Tai žadintuvo signalas visiems, kad nepaisant įvykdytos reformos teismų sistemoje, čia vis dar yra rimtų problemų ir jas būtina spręsti ne tik kosmetinėmis priemonėmis. Tai žadintuvo signalas ir tiems, kurie ilgus metus be didelės baimės lobo valstybės sąskaita, pardavinėjo savo įtaką, kūrė asmeninę gerovę ir galvojo, kad už visa tai atsakyti neteks niekada.
Vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią piktnaudžiavimams yra stiprinti su šiais reiškiniais kovojančias institucijas. Būtent tai ir buvo padaryta 2017 metais. Buvo paruoštos Prokuratūros įstatymo pataisos. 2017 m. gruodžio 19 dieną jos buvo svarstomos Seime.
„Jeigu norime proveržio valstybėje, kalbant apie skaudulius, kuriuos tenka operuoti, prokuroras turi būti ir motyvuotas, ir socialiai apsaugotas“, – tada Seimo salėje sakė Saulius Skvernelis.
Šiam siūlymui itin aršiai priešinosi konservatoriai. „Dabar prokurorams algas žadama didinti labai daug. Suprantu, kad yra įvykęs stebuklas, ir valdant „valstiečiams“, Lietuva pasidarė labai turtinga“, – jam atsakė Andrius Kubilius.
Siūlymus stiprinti prokuratūrą gynė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas. „Neleiskime žeminti toliau tų pareigūnų, kurie saugo valstybę, kurie saugo mūsų iždą. Mes sprendžiame šiuo įstatymu tų pareigūnų, kurie tiria šias veikas, saugumo klausimą. Ir tai yra svarbiausia“, – tvirtino Vytautas Bakas.
Tada niekas iš opozicijos nepasakė, kad algos didžia dalimi didės dėl biurokratijos mažinimo ir institucijos pertvarkos. Niekas nesakė, kad finansavimas Generalinei prokuratūrai, o vėliau ir STT didinamas tam, kad būtų įsigytos modernesnės ir efektyvesnės darbo priemonės.
Užtai šiandien Gabrielius Landsbergis jau puola aiškinti, kas turėtų prisiimti nuopelnus už prasidėjusį realų teismų sistemos valymą. Gerbiamas partijos pirmininke, tai yra sustiprėjusių, gerai savo darbą dirbančių institucijų nuopelnas. Ne politikų. Jūs gulėte kryžiumi, kad tokie pokyčiai nevyktų. Maža to, jūs pats kaip liudininkas dalyvaujate kitoje rezonansinėje korupcijos byloje, kur aiškinatės savo santykius su koncernu „MG Baltic“.
Didžiausia bėda, kad kova su korupcija buvo lozungas lūpose tų, kuriems tai ilgus metus visiškai nerūpėjo. Net per krizę, kai buvo mažinamos pensijos, karpomi atlyginimai, keliami mokesčiai, jokie skaidrumo pokyčiai „Lietuvos geležinkeliuose“, kalėjimų sistemoje, Registrų centre nevyko. Koncernas „MG Baltic“ tada išgyveno aukso amžių ir šlavėsi milijoninius valstybės užsakymus.
Visos rimtos iniciatyvos stiprinti teisėsaugą iš mirties taško pajudėdavo tik šių institucijų vadovų ir pačių pareigūnų iniciatyva, o politikai neretai pasiduodavo tik priremti prie sienos galimų streikų ar protesto akcijų.
Situacija turėjo keistis ir ji pasikeitė. Teisėsaugos institucijų pajėgumų užtenka vykdyti net ir labai sudėtingus tyrimus, o nusikaltę asmenys nebegali dangstytis turimu imunitetu, nebeturi įtakingų politinių stogų, kurie juos užstos to prireikus.
Pačios politinės partijos, kurių ne viena teisiamos už korupcinius nusikaltimus, turės arba pasikeisti, arba išnykti. Švarios politikos poreikis auga. Tie, kas į valstybės valdymą žiūrėjo tik kaip į savo ar savo artimųjų turtinimą turės pasitraukti, nes rizikos jiems bus tiesiog per didelės. Tai geri pokyčiai, svarbu, kad jie vyktų toliau.