanda. Tiksliau, laimingi mėnesiai. Galėsit iki išprotėjimo rinktis.
Gerai sakė apžvalgininkas Audrius Bačiulis: dar niekada nebuvo tokių rinkimų, kur taip niekas nebūtų aišku.
Tiksliau, mes visi daugmaž žinom, kas yra kandidatai, turintys konkrečių galimybių, tačiau man maga pažiūrėti, kaip elgsis rinkėjai, kurie ne tik nežino, ko jie nori iš prezidento, bet ir nesupranta, ką tas žmogus daro ir kaip veikia valstybė.
Jie – kaip laukiniai iš Amazonės džiunglių, kuriuos įleido į buitinės technikos parduotuvę, ir renkasi tarp dulkių siurblio, planšetės ir kavos aparato su nuotoliniu valdymu, nors jų kaimelyje net elektros nėra ir nė viena tų prekių jiems netinka.
Pardavėjai, tai suvokdami, jiems pastatė neveikiančių lūženų, duženų ir muliažų, priklijavo etiketes ir laukia, kas iš laukinių kurią netikusią prekę pasirinks. Žiūri iš tolo į juos prekybos salėje ir krizena.
Vieną mano pažįstamą taip maustė kažkur Artimuosiuose Rytuose: jis norėjo daryti verslą, pirkdamas antikvarinį persų kilimą pusvelčiui, veždamas jį į Londoną ir ten aukcione parduoti už dešimtis tūkstančių.
Apie kilimus nieko nesuprato ir vietiniai prekijai jam už pora tūkstančių dolerių įsūdė fabrikinį šlamštą, išbalintą balikliais ir patrintą akmenimis, kad atrodytų kaip labai senas.
Apie tai nevykėlis „verslautojas“ sužinojo tik Londone (panašiai kai kurie lietuviai rinkėjai tik po rinkimų sužino, kad ir vėl nubalsavo už cirko artistus ir kad jiems ir vėl neduos nemokamo alaus ir bulvių traškučių).
Klysta tie, kas sako, kad Lietuvoje gerai turtuoliams ir elitui, tokiems, kaip aš ir mano draugai – žiniasklaidos propagandistams, vertelgoms, šou verslo varatyloms, kelionių oligarchams, mažmeniniams prekiautojams. Nieko panašaus.
Turčiai turi ekologinius turgelius kartą per savaitę ir dar ne visur, o varguomenė turi fantastišką saulėgrąžų, bulvių traškučių ir spirituoto vaisių-uogų vyno pasirinkimą kasdien ir kiekviename mieste ir miestelyje su visokiais įmanomais pavadinimais.
Kol aš iš namų nueinu prie artimiausios kokybiškų prekių parduotuvės, pakeliui būna pora skardinių kioskų su stiprintu alum, cigaretėmis ir cheminiais dažais dažytais saldainiais. Ant kiekvienos kryžkelės. O man reikia eiti kažin kokius atstumus savo avokadų ir organinės mocarelos.
Jeigu nori kokybiškos muzikos, turi kažin kiek laukti, medžioti bilietus arba net važiuoti į Daniją, Vengriją ar Vokietiją, kur vyksta koncertai o štai deklasuotiems asmenims atveža visokius „kirkorovus“, „Ruki vverch“, „gazmanovus“, „timati“ ir dar trijų šimtų pavadinimų produkciją iš Kremliaus apmokamų sirupo fabrikų ir rodo subsidijuotus džiaugsmus.
Apsimoka būti varguoliu. Čia kaip Romos imperijoje, kur prasčiokams rodydavo gladiatorių kovas ir tų kovų arenose belaisviai kapodavo vieni kitiems galvas, o taip pat būdavo krikščionys sušeriami liūtams ir kitaip būdavo linksminami tie, kieno prastas skonis ir primityvūs poreikiai. Jais būdavo pasirūpinama.
Intelektualams televizija (turiu galvoje Lietuvos televiziją) mažai ką parodo, galima sakyti, beveik nieko (tiesa, yra naftalininių filmų ir kokių kaimo kapelų, kas irgi nėra didelio intelekto) – užtat varguoliams ir prasčiokams rodomi indų bei lietuvių serialai, viena už kitą kvailesnės pokalbio laidos su knapsinčiomis iš nuobodulio suvežtomis auditorijomis TV studijoje (kiekvienam vaizduojančiam publiką vargetai, na, tiems, kurie ploja pagal komandą, moka po penkis eurus ir duoda sumuštinių), visokia dokumentika apie policijos vaikomus degradavusius pašalpinius sugriuvusiuose kaimuose tarp užnuodytų šulinių.
„Nors persiplėšk“ yra šių rinkimų šūkis. Kuo agresyvesnis ir piktesnis, neapykantos pritvinkęs, destruktyvus ir šmėklas matantis rinkėjas, tuo smagesnis jam yra balsavimo pasirinkimas.
Tiems, kas ieško prezidento rinkimuose nesąmonių ir pramogos (kaip tie mokiniai iš asocialių šeimų, kuriuos prievarta atvežė į muziejų, ir kurių vienintelis rūpestis ir sumanymas yra aerozoliniu dažų balionėliu pripiešti pimpalą ant kokio nors paveikslo) – ideali aplinka.
Penkiolika kandidatų, ir tarp jų didžioji dalis yra klounai ir marginalai, vienas už kitą spalvingesni. Nori vaikmušių – gali balsuoti už vaikmušį, nori visokių einančių prieš Vakarus ar prieš JAV – platus pasirinkimas.
Nori piešiančių kreidutėmis – prašau, turėsi piešiančių kreidutėmis ant bet kurių paviršių ir prie bet kurių valdiškų pastatų, nori izoliacijos ieškančių asmenų, kurie aiškina, kad Lietuvai nereikia iš nieko mokytis ir kad mes patys galime nusimegzti savo balanos gadynę ir iš ašutų nusipinti XIX amžiaus Lietuvą – irgi be vargo rasi savo kandidatą.
Stinga nebent Neringos Venckienės, Nijolės Oželytės ir Mildos Bartašiūnaitės, kurios būtų papuošusios kandidatų galeriją, bet gal dar kitą kartą bus ir jos.
Visi tie komikai, mojuojantys vėliavomis vienas per kitą ir šaukiantys pragaro užkeikimus ir šamaniškus blėnius, yra tikra dovana politiniam procesui.
Jie visi atiminės vieni iš kitų balsus, išleidinės vieni iš kitų orą ir jie užtikrins, kad tokie pavojingi plytomis mojuojantys asmenys, kaip Arvydas Juozaitis, negaus jokios galimybės net pasvajoti apie antrąjį turą. Visas šis cirkas yra dovana demokratijai ir Vakarų pažangai Lietuvoje.
Todėl tie, kas džiūgavo, kaip greitai susirinko 20 tūkstančių parašų Ingrida Šimonytė, turėtų dar nueiti ir pasirašyti už visus likusius kandidatus, nes chaosas ir įvairiaspalvių patvorinių festivalis marginalinėse gretose yra pagrindinė garantija, kad prezidento rinkimuose laimės sveikas protas.